XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: kasdienybė (Page 20 of 93)

Svarbiausia mūsų gyvenimo dalis – mes patys. Kartais užmirštame ir nematome kasdienių stebuklų.

„Neverta kištis“, „NE asmeninei nuomonei“ ir kiti RsV specialistų pasiteisinimai – tik socialinio jautrumo cinizmas

Prieš keletą savaičių profesijos kolegas Arūnas Armalis netiesiogiai klausė – kiek ryšių su visuomene specialistas gali sau leisti susitapatinti su klientu? Kritiškai vertindamas keletą mano taktinių sprendimų Arūnas vedė prie išvados, jog komunikacijos funkcija (t.y. iš esmės visa mūsų profesijos veikla) turi būti atsieta nuo asmeninio vertybinio požiūrio.

Susitapatinimas nebeleidžia objektyviau vertinti situacijų.
(A.Armalis)

Tai rimtas argumentas, kuris dažnai pasitelkiamas organizacijai X svarstant, ar ryšių su visuomene funkciją efektyviau vykdytų vidinis padalinys ar išorinis paslaugų tiekėjas (agentūra, laisvai samdomi specialistai ir kt.). Esą ilgalaikis bendradarbiavimas sudaro prielaidas „susigyventi“ su organizacijos kultūra, nyksta savikritiškumas, perimama vertybinė pozicija, kuri nebeleidžia deramai jausti visuomenės pulso.

Plėtodamas mintį Arūnas šoka toliau ir daro dar vieną stiprų teiginį:

[..] savo asmeninę paskyrą padaryti kliento ar darbovietės komunikacijos kanalu yra neprofesionalu.
(A.Armalis)

Jeigu su pirmuoju argumentu iš dalies galima būtų sutikti, tai šiuo atveju Arūnas, manau, klysta:

  • Ryšių su visuomene specialistai negali būti „guminės lėlės“, kurios vieną dieną už pinigus tiki Dievu, o kitą pagal užsakymą gali pradėti garbinti kitą ar net tapti ateistais.
  • Socialinių tinklų eroje bent kiek labiau žinomi asmenys negali būti beveidžiai ir būtent puoselėjamos vertybės yra esminis skiriamasis požymis. Todėl natūralu, jog veganas negalės atstovauti mėsos perdirbimo įmonės, o gyvūnų teisės gynėja – kailių salonų tinklo.

Ir visiškai negaliu sutikti su trečiąja Arūno išvada:

Susitapatinimas su klientais ar savo darbo vieta yra pavojingas žingsnis ir dėl tolimesnės karjeros.
(A.Armalis)

Tiksliau, negaliu jai pritarti ne dėl to, jog ji klaidinga. Atvirkščiai, joje didelė dalis tiesos, tačiau toks požiūris į ryšių su visuomene veiklą atmeta mūsų profesijos misiją visuomenėje – padėti susikalbėti ir padėti geriau suprasti vieni kitus. Toks ciniškas požiūris (savo tikrųjų vertybių slėpimas ir jų vengimas) yra tiesus kelias į komunikaciją kaip manipuliavimą savo auditorijomis. Man tai visiškai nepriimtina.

Suprantu, jog tokia „atsiribojimo“ logika leidžia pateisinti darbą su bet kuo – būtų tai Kremlius, narkotikų verslas ar kokia nors Daesh. Tačiau būtent vertybių turėjimas ir jų nuoseklus puoselėjimas, manyčiau, mus gali išgelbėti nuo profesinės šizofrenijos, kai į kamerą kalbi viena, o nusisukęs mąstai visiškai priešingai.

Kodėl dirbu su klientais, kuriais tikiu?

Kiekvienas bent kiek daugiau patirties turintis RsV specialistas yra atsidūręs prieš dilemą – ką daryti, jeigu nepritariu vadovo pozicijai? Ką daryti, jeigu pozicija iš principo ir radikaliai vertybiškai priešinga? Galiu priminti ne taip ir seniai skambėjusią latviškai-lietuvišką rezonansinę situaciją, kai RsV agentūra „P.R.A.E. Sabiedriskās attiecības“ viešai atsiribojo nuo savo kliento („Maxima Latvija“) veiksmų po tragedijos sugriuvus vienai iš parduotuvių Rygoje.

Todėl suprantama, kad „paklaida“ ar nesutarimų erdvė bus visada ir čia jau kiekvieno specialisto asmeninis sprendimas, kokio ji dydžio, t.y. ką ir kiek galima toleruoti. Kitas dalykas, jog komunikacija tuo ir nuostabi, jog dirbant pasitaiko įvairių situacijų, kai (a) klientas įtikina savo argumentais arba (b) RsV specialistai įtikina savo klientą. Rezultatas – pasikeitusi arba pakoreguota nuomonė. Tai ir yra komunikacijos – vienas kito supratimo – triumfas, kurį jau mūsų užduotis plėsti ir visose tikslinėse auditorijose.

Todėl nebijau pripažinti, kad kai kuriuos vertybinius dalykus esu perėmęs iš savo ilgalaikių klientų. Pavyzdžiui, taip iš „Microsoft“ įgijau ir pasilikau įprotį naudoti tik legalią programinę įrangą, iš Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos – supratimą, jog tradiciškai „užribiu“ laikomi verslai gali būti socialiai atsakingi.

Dabartinio kliento – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos – atveju ne maža dalimi prisijungiau, nes politinė darbotvarkė ir socialinio jautrumo pažadai buvo akivaizdžiai skirtingi, nei ką kadaise buvo vykdžiusios kitos politinės jėgos. Kažkada, kai Gintautas Paluckas dar buvo jaunas ir perspektyvus senosios LSDP lyderis, sulaukiau jo nusistebėjimo viename mano „Facebook“ įraše, kad pagal ginamą poziciją esu visiškas kairysis.

Ir taip – aš tikrai manau, jog socialinio jautrumo stoka ir to pasekmė – socialinė atskirtis – yra pagrindinės šiandienos Lietuvos problemos.

Neturiu ką slėpti – taip, šiandien dažnai susiduriu su tais pačiais klausimais, kuriuos kelia didelė dalis Lietuvos – ar tikrai reikalingas dar vienas draudimas X, ar jau pakankamai sumažinta socialinė atskirtis ir galime dėmesį skirti vidutiniškai gerai gyvenantiems piliečiams, ar tikrai Lietuvoje reikia uždrausti glifosatą ar neonikotinus? Ir taip toliau ir panašiai.

Todėl labai retai (t.y. niekada) mano asmeniniuose įrašuose aptiksite paramą idėjoms, kurioms nepritariu ar abejoju. Ir kartu aš neturiu jokios baimės sulaukti trolibano kritikos už tas idėjas, kurias palaikau ir tikiu – vaiko pinigus, alkoholio prieinamumo ribojimą, kova prieš korupciją ir kt.

Būtent tai man leidžia man savo darbą su LVŽS vertinti ne tik kaip įdomius profesinius iššūkius, bet ir kaip prasmingą indėlį į geresnės Lietuvos kūrimą. Nors dažniau balsuodavau už konservatorius ar liberalus (dėl realios kairiosios jėgos trūkumo), tačiau kaip viduriniosios klasės atstovas šiandien Lietuvoje vis dar matau didelį socialinio jautrumo trūkumą. Viešai deklaruojama atjauta, socialinė verslo atsakomybė ir skelbiami kiti pažadai, tačiau bene trečdalis Lietuvos gyvena už ribos, iš kurios savaime negrįžtama. Ta riba tarpšakinė ir persmelkusi visą mūsų gyvenimą – nuo vaiko gimimo, darželių, mokyklų, universitetų iki darbo vietų, būsto, regionų ar net laidojimo papročių.

Didele dalimi tai lemia kokybiško kairiųjų idėjų atstovavimo ir gynimo stoka.

Socialinio jautrumo gynėjų trūkumas ir silpnybės – ne tik baimė eiti prieš srovę

Stebint Seimo darbą iš vidaus akivaizdus skirtumas tarp skirtingų interesų grupių lobistinių pastangų kiekio ir kokybės. Kaip ant delno akivaizdūs kokybiniai ideologinės kairės ir dešinės skirtumai:

  • NVO ir kitų šakinius interesus atstovaujančių subjektų skaičius – dešiniųjų gerokai daugiau, jos labiau specializavusios, labiau įsigilinę į kuruojamus klausimus;
  • atstovaujančių subjektų dalykinė kompetencija – dešiniųjų nepalyginamai aukštesnė;
  • ideologinės pozicijos nuoseklumas ir pagrįstumas – dešinieji turi stiprius think-tank’us, kurie kuria adaptuoja ir kuria lokalizuotą turinį;
  • sugebėjimas kurti išorinį (viešą) spaudimą – dešinieji turi kiekybiškai mažesnį rėmėjų ratą, tačiau jis nepalyginamai aktyvesnis ir sąmoningesnis, sparčiau reaguoja į iššūkius;
  • finansiniai ir kiti ištekliai lobistinei veiklai – dešiniosios ideologijos organizacijos yra dėl natūralių priežasčių aktyviai remiamos laisvosios rinkos žaidėjų.

Visa tai galutiniame rezultate susiveda į kokybišką arba nekokybišką atstovaujamų visuomenės grupių interesų gynimą. Todėl dešinioji ideologija dominuoja ir socialinis jautrumas nyksta iš politinės darbotvarkės.

Simboliškai imkim tris pastaraisiais metais Seime aktyviai diskutuotas teisinio reguliavimo pertvarkas.

2017-ųjų gegužė, alkoholio prieinamumo mažinimas. Liberalių visuomenės grupių, alkoholio gamybos ir vartojimo pramonės, su jomis artimai susijusių verslo sektorių veikimas buvo kryptingas ir efektyvus. Lobistinėmis, viešumo ir kitomis priemonėmis buvo sukelta didelio masto vieša diskusija, kurios rezultatas – gerokai ataušęs politikų noras imtis kokių nors kitų priemonių alkoholio reguliavimo srityje. Su alkoholio verslo interesais susijusios grupės buvo itin aktyvios, išmaniai taikė įvairias socialinio spaudimo priemones. Tuo metu socialinio jautrumo – pagalbos kenčiantiems visuomenės nariams – tema iš esmės buvo neginama arba komentuojama labai rezervuotai „problema yra, bet ją reikia spręsti kitaip“. Kaip „kitaip“ – konkrečių siūlymų pritrūkdavo.

2017-ųjų lapkritis-gruodis, biudžete 600 mln. eurų socialinei atskirčiai mažinti. Šeši šimtai milijonų eurų – didžiulė suma, kuri gali būti skiriama daugybei sričių. Valdančiosios koalicijos pasiūlytas paketas apėmė daug svarbių visuomenės gyvenimo sričių – senatvės pensijų didinimą, PNPD pertvarką į vaiko pinigus, viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų didinimą ir kitas, senokai sulaukusias dėmesio. Tačiau atskirų priemonių pagrįstumą ginčijo daugiausia tiesiogiai suinteresuotos šakinės organizacijos pagal principą, jog duoda „per daug“ arba „per mažai“. Neteko matyti nuoseklaus ir kryptingo pasirinktų priemonių vertinimo, kiek pasirinktos priemonės išties yra svarbiausios ir duodančios didžiausią grąžą? Galbūt skurdui mažinti būtų buvę N kartų efektyviau rinktis Priemonę B, o ne Priemonę A? Tai retoriniai klausimai, į kuriuos savo poziciją iš esmės pateikė tik Vyriausybė ir Seimas.

2018-ųjų balandis-birželis, mokesčių ir pensijų pertvarka. Vyriausybės pasiūlytas 6 struktūrinių reformų paketas yra įspūdingas savo apimtimi – paskutinį panašų matėme nebent laikais, kai premjero pareigas ėjo Andrius Kubilius. Nors vertinti bendrą paketą bus galima tik matant registruotus pasiūlymus, tačiau jau dabar aišku, jog pokyčiams labiausiai ruošiasi (ir juos palaikys arba priešinsis) vėlgi dešiniąją ideologiją propaguojančios jėgos. Žiniasklaidai natūraliai linkstant į tą pačią ekonomikos liberaliąją pusę kyla klausimas – kur profesinės sąjungos, kur akademinė bendruomenė (tradiciškai labiau linkusi į socialinį jautrumą), kur atskirų visuomenės grupių, besirūpinančių socialiniu jautrumu, lyderiai? Vėl judame į patinę situaciją, kurioje išsami dalykinė diskusija apie sisteminį požiūrį iš esmės nevyksta, o ji pakeičiama jau minėtu žaidimu „tam davė, o tam nedavė“.

Vietoj pabaigos

Tad kuo susijusi Arūno Armalio kritika man kaip „ryšių su visuomene specialistui“ ir Lietuvoje klestintis socialinio jautrumo cinizmas?

Mano nuomone, būtent daugelio iš mūsų – viduriniosios klasės atstovų (iš įvairiausių veiklos sričių) – bėda ir yra tai, jog mes esame pakankamai „lankstūs“ nutylėti, pastovėti po medžiu, išlaukti ir plaukti pasroviui. Taip daugelis iš mūsų užsitikrina tą sąlyginai saugų socialinį užutėkį, kuriame būstas, automobilis, vaikai normalioje mokykloje ir universitete, kasmet pora savaičių atostogų Turkijoje ir slidinėjant.

Tačiau visa tai turi ir kitą reikalo pusę – realiai toks elgesys tik slepia faktinį cinizmą, kai mes užsimerkiame, nutylime ir neprieštaraujame socialiniam nejautrumui, kuriančiam socialinę atskirtį ir formuojančiam esminę mūsų visuomenės skirtį. Vienoje pusėje lieka tie santykinai sėkmingi tylintys, o kitoje – tas trečdalis niekam nesvarbios Lietuvos.

Ir vat būtent todėl aš nebijau turėti savo (taip, galimai klaidingos) nuomonės. Nors šiandien ir būtų pelningiau ją pasilaikyti tik sau.

Venclovo Agripos Lietuvio laiškas Mikalojui Radvilai Rudajam (1578)

1558-1583 metais vykęs Livonijos karas įtraukė LDK į konfliktą, kuris grėsė valstybės tęstinumui. 1999 metais išleistoje monografijoje „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje: XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis“ istorikė Ingė Lukšaitė pateikė 1578 metų lapkričio 9 dieną iš Krokuvos tuometinio LDK raštininko Venclovo Agripos rašyto laiško savo globėjui Vilniaus vaivadai ir tuometiniam Lietuvos didžiajam kancleriui Mikalojui Radvilai Rudajam vertimą iš lenkų kalbos. Laiško originalas saugomas Lenkų mokslų akademijos Kurniko bibliotekoje (archyvo nr. 1303, l. 19-20). Paryškinimai – mano.

Norėčiau, Mielaširdingas Kunigaikšti, kad būtų aprašyta visa šio šlovingo mūšio istorija […]; dabar yra daug medžiagos ir apie šį, ir apie anksčiau prie Ulos, Tervetės vykusius šlovingus mūšius, kuriems vadovavote Jūsų Kunigaikštiškoji Mylista. O be to, ir tai, kas vyko Jūsų šviesios atminties tėvo laikais [reikėtų] atnaujinti ir aprašyti ir amžinam atminimui į spaudą atiduoti. Jeigu Jūsų Kunigaikštiškoji Mylista norėtumėte ką nors apie tai atsiųsti, bet ir ten Jums nesunku su spauda, nes turite tam tinkamų žmonių, kaip ponas Vilniaus vaitas [Augustinas Rotundas] arba ponas [Andrius] Volanas, kurie galėtų lotyniškai parašyti ir kuriuos turėdamas šalia savęs Jūsų Kunigaikštiškoji Mylista lengvai galėtumėte papildyti tai, kas nebuvo kronikose parašyta, kadangi ne Lietuva rašė. [Reikia], kad vis dėlto žmonės žinotų, jog Lietuva, kol nebuvo ponų lenkų suplėšyta, gebėjo Maskvai priešintis, todėl iš tiesų trokščiau, kad [žemes] patys galėtume iš priešo atsiimti be svetimųjų pagalbos, kurie, mažai prisidėję, visas mūsų didžiausias pastangas ir kraujo praliejimą užtemdo, o mūsų dvarams stipriai kenkia. O kad įvyktų toks stebuklas – kaip kažkada ponas Dievas regėjimą grąžino aklajam – kad mūsiškiai atsipeikėtų ir vieningai visi sutelktų pastangas iš Maskvos nelaisvės ir iš mūsų pusbrolių priespaudos išsilaisvinti, savo krauju ir turtais širdingai prie to prisidėtų, tada iš Dievo malonės mes dar galėtume išsigelbėti, savo senovinę šlovę susigrąžinti; bet vienus užvaldė mamona, kitus tinginystė, trečius pavydas, o pagaliau prakeikta nesantaika įsivyravo, ir visai panašu, kad mūsų akis valktis aptemdys ir turėsime vaikščioti kaip akli, ir tada mus kiti ves ne ten, kur mes patys norime, bet tik ten, kur jie panorės; tad geriau, kol dar turime akis, jomis ir patarimais naudotis ir justi, jog dar nesame visai pažaboti, kol dar sunkesnės dalios nesulaukėme. Ir tai, kas jau beveik buvo prie durų ir stovi, kad dar ponas Dienas [sulaikytų] ir tą pralaimėjimą [siųsdamas] atviriems ir slaptiems priešams rikiuočių nesupainiotų…

Laiškas galėtų būti privaloma mūsų ryšių su visuomene studijų dalis – tiek dėl savo strateginės komunikacijos įžvalgumo, tiek ir kaip pavyzdys, jog šimtmečiai keičiasi, o mūsų kasdienybės ir strateginiai iššūkiai – labai jau panašūs.

Ar drąsi ir protinga šiandien galėtų tapti turtingiausia lietuve?

Ar Lietuvoje turime socialines kopėčias, užtikrinančias jungtį tarp socialinės atskirties galų?

Pirmaisiais studijų metais VU Teisės fakultete mes labai greitai suvokėme vieną dalyką – tuo metu tarp abiturientų itin populiari ir prestižine laikyta specialybė jau buvo „nuvažiavęs traukinys“. Taip, teisininkų trūko, darbo pasiūlymai buvo lengvai pastebimi ir viliojantys. Tačiau… jau kažkur 2-3 kurse matėme vieną aiškią tendenciją – visos įdomiausios sritys, specializacijos buvo užimtos. Mūsų karta ne daug pavėlavo – tos taip trokštamos ir viliojančios vietos buvo užpildytos prieš 3-5, gal 7-8 metus, bet jų jau nebebuvo.

Liūdnai juokaudavome, jog advokatų kontorų ateitis mums jau nesišviečia, rinka užimta ir pasidalinta, banginiai aiškūs ir nediskutuotini. Mūsų kartos ateitis slėpėsi „antro lygio“ teisininkų grupėje – padalinių vadovų, galbūt atskirų šakų specializacijos (nišų) lyderystėje, tačiau ne vadovaujančiose pozicijose. Po mūsų ateinančios kartos jau galėjo tikėtis tik dar žemesnio lygio – padėjėjų, asistentų ir pan. techninio darbo – perspektyvų.

Vėliau, pradėjus dirbti ryšių su visuomene srityje, jausmas buvo labai panašus – viskas jau įvyko, kuoliukai sukalti ir pyragai pasidalinti kažkur 1995-2000 metais.

O gal tiesiog iniciatyvos trūkumas?

Žinia, byra ir kita argumentų grupė, kurioje telkėsi savigrauža ir/ar baimė rizikuoti. Taip, ir savo kartoje turiu puikių lyderių, kurie iškilo, jų pasiekimai žiba ir rodo pavyzdį, ne vienas ir ne du tikri teisės korifėjai, rodantys kelią ne tik Lietuvos, bet ir globaliu mastu. Yra bandančių pasistumdyti ir su RsV rinkos banginiais.

Atskira tema apie dvi specifines grupes, kylančias pagal giminystės arba draugystės/pasitikėjimo linijas. Kaip tarp medikų daug profesionalumą paveldinčių specialistų, taip ir tarp teisininkų yra tikrų giminės tradicijų. Panašiai ir su komandomis, kurias lyderis traukia paskui save (arba komanda stumia savo lyderį). Kita vertus, tokios „paveldimumo“ praktikos kol kas nesu pastebėjęs komunikacijos rinkoje.

Vidutinis TOP-100 turtingiausių lietuvių amžius

Prieš kelias dienas į rankas papuolė naujausias leidinys „TOP 500“, kurį vartydamas atkreipiau dėmesį į tą pačią problemą. Ją patikrinau Top-100 apimtyje ir gavau, kad iš 100 turtingiausių lietuvių:

  • vaikai (paveldėtojai) yra 9, lyderio draugai/komanda – 17;
  • tarp likusių 74 (iš jų 15-os amžių spėjau apytiksliai, nes informacijos nėra):
    • jauniausias 43 metų amžiaus (nevertinu Žydrūno Ilgausko su 42 metais);
    • vyriausias 75 metų amžiaus;
    • vidutinis šios grupės amžius – 56,6 metai;
    • visi šie asmenys – vyrai.

Tad koks tas „vidutinis“ Top-šimtuko lietuvis?

  • gimęs apie 1960 metus;
  • Perestroikos pradžioje jam buvo apie 25 metus;
  • 1990-aisiais jam buvo apie 30 metų.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad šiandienos turtingiausi lietuviai pasinaudojo tarybiniu laikotarpiu sukauptu intelektu, žiniomis, patirtimi (dalis – ir užimtomis pareigomis ar valdytais ištekliais) ir režimo virsmo laikotarpiu ėmėsi rizikos, kuri tapo jų kapitalo pagrindu, o vėliau jiems jį pavyko sėkmingai auginti ir didinti.

Ir kaip tada turėtumėme vertinti dainos žodžius „gimiau nei per anksti, nei per vėlai“ – ar tikrai šiandien gimstantys ar į rinką išeinantys jaunuoliai tikrai turi tokias pačias starto galimybes? Tai vienas įdomesnių socialinių kopėčių klausimų, į kurį aš neturiu lengvo ir aiškaus atsakymo. Žinau tik tai, kad socialinė atskirtis – pernelyg didelė, o štai LLRI ir kitų liberalų propaguojama ideologija „tu gali“ ir „viskas priklauso tik nuo tavęs“ pernelyg dažnai yra tik šūkis be turinio.

 

10 ar „kiek ten“ hektarų, kurių niekam nereikia

Kiekvienų metų lapkritį daugelis iš mūsų aplankome vietas, kuriose anksčiau praleisdavome daugybę laiko. Ir su kiekvienais metais atstumas didėja – atotrūkis tarp kasdienybės čia, mieste, ir ten, kaime, tampa ne tik pastebimas, jis tampa vieninteliu dar rišančiu saitu. Pakanka vos šimtą metrų išsukti iš vokiečių pinigais suremontuoto plento ir atsiduri kitame pasaulyje. Turi jis privalumų ir trūkumų, kiekvienam savaip tinkančių arba ne. Tačiau šis mano pastebėjimas apie kitką – apie sisteminį ir nacionalinio masto savęs apgaudinėjimą, neva Lietuvos regionus galima kažkokiu stebuklingu būdu prikelti.

Galėčiau lažintis, jog bent pusė Lietuvos turi po tuos kelis hektarus tėvų ir prosenelių žemės, kurios nieku gyvu neparduos, blogiausiu atveju išnuomos vietiniam ūkininkui.

Taip ir pas mus – geras šmotas (~10 ha) derlingos (Aukštaitijos masteliais) žemės, kurią kas nors nuosekliau dirbo dar iki Šleževičiaus bankų krizės. Bulvių sodinimai (su cepelinų baliais), svogūnų, kopūstų ir dar bile ko pseudo-komercinis auginimas – visa tai išėjo į užmarštį kartu su seneliais, ramiai gulinčiais artimiausio bažnytkaimio kalnelyje. Ir galėčiau lažintis, kad norintys nesunkiai apylinkėse rastų dar dešimtis (jei ne šimtus) panašiai kažko lūkuruojančių hektarų – užmirštų, tyliai apaugančių arba sąžiningai kartą ar pora per metus nupjaunamų (vardan ES išmokos už nieko nedarymą).

Galima būtų suprasti, jeigu mūsų giminėse nebūtų gyvenimo vėjų palaužtų – nieko nedirbančių, dažnai tiesiog alkoholiu ar kaip kitaip gyvenimą stumiančių. Tačiau anaiptol, niekam visa ši erdvė, visas šis palikimas nei įdomus, nei kelia norą kažkaip jį įdarbinti ir kažko siekti. Todėl tik stebuklu galima vadinti, kad tie pastatai – gyvenamieji ir ūkio – dar simboliškai stovi ir net po poros dešimtmečių primena, kad kažkas čia gyveno – ir visai neblogą gyvenimą.

Ir galiu lažintis, jog tai nėra tik mano vieno istorija – nėra ir nebus kam į mūsų kaimus grįžti gyventi. Vasara, savaitgalis – gal, bet ne daugiau. Bulvių auginti neapsimoka, o į lauko tualetą žiemos sekmadienio rytą visiškai nesinori.

Ir tada kyla klausimas – kuris pradeda girdėtis ir viešai – ką mes norim apgaudinėti, kalbėdami apie regionų politiką XXI amžiuje? Ar ne laikas išties pripažinti, kad investicijos į provincijų rajonų centrų trinkeles ar tuščius žvyrkelius yra tik mūsų noras išpirkti savo neįvardintą kaltę prieš paliktas šaknis? Tai pripažinus gerokai lengviau bus surasti tikrą, o ne butaforinę mūsų kaimo ateitį globalios Lietuvos pasaulyje.

Idėja XXI a. Lietuvai – dalinkimės skaitmeniniu turtu, taip jo tik daugės

Atvirų duomenų judėjimas neturi ir net negali sustoti ties atskirų valstybės kaupiamų visuomeninių duomenų atvėrimu. Šis procesas turi būti nuolatinis ir, kiek įmanoma, platesnis. Kaip to pasiekti – trys paprasti ir gyvi pavyzdžiai.

Užrakinti kultūros lobiai

Imkite bet kurį Lietuvoje veikiantį kraštotyros muziejų ir rasite puikius muziejaus archyvus, daugybę unikalios medžiagos. Daugeliui savo šaknimis besidominčių žinomas Lietuvos valstybės istorijos archyvas, kuriame guli daugybė tomų įvairiausių konfesijų Lietuvos religinių bendruomenių metrikų – gimimo, vestuvių, mirčių. Unikali ir sprogi informacija.

Nors skaitmeninimo procesas vyksta, tačiau lėtai, prieiga ribota, įrankiai nepatogūs. Vietoj patogių elektroninių archyvų – nykios skaityklos, lėtas knygų „suradimo“ ir teikimo rankinei peržiūrai procesas. Dėl to didžiulis turtas – religinių bendruomenių sukauptos žinios – pasiekiamas mažai visuomenės daliai, o dabartinis mechanizmas tik naikina jį, nes nuo kiekvieno pirštų prisilietimo senosios knygos dūla ir byra.

Tačiau istorijos archyvas – dar net išimtis, kai skaitmeninimas šiek tiek juda į priekį. O ką galite rasti pagrindinių Lietuvos kultūros saugyklų interneto svetainėse. Ar prisimenate bent vieną rimtą elektroninio turinio muziejų su skaitmeniniais fondų vaizdais? Jeigu MET atveria viską internete – ko bijo lietuviškų kultūros sandėlių sargai?

Ne visai smulkūs, bet beprasmiai „versliukai“

Gera pusė Lietuvos kiekvieną rugsėjį išgirsta žinių iš lankomų mokyklų, jog reikia 5, 10 ar net 20 eurų už kokias nors „pratybas“, „užduočių sąsiuvinius“ ar dar ką nors. Gerbiu tų leidinių autorių teises ir jiems turi būti deramai atlyginama, tačiau yra vienas „bet“.

Daugeliu atvejų švietimo sistema centralizuotai finansuoja vadovėlių ir uždavinynų ruošimą – vyksta konkursai, ekspertai atrenka geriausius pavyzdžius, už jų rengimą nemenkai atlyginama, o vėliau valstybė tūkstančiais vienetų perka išleistus produktus.

Kodėl negalima tų produktų išsireikalauti elektroniniu formatu (pavyzdžiui, klasikiniu PDF ar keliais, naudojamais modernių skaityklių) ir spaustuves palikti gyventi viduramžiuose, o XXI amžiaus Lietuvoje moksleivių kuprinėse palikti tik po vieną planšetę, kurioje vienoje tilptų ir visi vadovėliai, ir uždavinynai, ir dar šimtas kitų reikalų.

Ar tai nėra pavyzdys, kai švietimo sistemos „vidurinė grandis“ „sėkmingai bendradarbiauja“ su atitinkamo segmento leidybos bendrovėmis, užtikrintai susirenkančiomis neva vaikų ugdymui skirtas, tačiau akivaizdžiai neefektyviai naudojamas lėšas? Paskaičiuokim – jeigu tartumėm, kad Lietuvos mokyklose bent 300 tūkst. moksleivių išleidžia bent po 10 eurų, tai gautųsi įspūdinga 3 milijonų eurų, paliekančių tėvų kišenes, suma. Ir tai tik ledkalnio viršūnė, signalizuojanti, kiek išleidžia pati valstybė.

Todėl tokių „versliukų“ naikinimas per produktų ir paslaugų skaitmeninimą ir elektroninį dalinimąsi yra lengviausias ir greičiausias būdas vienu šūviu suguldyti bent kelis valstybinio neefektyvumo kiškius.

Biurokratų stalčių paslaptys

Trečias gyvenimiškas pavyzdys – tai kafkiška kelionė po biurokratų stalčius. Ji labai panaši ir rašant individualų skundą į bevardį „vieną langelį“, ir kariaujant grupinius tikrąjį visuomenės interesą atitinkančius karus.

Kaip pavyzdį imkime kurios nors srities X valstybės politikos formavimo ir įgyvendinimo pjūvį. Dažniausiai remiamasi ilgamete valstybės institucijų pozicija, kurią formavo skirtingi vadovai, taip pat joje bus daryta dešimtys studijų, tyrimų, analizių. Ką jau kalbėti apie įvairiausias darbo grupes, konferencijas, renginius ir dar galybę kitų įvairiausių duomenų šaltinių, šūsnis teisės aktų projektų ir juos lydinčios medžiagos. Tačiau visa ši informacija dažniausiai nėra skaitmeninta (pavyzdžiui, pabandykite surasti kokios nors net ir praėjusios kadencijos Vyriausybės darbo grupės narių sudėtį ar jos darbo rezultatus).

O juk už visą tą valstybė yra sumokėjusi ir kiekvienas pilietis turėtų turėti teisę tuo turiniu atvirai naudotis. Tačiau negali.

Reta išimtis, tiesmukai atskleidžianti slypinčius lobius, yra Seimo plenarinių posėdžių stenogramos – tūkstančiai pasisakymų, nuomonių įvairiausiais gyvenimo klausimais. Ar jie svarbūs? Taip, kiekvieno klausimo nagrinėjime politikai gina tam tikrą poziciją, kuri svarbi šimtams ir tūkstančiams to srities žmonių. Tačiau šalia Seimo plenarinio posėdžio visa kita informacija lieka (geriausiu atveju) popieriniuose kažkieno archyvuose.

Kad ir paskutinė naujiena – pabandykite vienoje vietoje rasti visą valstybės įstaigų ir institucijų turinį, sukurtą dvigubos pilietybės klausimu. Šimtai žmonių, tūkstančiai dokumentų ir jokio aiškumo.

Skaitmeninio dalijimosi Lietuvos vizija

Kai kažkada, dar 2012 metais, tokią mintį pasiūliau kultūros paveldo specialistams, pamačiau išplėstas akis ir piršto sukiojimą prie smilkinio: „Kaip mes galima atiduoti už dyka savo didžiausius turtus?“.

Paradoksas, bet dalijantis skaitmeniniu turiniu niekas nenuskursta, o atvirkščiai – tik turtėja. Puikus paskutinis pavyzdys, tai Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos iniciatyva, kai Lietuvos tyrėjų pamiršti (o gal tiesiog ignoruoti) lietuviškos judaistikos palikimo turtai tampa įspūdingų pasaulinių antraščių naujiena ir galimybe.

Šis tekstas buvo paskelbtas portale delfi.lt kaip iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ dalis.

« Older posts Newer posts »