Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: kasdienybė (Page 19 of 93)

Svarbiausia mūsų gyvenimo dalis – mes patys. Kartais užmirštame ir nematome kasdienių stebuklų.

Viena XVIII amžiaus Jokūbo Ulevičiaus istorija

2019.05.05 / / 0 Comments

Apie XVIII a. viduryje Biržų apylinkėse gyvenusį Jokūbą Ulevičių – vieną iš galimų mano proproproproprosenelių – žinių nėra daug. Tačiau tai vienas ankstyviausių protėvių, kurio pėdsakas likęs gana nuosekliai. Kartu tai ir pavyzdys, kiek mažai duomenų turime likusių iš LDK laikų ir kiek mažai šiandien suvokia anų laikų tradicijas, įvykius ir visuomenės gyvenimą.

Romos katalikų bažnyčių išsaugotos knygos yra pagrindinis šaltinis, norint susipažinti su savo protėviais – žemėlapis iš Skaitmeninio bažnyčių žemėlapio

1744-ieji, vestuvės

Šiandien dar neturiu (o gal ir niekada nebeturėsiu) duomenų, kur ir kada Jokūbas Ulevičius gimė. Tačiau Pabiržės bažnyčios 1736-1759 metais suteiktų santuokos sakramentų knygoje išlikęs toks įrašas:

Eodem ie Psentis Pmissis ??? Banis Contrinujo Diebus Dnicis Contraxit Matrimonium Dny Jacobus Uliewicz de Malackie Cum D. Anna Poskoczymowna de Lukiany T: D.G. Joannes Zabloc

ki de Popiwesie.

1744-11-08

Ką išvertę iš lotynų kalbos trumpinių gautume:

Tą pačią dieną aš, būdamas ??? Jokūbą Ulevičių iš Malackų su ??? Ona Poskočimaite iš Likėnų. Liudijo: kilmingos kilmės Jonas Zablockis iš Papyvėsių.

Kas tie Malackie?

Jeigu Likėnai (Lukiany) klausimų iš esmės nekelia, tai Malackiai ar Malackai – kol kas mįslė. Ieškant be geografinių ribų pirma panaši vietovė – tai Malacky miestelis dabartinės Slovakijos vakaruose, keliasdešimt kilometrų nuo sostinės Bratislavos.

Versiją, jog Jokūbas Ulevičius galėjo atkeliauti iš kitų kraštų, tarsi ir palaikytų 1733-1735 metais Abiejų Tautų Respublikoje vykęs įpėdinystės karas, kuriame kovėsi Prancūzijos remiamas Stanislovas Leščinskis ir Rusijos remiamas Augustas III. Jis formaliai užbaigtas tik 1738 metais. Po 1700-1721 metais LDK niokojusio Šiaurės karo Lietuva tikrai buvo ištuštėjusi, o įpėdinystės kare tikrai buvo naudojami Europos šalyse užverbuoti samdiniai.

Alternatyvią versiją, jog Malackie – tiesiog išnykusi ar pervardinta vietovė, paneigia tai, jog tokio pavadinimo nėra išsamiame enciklopediniame žinyne Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich.

1746-ieji, Papyvėsiuose gimsta sūnus Jurgis Juozapas

Nors jaunavedžiai, tikėtina, turėjo gyventi arčiausiai Pabiržės bažnyčios, tačiau šios būklė apie 1744 metus turėjo būti itin prasta:

1729 m. Pabiržė tapo savarankiška parapija. 1737 m. bažnyčia buvo apleista, be grindų, bokštų, stogas begriūvantis. 1755 m. bažnyčiai priklausė 2 kaimai (10 kiemų).
1707 m. ant buvusio piliakalnio pradėta statyti trečiąją, jau mūrinę, bažnyčią, tačiau statyba užstrigo, ją atnaujino tik klebonas Gasparas Antanas Šarkevičius 1766 m. ir pradėjo statyti mūrinę bažnyčią.

iš Wikipedia.org

Todėl suprantama, jog 1746 metais gimusį sūnų Jurgį Juozapą jie krikštijo jau Vabalninko bažnyčioje, kuri buvo beveik nauja:

1734 m. pastatyta trečioji medinė, čerpėmis dengta bažnyčia, turėjusi 3 altorius. 1740 m. istorijos šaltiniuose paminėtas Vabalninko bažnyčios orkestras: 4 triūbos, 4 valtornos, 4 obojai, 4 lyros, 1 basetlė, keli smuikai. 1740 m. Vabalninko bažnyčios inventoriuje nurodyta, kad Vabalninke mokyklos nebėra, o vaikai mokosi privačiai kas sau.

iš Wikipedia.org

Vabalninko bažnyčios 1743-1761 krikšto sakramentų knygoje užfiksuota:


Ego Stephanus Thaddus Krudrickij Canonicus Livoniae Decanus Kupiscensis Rector Eulesiae huius baptisavi infantem natum 6 praesentis Parentimi G.G.D.D. Jacobi Ulewicz et Anna L.C. de Statu Nobili cui Imposuj NN Georgius Josephus Levantes G.D. Casimirus Poszkoczym cum G.D. Ludovica Didziulowna omnes de Okolica Popiwesie.

1746-04-09

Ką išvertę iš lotynų kalbos gautume:

Aš, Steponas Tadas Krudrickis, Livonijos kanauninkas, Kupiškio dekanas, ??? rektorius, ??? krikštiju kūdikį, gimusį 6 dieną, pateiktą tėvų kilmingos kilmės Jokūbo Ulevičiaus ir Onos ???, kilmingos kilmės, kas patikrintam vardu Jurgis Juozapas, liudininkai (krikšto tėvai) kilmingos kilmės Kazimieras Poskočimas su Liudvika Didžiulyte, visi iš Papyvėsių.

Lyginant 1744 ir 1746 įrašus skiriasi Jokūbo ir Ono statusas – jeigu iš pradžių jie eiliniai piliečiai, tai po to jau įvardinami kaip bajorai. Kodėl tai pasikeitė – žinių nėra, tačiau ir visuose vėlesniuose įrašuose Jokūbui ir Onai statusas išlieka, vėliau jį perima ir sūnus Jonas.

1754-ieji, Morkūnuose gimsta sūnus Stanislovas

Po aštuonerių metų Jokūbas ir Ona jau gyveno Morkūnuose – į šiaurę nuo Likėnų miestelio. Jau Pabiržės bažnyčios 1753-1759 metų krikšto sakramentų knygoje užfiksuota:

Die 5 Maj Bap e Stanislaus de Markuny P. GD Joannis Ulewicz M: Anna Poskuczumowna LL: GD. Georgius Markiewicz cum Elena Minwido

wa ambo de Markuny

1756-05-05

Ką išvertę iš lotynų kalbos gautume:

Gegužės 5 dieną krikštiju aš Stanislovą iš Markūnų, tėvo kilmingo kilmės Jono Ulevičiaus, motinos Onos Poskočimaitės, krikšto tėvų kilmingo kilmės Jurgio Markevičiaus su Elena Minvidiene, visi iš Markūnų.

Šiame įraše autorius, tikėtina, padarė klaidą, kai tėvo vardą įrašė Jonas, vietos tikrojo Jokūbas. Klaidą patvirtina aplinkybė, kad žmonos vardas ir pavardė identiška.

1756-ieji, Morkūnuose gimsta sūnus Jonas

Kad su Pabiržės bažnyčia reikalai buvo sudėtingi, netiesiogiai rodo 1756-ųjų krikšto įrašas, kurį Pabiržės bažnyčios 1753-1759 metų krikšto sakramentų knygoje paliko Pandėlio bažnyčios vikaras:

Die 14 Xbris Ego Ignatius Borkowski Vicarius Ecclesiae Ponedelensis Baptizavi Joannem G.D. Jacobi Ulewicz et Anna L.C: de Markuny natus nero 11 praesentis. LL Joannes Minwid de Markuny Cum Eva Markiewiczowna de Kirszany.

1756-12-14

Ką išvertę iš lotynų kalbos gautume:

Gruodžio 14 deiną aš, Ignotas Borkovskis, Pandėlio bažnyčios vikaras, krikštiiju Joną, garbingos kilmės Jokūbo Ulevičiaus ir Ono tėvų iš Markūnų, gimusį 11 dieną. Krikšto tėvai Jonas Minvydas iš Markūnų su Ieva Markevičiūte iš Kiršonių.

Beje, Kiršoniai – kaimas tarp Likėnų ir Pabiržės.

1764-ieji, Bikšiuose gimsta dukra Magdalena

Dabar jau su šypsena galima nagrinėti, o tuo metu, matyt, buvo nemenkas skandalas, nes Pabiržės bažnyčios 1760-1767 metų krikšto sakramentų knygoje įrašas gana griežtas:

Anno 1764 Mensis Julij ??? 2ig Ego Gasparus Szarkiewicz P:P: Baptisavi infantem P.P. Illegitimor nomine Magdalenam PP: Illegitimor Jacobi Ulewiczius de Bikszie et Catharinam Lapenayczua de Jaki ??? Lev Symon Makryckas de Jaki cum G.D. Magdalena Dylewiczowna de Markuny.

1764-06-22

Ką išvertę iš lotynų kalbos gautume:

1764 metų liepos mėnesio ??? diena aš, Gasparas Šarkevičius, ??? krikštiju kūdikį vardu Magdalena, tėvo neteisėto Jokūbo Ulevičiaus iš Bikšių ir Kotrynos Lapėnaitės iš Jakų, krikšto tėvai Simonas Makrickas iš Jakų su garbingos kilmės Magdalena Dylevičiūte iš Markūnų.

Po 1756 metais gimusio sūnaus apie Jokūbo ir Onos kitus palikuonis daugiau žinių nėra. Bikšiuose tuo metu gyveno kiti Ulevičiai, todėl Jokūbas (pavyzdžiui, žmonai mirus) išties galėjo persikelti pas juos. Dėl vietovės Jakai gali būti, jog tai į šiaurę nuo Bikšių esantys Jackonys ir/ar Jackonėliai. Tokią versiją patvirtintų ir tai, jog krikšto mama liudija mergina iš Markūnų kaimo, kuriame Jokūbas gyveno iki tol.

1786-ieji, veda sūnus Jonas

Apie Jokūbo tolimesnį likimą dokumentuose žinių nebėra, tačiau Pabiržės bažnyčios 1781-1827 santuokos sakramentų knygoje užfiksuota Jokūbo sūnaus Jono santuoka:

Die 26. Praemisis tribus Bannis eth ap. me Ant. Szar. PP. Contr. Matr GD Joannes Ulewicz juvenis cum GV. Brigida Zabowna virgine ambo de Tryszki praesent. Test. GD Igna

tio Kirkillo de Smilgie GD. Stanislao Balicki et GD Benedicto Grochowski de Tryszki

1786-02-26

Ką išvertę iš lotynų kalbos gautume:

26 dieną. ??? Antanas Šarkievičius ??? sutuokiau garbingo kilmės nevedusį Joną Ulevičių su garbingos kilmės nevedusia Brigita Zabaite, abu iš Triškų. Liudijo garbingos kilmės Ignotas Kirkilas iš Smilgių, garbingos kilmės Stanislovas Balickis ir Benediktas Grochovskis iš Triškų.

Beje, jaunieji dar tais pačiais metais susilaukė atžalos – Juozapo Ignoto:

Die 16. Ego ??? Vincentius Giettowt Bvi Inf mnibus Josephum Igna

tum hesi natuso PP. GD. Joannis Ulewicz et Marianna Za

bowna LLCC Lev GD. Ignatius Kirkillo de Smilgie cum GD An

na Jurewiczowa de Smilgie.

1786-05-16

Ką išvertę iš lotynų kalbos gautume:

16 dieną aš, Vincentas Gietautas krikštijau ??? Juozapą Ignotą ??? tėvų garbingo kilmės Jono Ulevičiaus ir Marijonos Zabaitės. Krikšto tėvai garbingos kilmės Ignotas Kitkilas iš Smilgių su garbingos kilmės Ona Jurevičiūtę iš Smilgių.

Kiek uždirba ES darbuotojas Briuselyje? Darbas Europos sostinėje prieš Vilnių

2019.04.13 / / 0 Comments

Aną dieną su viena profesijos kolege susiginčijom – kiek iš tiesų rožinis darbas Briuselyje? Abu retkarčiais sudalyvaujam kokioje nors iššūkių pilnoje atrankoje į darbo vietą X, tačiau aiškaus atsakymo (iki pat paskutinių stadijų) nebūna. Tad, visgi, kiek uždirba savo srities specialistas, tapęs Europos Sąjungos darbuotoju?

Atsakymas nėra toks paprastas, kaip galėtų pasirodyti. Ir jeigu paskambinsite nemokamu „Europe Direct“ telefonu Lietuvoje, konkretaus atsakymo vis tiek negausite. O tik „rėmus“, kur nuo-iki gali skirtis du ir daugiau kartų.

Spėju, kad aiškindamiesi tuos kelis gautus pasiūlymus ir skaitydami oficialias taisykles (kuriose velnias koją nusilaužtų) kažkur suklydome, todėl eigoje reaguosiu į pastabas ir atitinkamai įrašą atnaujinsiu, kad jis būtų naudingas svarstantiems galimybę dirbti ES įstaigose.

Pagrindiniai požymiai

Yra trys požymiai, kurie lemia atlyginimo bazės (bazinio atlyginimo) dydį:

  1. administracinis ar funkcinis darbuotojas;
  2. sudėtingumo kategorija;
  3. turima darbo patirtis.

Tarkim, net nesvarstom žemesnių funkcinių pozicijų, todėl vertos dėmesio laikinai (t. y. kelerių metų laikotarpiui) dirbančio funkcinio darbuotojo, 4 grupės (FG IV) pozicijos. Turimą darbo patirtį bendru atveju galima skaičiuoti laikotarpiu po atitinkamos kvalifikacijos įgijimo. Mano atveju tai, pavyzdžiui, būtų magistro studijų pabaiga. Nors pora paskutinių kursų jau dirbau visą darbo dieną, todėl tokių metų vertinimas lieka neaiškus.

Mano atveju po studijų baigimo prabėgo daugiau kaip 16 metų, todėl atlyginimo bazė būtų nustatoma pagal 14 arba 16 (jeigu būtų pripažintas ir darbo studijų metu laikotarpis) kategorijos lygį. Pirmu atveju tai yra apie 3 917,09 €, antru – 5 014, 53 €.

Atlyginimo priedai

Prie bazinės dalies priskaičiuojamos įvairios papildomos išmokos, susijusios su įvairiomis išlaidomis. Jos skiriasi skirtingose vietovėse, gali keistis laikui bėgant:

  • gyvenamojo ploto išmoka = 187,69 € + 2% nuo bazės;
  • vaiko išmoka = 410,11 €;
  • mokyklos išmoka vaikui = iki 278,25 €; (nesu tikras, ar mokama, jeigu vaikas negyvena kartu) su sąlyga, kad vaikai gyvens kitur – šis priedas netaikomas;
  • darželio išmoka vaikui = 100,18 €;
    (nesu tikras, ar mokama, jeigu vaikas negyvena kartu)
    su sąlyga, kad vaikai gyvens kitur – šis priedas netaikomas;
  • ekspatriacijos (kai gyvenama ne Tėvynėje) išmoka = 16% nuo bazės;
  • būsto užsienyje išmoka = 4% nuo bazės

Koks suminis priedas susidarytų mano atveju minėtais 2 atvejais (14 ir 16 kategorijų lygiais), turint omeny, kad turiu 2 vaikus:

  • 14 lygio atveju = 2 426,17 € 1 049,45 €
  • 16 lygio atveju = 2 667,61 € 1 290,89 €

Nuskaitymai iš atlyginimo

Iš priskaičiuoto atlyginimo nuskaitomos įvairios išmokos:

  • pensijos įmoka = 10,00 % nuo bazės;
  • sveikatos draudimas = 1,70 % nuo bazės;
  • nelaimingų atsitikimų draudimas = 0,10 % nuo bazės;
  • bedarbio išmokos draudimas = iki 0,81 % nuo bazės;

Viso nuskaitymai sudaro iki 12,61 % nuo bazinio atlyginimo. Nagrinėjamais atvejais tai sudaro:

  • 14 lygio atveju = 493,95 €
  • 16 lygio atveju = 632,33 €

Pajamų mokesčiu ES institucijų išmokos neapmokestinamos.

Pajamos su priedais ir nuskaitymais

Taigi, 14 lygio atveju atlyginimas per mėnesį sudaro:

  • 3 917,09 € + 2 426,17 € 1 049,45 € – 493,95 € = 5 849,31 € 4 472,59 €

Tuo metu 16 lygio atveju:

  • 5 014,53 € + 2 667,61 € 1 290,89 € – 632,33 € = 7 049,81 € 5 673,09 €

Daug tai ar mažai Briuselyje? „Darbo dienų režimas Briuselyje“ prieš vidutinį atlyginimą Vilniuje

Palyginkim pagrindines išlaidas, kurios būtų neišvengiamos skraidant kiekvieną savaitę į Briuselį su įprastu gyvenimu Vilniuje. Mano atveju šeima neplanuoja ir kategoriškai nesutiktų persikelti iš Vilniaus, todėl vienintelis nagrinėtinas variantas – reguliarios kelionės pirmadienį Vilnius-Briuselis, o penktadienį Briuselis-Vilnius.

Palyginamos išlaidos:

dirbant Briuselyjedirbant Vilniuje
būsto Vilniuje išlaikymas250 €250 €
būsto Briuselyje nuoma
ir išlaikymas		1 200 €
maistas (22 dienos)40 € * 22 = 880 €10 € * 22 = 220 €
skrydžiai (4,5 kartai)250 € * 4,5 = 1 125 €
degalai (auto/abonementas)
Vilniuje arba Briuselyje		100 €250 €
vaikų mokykla ir
būreliai Vilniuje		200 €200 €
kitos šeimos išlaidos
Vilniuje		500 €500 €
viso4 255 €1 420 €

Sąmoningai nevertinu antrosios šeimos pusės pajamų, todėl galiu vertinti tris scenarijus – 14, 16 lygio atlyginimus Briuselyje ir palyginamąsias 1 500 € pajamas po mokesčių Vilniuje:

Briuselis-14Briuselis-16Vilnius
Pajamos5 849,31 €
4 472,59 € 		7 049,81 €
5 673,09 € 		1 500 €
Išlaidos4 225 €4 225 €1 420 €
1 624,31 €
247,59 €
2 824,81 €
1 448,09 €
80 €

Pinigais neįvertinami trūkumai

Nors pajamų didėjimas Briuselio scenarijų atvejais akivaizdus, tačiau tuo pat metu akivaizdu, kad toks gyvenimo „ant lagaminų“ modelis turi esminių ydų:

  • su šeima gyvai bendrauti liktų tik 2 paros (šeštadienis ir sekmadienis);
  • poilsio laikas naktį į šeštadienį ir į pirmadienį gerokai sutrumpėtų, o skrydžiai vargintų netgi ir tada, jeigu jie vyktų laiku (o tai, bent jau LOT jungiamųjų skrydžių per Varšuvą atveju, kiek teko girdėti, toli gražu ne visada pavyksta);
  • iš socialinio gyvenimo dingtų penktadienio vakarai;
  • akademinei ar NVO veiklai galimybių iš esmės neliktų arba jos turėtų persikelti į Briuselį ir pirmadienio-ketvirtadienio vakarus);
  • bendrauti su draugais gyvai realu būtų nebent kai jie užsuka į Briuselį (galima sakyti, geriausiu atveju keli kartai per metus);
  • jokių „Žalgirio“ Eurolygos varžybų…

G.Kulikausko „Respublika prieš Maskvą“ – 8/10

2018.12.27 / / 0 Comments

Praėjusią žiemą su Gedimino parašu gautą knygą baigiau prieš pat metų pabaigą. Esu pažadėjęs būtinai sureaguoti, todėl dabar, kai jau įspūdžiai truputį susigulėjo, galiu ir pabandyti įvertinti.

Pirma, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos kovomis prieš Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę domiuosi gerokai daugiau nei 10 metų, todėl esu prastas vertintojo lygmuo – kabinėjuosi prie smulkmenų, preciziškai siekiu nuoseklumo ir dėmesį kreipiu į niuansus, o ne esmę.

Visa tai atmetęs turiu pažymėti – tai vienas pirmųjų lietuviškų (!) bandymų apžvelgti visus Lietuvos (tiksliau – Vilniaus ir LDK) karus prieš Maskvą. Vien tai reiškia, jog bandymas yra pagirtinas, sėkmingas ir tiksliai į taikinį.

Antra, Gediminas Kulikauskas yra puikus pasakorius – Redaktoriaus priverstas rašyti ne tik tinklaraštyne, bet ir viešai, Gediminas palaipsniui tobulino savo stilių, kuris knygoje yra puikiai atpažįstamas. Skaityti lengva, paprasta, įdomu! Tai puikus kokteilis, kuris skaitytoją įtraukia ir nepaleidžia. Jeigu tokią knygą būčiau po ranka turėjęs savo domėjimosi mūsų istorija pradžioje, ji būtų sutaupiusi galybę laiko ir iš karto nuvedusi prie tų temų, kuriose verta skęsti valandų valandas.

Trečia, knyga pasižymi puikiomis iliustracijomis. Kai kurios iš jų nustebino net mane patį – nors LDK istorijos vaizdiniai šaltiniai daugeliui net pradedančiųjų mėgėjų žinomi mintinai, tačiau Gediminas Kulikauskas sugebėjo atrasti tokių, kuriuos išties galima laikyti nauju kokybiniu žingsniu (ir kuriems būtina tolimesnė diskusija – pavyzdžiui, pas mus itin menkai tyrinėtas Iliustruotasis metraščių sąvadas, kurį, beje, dabar jau lengvai rasite netgi pilnai suskaitmenintoje versijoje).

Ketvirta, knygą sudaro dešimt karinių konfliktų istorijų – nors galima būtų ginčytis dėl jų atrankos lygiavertiškumo, tačiau gal tik vienu-kitu atveju galima būtų kelti klausimą, ar atitinkama tema nėra esminis Vilniaus-Maskvos kovos epizodas. Todėl knyga yra puikus įvadas visiems Lietuvos istorija besidomintiems – pasirinktas literatūrinio pasakojimo stilius įtrauks ir vidurinės mokyklos moksleivius, ir laisvalaikiu skaitantį vidurinio amžiaus pilietį.

Penkta, tikriausiai leidyklai ir knygos redaktoriui reikėtų pasakyti pirmąjį priekaištą – tai tarp knygos poskyrių pasiklystančią pasakojimo liniją. Kartais vos ne sakiniais ir pastraipomis kartojamas pasakojimas, prieš tai analogiškai pasakotas kitu aspektu. Žinant Gedimino Kulikausko rašymo įdirbį kyla klausimas, ar tai nėra tiesiog atskirų straipsnių rinkinys, gana prastai apjungtas į kalendorinę įvykių seką.

Ta pati problema sietina ir su atskiromis „potemėmis“, kurios tinkamai išskiriamos, tačiau pats išskyrimas netampa atskira įtraukiančia šaka, o labiau tik formalia priemone vieną ar kitą aspektą sustiprinti.

Šešta, kritiškai reikėtų vertinti ir dalies svarbių karinių konfliktų nutylėjimą, kai svarbūs kariniu požiūriu santykių etapai paminimi arba nežymiai, arba visai nesulaukia dėmesio. Pavyzdžiui, Algirdo kampanijos prieš Maskvą, santykiai su Naugardu, Pasienio karas, Tvano epopėja, Radomo-Baro-Targovicos konfederacijos, Kosciuškos ir 1831/1863 sukilimai, Napoleono kampanija, 1919-1920-ųjų karas prieš bolševikus. Šie ir kiti atskiri svarbūs konfliktai likę už knygos puslapių ir tai yra rimtas formalus priekaištas dėl jos turinio prioritetų akademiniu požiūriu.

Septinta, knygos populiarumas ir patrauklumas yra jos didžiausia stiprybė ir kartu trūkumas. Skaitydamas ją nuolat nejučia lygindavau su baltarusio Анатолий Ефимович Тарас darbu Войны Московской Руси с Великим княжеством Литовским и Речью Посполитой в XIV-XVII веках (išleista 2013 metais). Jeigu pirmu atveju stiprybė – pasakojimo patrauklumas, tai antru – pasakojimo išsamumas. Tuo pat metu pirmojo trūkumas – pasakojimo šuoliai, tai antru – šališkumas ir dalies šaltinių nekritiškas vertinimas.

Trys išvados

  1. Knyga turi atsidurti privalomuose vidurinio išsilavinimo programų skaitiniuose – tiek istorijos, tiek literatūros;
  2. Pasižadu asmeniškai 🙂 lipti Gediminui Kulikauskui ant nuospaudų, kad rašytų toliau ir pildytų šioje knygoje likusias praleistas temas;
  3. Lietuvos istorikai ir literatai privalo daugiau dėmesio skirti šių mūsų istorinių pasakojimų gaivinimui, puoselėjimui ir populiarinimui – tai didžiulė erdvė patriotiškumo ugdymui ir jo išnaudojimui kiekvieno piliečio kasdienybėje.

7 kalbinės propagandos technikos pavyzdžiai – portalų antraštės

2018.05.16 / / 2 Comments

Galima be pabaigos ginčytis, kuo skiriasi ryšiai su visuomene nuo propagandos, nes tai požiūrio klausimas. Lygiai kaip ir peilis – pagal savininko valią pjausto svietą arba sėja mirtį. Panašiai ir kalbos – sakytinės ar rašytinės – technikos baziniais propagandos teorijos pagrindais ir gali būti naudojamos tiek ir siekiant susikalbėti, tiek ir norint didinti konfliktą.

„Fake news“ realybė leidžia išvengti klausimo, ar tai aktualu šiandien. Nors tarptautiniai tyrimai (pavyzdžiui, Bulgarijoje įsikūręs Atviros visuomenės institutas pagal skaičiuojamą „Media Literacy Index“ Lietuvą priskiria antrai iš penkių šalių grupei) Lietuvos situaciją apibūdina kaip geresnę, nei vidutinę, tačiau nebūčiau toks didelis optimistas – Lietuvos centrinės valdžios dėmesys šiai tematikai dar nėra virtęs visuotiniais baziniais informacinio raštingumo ir kritinio mąstymo įgūdžiais.

Tad kaip atrodo kalbinė propaganda? Teorija skiria dešimtis skirtingų propagandos technikų rūšių, iš kurių galima išskirti bent keletą, itin dažnai naudojamų Lietuvos viešojoje erdvėje. Pakalbėkim apie 7 dažniausiai pasikartojančias.

„Whataboutism“

Klasikinis sovietinis pavyzdys yra „o pas jus (JAV) negrus muša“. Toks būdavo standartinis sovietinių piliečių atsakymas į oponentų kritiką, reiškiamą sovietiniam režimui. Šiandien Lietuvoje „o pas jus“ itin populiarus, nes leidžia intuityviai perkelti pokalbio dėmesio centrą į kitą problemą. Taip ne tik išvengiama pareigos diskutuoti apie iškeltą problemą, bet netgi pirmoji sumenkinama neva gerokai svarbesnės antros diskusijos ašies.

„Patikimas žmogus“

Autoritetai dažniausiai yra nepriklausomi žmonės, o juos įtikinti paremti kurią nors pusę nėra taip paprasta. Todėl kalbos dažnai galite išgirsti, jog kažkas remiasi „gyventojų skundais“, „mokslininkų tyrimais“, „patyrusiais specialistais“ ir dar kitokiais žmonėmis. Visų jų bendras požymis – dažniausiai jie anonimai, o tai atvejais, kai turi įvardintą tapatybę, dažnai kyla sunkumų ją patikrinti, nėra aiškių ir viešų dokumentų, tyrimų duomenų ar kitų įrodymų, patvirtinančių skelbiamą teiginį.

„Pravardžiavimasis“ (angl. Name Calling)

Daugelis žmonių neturi nei laiko, nei noro gilintis į detales, jiems gerokai paprasčiau pasinaudoti viena ar kita etikete, kuri apibendrina ir leidžia įvertinti per daug nesigilinant. „Idiotas“, „moksliukas“, „darželinukas“, „išnaudotojas“, „gandragalvis“, „pirmūnas“, „pedikas“ ir daugelis kitų apibendrintų kategorijų, kurias galime lengvai aptikti viešoje erdvėje. Kai kurios iš jų nesikeičia metų metus, kai kurios tiesiogiai susijusios su konkrečia situacija, kitos kinta, tačiau visos jos naudojamos tam, kad nereikėtų ilgo ir sudėtingio racionalaus aiškinimo, o pakaktų bendrinės etiketės, kuri iš karto suteiktų neigiamą (ar teigiamą) emociją.

„Mojavimas vėliava“ (angl. Flag Waving)

Dar viena klasikinė technika, kuri leidžia pasinaudoti minios psichologija ir sudaro galimybę lengvai sužadinti palaikymo ar atmetimo reakciją didelėje viešosios erdvės dalyje. „Kremliaus ranka“, „verslo konkurencingumas“, „socialinis saugumas“, „šeimos vertybės“, „patriotiškumas“ – tai tik keli pavyzdžiai, kai tokią vėliavą keliantys asmenys siekia greito ir pasąmonės impulsų lygyje atsirandančio noro palaikyti kalbančiojo poziciją. Ši technika struktūriškai panaši į „pravardžiavimąsi“, abi naudoja išankstinį įdirbį ir viešoje erdvėje įsitvirtinusius stereotipus, tačiau vėliavos atveju dažniau siekiama palaikymo kažkokiai pozicijai, kai pravardėmis dažniau formuojama neigiama nuostata apie kritikuojamą objektą.

„Atpirkimo ožys“, „priešo įvardinimas“ ar „demonizavimas“

Tai skirtingo emocinio lygio technikos, paremtos takoskyra „mes-jie“. „Mes“, savaime suprantama, esame teisūs ir geri. O vat „jie“ – klysta ir yra niekšai. „Atpirkimo ožio“ atveju tiesiog įvardinama, kad kažkas yra kalčiausias (pavyzdžiui, verslininkai dėl mažų atlyginimų). Įvardinant priešą jau galima tikėtis stipresnės emocijos – pavyzdžiui, verslininkai taptų „gobšūs verslininkai“. O juos demonizuojant jau galima būtų išgirsti, kad tai „kraugeriai“ ir kitų stipresnių apibūdinimų.

„Kortų kaladė“ (angl. Card Stacking)

Sakoma, kad geriausiai įtikina melas, kuriame yra bent dalis tiesos. Šiuo principu ir paremta technika, kai maišomi ir skaitytojams pateikiami keli akivaizdžiai teisingi argumentai, tarp kurių įtraukiami ir tokie, kurie kritiškai mąstančiam asmeniui turėtų kelti abejonę. Pavyzdžiui, gera ir inovatyvi idėja gali greitai „nusodinama“, jeigu kartu būtų pristatomos ir tos idėjos autoriaus nesėkmės – jų neigiamas (faktais pagrįstas) emocinis fonas „užgožia“ naujos idėjos perspektyvas. Tokiu būdu psichologinė „kortų kaladė“ suveikia ir klausančio ar skaitančio racionalus mąstymas nesuveikia – ypač tais atvejais, kai argumentų kaladė įspūdinga, o abejonė dėl diskutuotinų teiginių nėra akivaizdi.

„Nutylėjimas“ arba „dalinė tiesa“

Tai dar viena populiariausių kalbinės propagandos technikų, kai rašantis ar kalbantis asmuo sąmoningai nutyli svarbias aplinkybes, todėl skaitant ar klausant gali susidaryti įspūdis, jog (a) kitų aplinkybių nėra; (b) jos nesvarbios ar neesminės; (c) jos priešingos ir palaiko atskleidžiamą dalį. Šios technikos pasekmė – perduodama informacija vertinama kaip išsami ir kaip pakankama išvadai padaryti. Nekilnojamojo turto burbulų epizodais tą galime stebėti pardavėjų lūpose – potencialūs pirkėjai girdi tik augimo prognozes, o visos rizikos lieka nepaminėtos. Daroma loginė klaida, neįvertinant, jog ateities perspektyvos gali būti ir netikėtai sprogęs kainų burbulas.

Ir tai tik keli pavyzdžiai, kuriuos matome kasdien. Nepatyrę ir nekritiškai vertindami gaunamą informaciją darome logines klaidas ir priimame klaidingus sprendimus, kurių galima būtų išvengti, jeigu … Bet apie tai kitą kartą.

Originali komentaro versija paskelbta portalo 15min.lt publikacijoje „Kalbinės propagandos technikos: ginčuose, konfliktuose, karuose“.

VSD pažyma atskleidė esminius etikos klausimus Lietuvos ryšių su visuomene rinkoje

2018.05.12 / / 0 Comments

Prieš savaitę į viešumą nutekinta kupiūruota VSD pažyma (BNS versija) Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui kelia ne tik tiesioginius ir viešosios politikos klausimus, tačiau ir verčia iš esmės permąstyti ryšių su visuomene veiklos principus Lietuvoje.

Jeigu remsimės pažymoje minimais faktais, tai darytinos šios esminės išvados apie viešosios informacijos erdvę (t.y. pagrindinę ryšių su visuomene platformą) Lietuvoje:

  1. Pirma-antra pagal pasiekiamą auditoriją (pagal TNS) žiniasklaidos kanalų grupė – iš pagrindų korumpuota ir joje skelbiamas turinys nėra nepriklausomas nuo savininkų;
  2. Šioje žiniasklaidos kanalų grupėje įvairiu intensyvumu dirba nuo trečdalio iki pusės įtakingiausių (pagal „Delfi“) šalies žurnalistų;
  3. Žiniasklaidos kanalų grupė vykdo informacinį savininkų formuojamos darbotvarkės palaikymą beveik visose svarbiausiose viešosios politikos srityse.

Ką tai reiškia ryšių su visuomene kasdienybei?

Pirma, de facto reikia atmesti tradicinius objektyvios, sąžiningos ir dalykiškai kritiškos žiniasklaidos principus. Nors negalima apibendrinti ir VSD minimų praktikų taikyti visai rinkai, tačiau būtina atminti, jog aprašytos praktikos nėra unikalios. Apie panašius kai kurių lietuviškų žiniasklaidos grupių veiklos metodus buvo pateikta panašių liudijimų 2010 metais nutekintuose „Wikileaks“ dokumentuose, taip pat atskirose bylose, kur apibūdinama žiniasklaidos grupių veikla prekiaujant poveikiu.

Tai reiškia, jog ženkli dalis žiniasklaidos priemonių neturi nepriklausomos redakcinės politikos, informacija renkama ir skelbiama selektyviai, atsižvelgiant į savininkų ar kitų interesų grupių darbotvarkę ir pozicijas.

Antra, sąžiningai ir skaidriai kuriami ir plėtojami ryšiai su visuomene didelėje dalyje viešosios erdvės neturės palaikymo, jeigu tas veikimas bus nepriimtinas arba kirsis su atitinkamas žiniasklaidos priemones kontroliuojančių subjektų interesais.

Tai reiškia, jog ryšių su visuomene įgyvendinimas arba iš karto turi būti planuojamas įvertinant atitinkamų žiniasklaidos grupių pasipriešinimą ar net tikslingą kenkimą, arba tos kampanijos turi iš anksto įvertinti tai kaip riziką ir finansiniais arba kitais būdais užsitikrinti atitinkamų interesų grupių palaikymą (arba bent nesikišimą).

Trečia, ryšių su visuomene specialistų veikloje neišvengiamos principinės etikos problemos, kai jie arba turi susitaikyti ir prisiderinti prie korupcinės aplinkos, arba atsiriboti nuo didelės dalies ryšių su visuomene įrankių ir viešumo galimybių. Tai reiškia, jog pirmu atveju įsitraukiama į uždarą korupcinę aplinką, o antru atveju sąmoningai susitelkiama į antrarūšes ir menko efektyvumo veiklas.

Situaciją tik apsunkina, kad per šią savaitę į rinkos žemės drebėjimą niekaip nereagavo nei verslo asociacijos (Investuotojų forumas, Lietuvos pramonininkų konfederacija ir kitos), nei šakinės profesinės sąjungos (pavyzdžiui, Lietuvos komunikacijos agentūra persivadinusi Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjunga, Lietuvos ryšių su visuomene agentūrų asociacija). Stebina ir garbingų žurnalistų bei viešosios komunikacijos lyderių tyla. Nesinorėtų tikėti, jog daugelis iš jų – įklimpę ir galimybės išbristi tiesiog nebeturi.

« Older posts Newer posts »
M: +370 (686) 08820
E: liutauras@ulevicius.lt

© 2026 Liutauras Ulevičius

Theme by Anders Noren — Up ↑