Komentaras paskelbtas portale 15min.lt
Kai kurių nepriklausomos Lietuvos patriotų dalyvavimas Holokauste – sudėtinga ir toksiška tema. Bėda, kad šie nuodai kenkia Lietuvai – problemą neigdami jos niekada neišspręsime, o simptomai tik ryškėja.
Pradėsiu ir iškart paliksiu retorinį klausimą – ar Jonas Noreika dalyvavo Holokauste?
Toliau šoksiu į savo gimtąją Uteną. Kaip konstatuota 1941-12-01 Karl Jäger ataskaitoje, Utenoje per tris 1941-ųjų dienas sunaikinti beveik visi žydų tautybės asmenys. Liepos 31 dieną – 256 gyventojai, rugpjūčio 7 dieną – 571 gyventojas, o rugpjūčio 29 dieną Utenoje ir Molėtuose iš viso nužudyti 3 782 gyventojai. Viso – 4 609 aukos. Iš jų – 1 469 vaikai. Taip.. tai 58 mokyklinės klasės arba 2-3 didelės dabartinės mokyklos vienu ypu, per vieną (!) dieną…
Utenoje žudyta Rašės miške, prie ilgos gilios tranšėjos. Žmonės buvo varomi grupėmis, sustatomi eile ir šaudomi iš automatinių ginklų. Žudymui vadovavo Utenos komendantas vokietis Gisas (kai kur rašoma – Hisas), organizavo ir vykdė – daugiausiai lietuviai.
Ar šiandien, prabėgus beveik 30-iai metų po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos Respublika yra ištyrusi ir nuteisusi per tas tris 1941-ųjų dienas 4 609 Lietuvos Respublikos piliečius nužudžiusius asmenis?
Ne.
Netrukus minėsime 78-ąsias žudynių metines, tačiau nepriklausoma demokratinė respublika nerado išteklių ir valios pradėti tirti, įvardinti ir nuteisti savo piliečių žudikus.
Vietoj to Holokausto nusikaltėlius yra tiesiogiai ar už akių nuteisusi Sovietų Sąjunga. Savais metodais, savais įrankiais, savu teisingumu.
Pirmą kartą TSRS Utenoje vykdyto Holokausto nusikaltimus ištyrė dar vykstant karui – 1944-11-15 surašytas „Акт чрезвычайной государственной комиссии по установлению и расследованию злодеяний немецко-фашистких захватчиков и их посовников по Утянскому уезду Литовской ССР“. Akto turinio šiandien lengvai nerasite, tačiau Izraelyje išleistuose aukų prisiminimuose jis paskelbtas. Jame – devynios Holokausto nusikaltimus Utenoje vykdžiusių asmenų pavardės. Tikėtina, kad ypatingosios komisijos aktas turėjo būti įvertintas ir sovietinio teismo nuosprendžiu, tačiau apie tokį esant XXI a. viešoje erdvėje informacijos nėra. Suprantu, kad niekam nesvarbu?
Antrą kartą TSRS Utenoje vykdyto Holokausto nusikaltimus sovietų režimas viešai „aptarė“ ir savo stiliumi nuteisė 1960-aisiais metais rajono laikraštyje „Lenino keliu“. A.Mitalo ir V.Jonaičio istorinėje apybraižoje (sic!) nurodomi jau net 25-i (!) asmenys, dalyvavę žudynėse. Apie tokios literatūrinės formos objektyvumo kriterijus kalbėti neverta. Todėl nestebina, kad tarp tų 9-ių, įvardintų 1944-aisiais, ir 25-ių, aprašytų 1960-aisiais, nesutampa nė vienas asmuo. Nestebina ir tai, kad 1960-aisiais pagrindiniais nusikaltėliais įvardinami nepriklausomos Lietuvos kariuomenės ir visuomenės lyderiai, aktyvūs partizanai (tuomet jau „nugalėti“ ir „sunaikinti“). Ar istorinė apybraiža kur nors kritikuota ir pripažinta autorių fantazija? Ne.
Trečią kartą panašaus stiliaus informacija buvo ilgą laiką skelbiama Lietuvos žydų Izraelyje asociacijos (LŽIA) interneto svetainėje. Šiandien ano „prisidėjusių prie Holokausto vykdymo Utenoje asmenų sąrašo“ jau nerasite, tačiau išlikę archyviniai įrašai rodo, kad jame su Utenoje vykdytais nusikaltimais buvo siejama daugiau nei 60 asmenų. LŽIA skelbtas sąrašas buvo sudarytas remiantis neaišku kokiais duomenimis ir šaltiniais, tačiau kai kurios jame buvusios pavardės sutampa su anksčiau minėtais sovietiniais sąrašais.
O ką į tai nepriklausoma ir demokratinė Lietuvos Respublika? Deja, kol kas atsakymas vienas – tyla. Dominuoja nenoras tirti ir įvardinti konkrečius nusikaltėlius. Nenoras bent konstatuoti, kad duomenų nėra ir jų rasti jau niekada nebegalėsime. Ir tiesa, su kiekviena diena gyvų liudijimų vis mažiau.
Tokia padėtis yra geriausia ne kam kitam, o nepriklausomos Lietuvos priešams. Nes mūsų nedraugai amžinai galės aiškinti ir pjudyti visuomenę, kad mūsų baimė atvirai ištirti ir įvertinti nusikaltėlius tik ir rodo, kad „visi partizanai dalyvavo Holokauste“. Nužudytųjų artimiesiems šiandien būtent taip atrodo tikrovė ir jie tikrai neturi pareigos imtis tai keisti.
Blogiausia, jog tokia padėtis labiausiai kenkia mūsų pačių savigarbai prieš nužudytus mūsų bendrapiliečius – beje, toli gražu ne tik žydus. Neišgelbėję anuomet šiandien mes ir toliau nenorim jų apginti, netiriam ir neįvertinam padarytų nusikaltimų, juos dariusių asmenų.
1941-ųjų rugpjūčio 7 dieną kartu su žydais Rašės miške buvo sušaudytas ir buvęs kunigas Ignotas Ragauskas. Pasakojama (šaltiniai vėlgi – arba sovietiniai, arba gandų lygio), kad anų metų liepos viduryje jis sakė pamokslą Vyžuonų bažnyčioje, piktinęsis prasidėjusiomis žydų žudynėmis, ragino tikinčiuosius jokiu būdu prie tokio smurto neprisidėti, laikytis žmoniškumo taisyklių. Visgi, buvo sušaudytas už žydų slėpimą ir žudynėse dalyvavusių lietuvių pasmerkimą.
Tad mūsų visų neveiklumas verčia užduoti kitą jau ne tik retorinį klausimą – ar savo neveiklumu mes visi netęsiam ir patys neprisidedam prie anų Holokausto nusikaltimų organizavimo? Juk būtent savo abejingumu ir neveikimu šiandien istorijos šalikelėje faktiškai dangstome ir slepiame žmogiškumą paneigiančių nusikaltimų vykdytojus. Ir tada jau niekas neatskirs – kurie partizanai buvo išties susitepę kaimynų krauju, o kurie išties yra mūsų herojai.
