Kartu su birželio pabaiga baigiasi ir mano ne-atostogos. Per šį laiką sulaukiau ne vieno klausimo apie savo tolimesnius planus. Kai kurie dalykai jau aiškūs, todėl trumpai apie pagrindines veiklos sritis.
1. Kas nesikeičia? VU ir nauja knyga
Jeigu Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete neįvyks žemės drebėjimas, tai nuo rudens ir toliau laisvalaikiu dėstysiu. Gali būti, jog tai ir toliau bus Theories of Propaganda kursas anglų kalba Erasmus studentams arba lietuviškas Politikos komunikacija socialinėse medijose, o gal ir kažkas naujo.
Kartu toliau tęsiu akademinius tyrimus – tikiuosi rudenį užbaigti ir išleisti savo antrąją knygą „99 propagandos technologijos“ (ištraukas galima rasti mano „Facebook“ puslapyje www.facebook.com/liutaurasu su hashtag’u #99technologijos), skirtą supažindinti jaunimą ir sovietinę kartą su propaganda mūsų kasdienybėje.
2. Kas naujo? Mokymai ir storyteller.lt istorijos
Pastaruosius pustrečių metų negalėjau skirti pakankamai laiko komunikacijos mokymų bei situacijų valdymo simuliacijų veiklai. Šiose srityse grįžtu ir artimiausiu metu atnaujinsiu bei papildysiu mokymų turinį naujomis situacijomis, ugdomais įgūdžiais.
Šalia mokymų grįžtu ir į klasikinių ryšių su visuomene rinką kaip storyteller.lt – istorijų kūrimo ir sklaidos centro – įkūrėjas ir autorius. Tikiu, kad XXI amžiuje lanksčiai buriamos įvairių komunikacijos (ir ne tik) sričių žinovų komandos (nebūtinai sudarytos tik iš freelancer’ių) yra optimalus sprendimas mažose Šiaurės Rytų Europos rinkose. Pirmasis toks projektas, prie kurio planuoju prisijungti jau artimiausiu metu – tai Europos Parlamento nario Stasio Jakeliūno komanda.
3. Kas toliau? Naujų klientų paieška
Per savo 17+ metų praktiką Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos ryšių su visuomene rinkose daugiausia patirties esu sukaupęs ir, suprantama, toliau aktyviai ieškosiu naujų veiklos galimybių šiose srityse:
nevyriausybinės organizacijos;
smulkieji rinkų dalyviai (ypač kovojantys prieš dominuojančią padėtį užimančius ir ja besinaudojančius konkurentus);
start-up’ai, siekiantys kaštų požiūriu efektyviausio sprendimo užsienio (ir ne tik) auditorijose.
Artimiausiu metu suplanuotos veiklos užims 50-70% mano laiko, todėl esu atviras naujiems pasiūlymams – susitikime ir pasikalbėkime!
Kaip žinia, nejaunėjam. O kartu su tuo ateina tai, kas neišvengiama – klausimai apie sveikatą. O kalbant apie vyrus, kuriems apie 40, Lietuvoje turim aiškią problemą – visą puokštę širdies ir kraujotakos ligų, kas virsta vienais prasčiausių mirtingumo rodiklių tarp visų padorių valstybių.
Štai prof. Rimantas Stukas reklaminiame tekste skelbia:
Lietuvoje [..] apie 54 % gyventojų serga ir miršta būtent nuo širdies kraujagyslių sistemos ligų. Tačiau šios ligos gali būti valdomos ir netgi iki 80 % sergamumo sumažinimas yra pačių žmonių rankose. Jei žmogus sureguliuotų savo mitybą ir gyvenseną, išsiugdytų atsparumą stresui, rizika labai stipriai sumažėtų.
Naujausiame Higienos instituto, kaupiančio visus statistinius duomenis, leidinyje „Mirties priežastys 2018“, širdies ir kraujotakos ligos išties yra bene pagrindinis sveikatos sutrikimas, kurį visuomenė galėtų santykinai lengvai valdyti ir iš esmės prailginti vidutinę gyvenimo trukmę, ypač – vyrų grupėje.
Prie ko čia aš?
Turėdamas laisvo laiko tikrai išsamiai pasitikrinau sveikatos būklę ir rezultatai nuosekliai, bet prastėja – judu lygiai ta pačia kryptimi, kaip ir didžioji dalis Lietuvos vidutinio ir vyresnio amžiaus vyrų, t.y. į greitą ir per ankstyvą mirtį nuo širdies ir kraujotakos veiklos sutrikimų:
Dviejų kraujo tyrimų palyginimas
Kaip tai atrodytų, jeigu nieko nekeisčiau? Optimistiniu scenarijumi pavyktų išsikapstyti kaip Giedriui Drukteiniui, o pesimistiniu – gulčiau po velėna kokiais 10-20 metų per anksti.
Tad apie ką čia aš?
Pradedu sau dar naują ir labai menkai pažįstamą veiklos sritį – tiek siekdamas pakeisti savo paties sveikatą, tiek ir pakeliui dalindamasis savo įžvalgomis plačiau, galbūt ir aktyviau prisijungiant prie kurios nors šakinės savanoriškos nevyriausybinės organizacijos (pavyzdžiui, kažką panašaus veikiant matau Lietuvos širdies asociaciją), dirbančios švietimo, gyventojų žinių ir įgūdžių ugdymo, visuomenės tradicijų ir įpročių keitimo, teisinio reguliavimo analizės ir tobulinimo srityse.
Paskutinį Prezidentės Dalios Grybauskaitės šimtadienį temdo iš įvairių pusių kylantys priešininkai – kas argumentuotai, kas nelabai, tačiau daugelis naudojasi proga ir bando grąžinti susikaupusią skolą.
Manau, tai nėra teisinga.
Ne kartą ir ne du esu griežtai ir atvirai asmeniškai kritikavęs pareigas einančios Prezidentės sprendimus. Užtenka priminti kad ir vienui vienintelį latvių žurnalisto Gundars Rēders interviu epizodą – jis puikiai iliustruoja ydas.
Tačiau tos neišvengiamos klaidos nepaneigia ir negali nubraukti pokyčių, kuriuos Lietuvoje per 10 metų lėmė (skirtingu sėkmės lygiu) ir aiški Dalios Grybauskaitės pozicija.
1. Lito krizės (devalvacijos) išvengimas
Nacionalinės valiutos kurso pakeitimas būtų leidęs mechaniniu būdu išspręsti daug valstybės problemų, tačiau šio sprendimo naštą perkėlęs ant didžiosios dalies piliečių pečių. Pasirinktas alternatyvus – taupymo – kelias buvo ne ką mažiau sudėtingas, tačiau įgyvendintas. Ar valstybės patirti kaštai mažesni ir teisingai paskirstyti – atsakymo kol kas nėra…
2. Darbo partija – užribyje
Daug kas jau pamiršo, tačiau 2012 metų spalio 14 dieną vykusio balsavimo Seimo daugiamandatėje apygardoje laimėtoja buvo ne kas kita, o Darbo partija – su 19,82% rinkėjų balsų ir 17 (iš 70) mandatų. Antroje vietoje – LSDP su 18,37% balsų ir 15 mandatų.
Nors STR ar EP rinkimuose Viktor Uspaskich vis dar susirenka iki 10% balsų, tačiau ši dalis nuosekliai mažėja.
3. „MG Baltic“ įtakos mažinimas
Nors Eligijaus Masiulio byla baigsis nežinia kuo, tačiau politinės korupcijos srityje jau vien jos faktas ir Lietuso Respublikos liberalų sąjūdžio nokdaunas yra didelis žingsnis į priekį – atsiribojant nuo stambaus verslo įtakų ir aiškiai nubrėžiant raudonas linijas. Nors šiandien nėra aišku, ar šis procesas bus ilgalaikis, tačiau situacija yra nepalyginamai geresnė ir keliai kovą tęsti yra atviri.
4. Teisėsaugos ir teismų „drąsa“
Nors Prezidentė dažnai atrodė tiesiogiai kontroliuojanti teisėsaugos ir teismų vadovų komandas, tačiau tuo pat metu jos pozicija leido šioms institucijoms dirbti savo darbą. Prezidentės įtaka nebuvo naudojama atskirų aiškiai apibrėžtų interesų grupių „dengimui“, todėl formavosi ilgalaikė nuostata, jog šios institucijos išties dirba valstybės naudai. Pastarųjų metų skandalas tą tik paryškino – neišvengiamos klaidos buvo atskleistos.
5. Požiūrio į krašto apsaugą pokytis po Maidano įvykių
Sukrėtimas Ukrainoje privertė pripažinti ankstesnės krašto apsaugos politikos klaidas ir per 2014-2019 metus krašto apsauga sulaukė ir politinio, ir finansinio dėmesio. Dar laukia ilgas kelias į priekį, tačiau valstybės pasirengimas gynybai yra sunkiai palyginamas.
6. VPT, VKEKK ir kitų kontroliuojamų įstaigų darbo kokybė
Dalia Grybauskaitė užtikrino, kad valstybės interesai iš esmės būtų atstovaujami ir ginami pagrindinėse nuo Prezidentės priklausomose priežiūros institucijose. Kita vertus, viešųjų pirkimų sektorius yra geras pavyzdys, jog realioms permainoms dažnai nepakanka vien Prezidentės pastangų – tam turi būti ir aktyvus Vyriausybės bei Seimo palaikymas.
7. Finansų sektoriaus valymas
Turbūt būtų sunku ginčytis, jog ir „Snoras“, ir Ūkio bankas turėjo rimtų problemų su savo verslo modelio tvarumu. Todėl pavėluoti, bet visgi padaryti Lietuvos banko sprendimai yra ir aiškios Prezidentės pozicijos rezultatas. Žinoma, klausimas, ar dabar jau aiškėjantis Baltijos šalių kaip bankinės pinigų plovimo skylės įvaizdis (ir su tuo susijusios „Revolut“ pavyzdžio bėdos) galėjo būti išvengtas aktyviau dirbant ir šioje srityje. Tačiau sunku būtų nuginčyti, jog finansų sektoriuje esminių problemų yra mažiau.
Apie XVIII a. viduryje Biržų apylinkėse gyvenusį Jokūbą Ulevičių – vieną iš galimų mano proproproproprosenelių – žinių nėra daug. Tačiau tai vienas ankstyviausių protėvių, kurio pėdsakas likęs gana nuosekliai. Kartu tai ir pavyzdys, kiek mažai duomenų turime likusių iš LDK laikų ir kiek mažai šiandien suvokia anų laikų tradicijas, įvykius ir visuomenės gyvenimą.
Romos katalikų bažnyčių išsaugotos knygos yra pagrindinis šaltinis, norint susipažinti su savo protėviais – žemėlapis iš Skaitmeninio bažnyčių žemėlapio
1744-ieji, vestuvės
Šiandien dar neturiu (o gal ir niekada nebeturėsiu) duomenų, kur ir kada Jokūbas Ulevičius gimė. Tačiau Pabiržės bažnyčios 1736-1759 metais suteiktų santuokos sakramentų knygoje išlikęs toks įrašas:
Eodem ie Psentis Pmissis ??? Banis Contrinujo Diebus Dnicis Contraxit Matrimonium Dny Jacobus Uliewicz de Malackie Cum D. Anna Poskoczymowna de Lukiany T: D.G. Joannes Zabloc
ki de Popiwesie.
1744-11-08
Ką išvertę iš lotynų kalbos trumpinių gautume:
Tą pačią dieną aš, būdamas ??? Jokūbą Ulevičių iš Malackų su ??? Ona Poskočimaite iš Likėnų. Liudijo: kilmingos kilmės Jonas Zablockis iš Papyvėsių.
Kas tie Malackie?
Jeigu Likėnai (Lukiany) klausimų iš esmės nekelia, tai Malackiai ar Malackai – kol kas mįslė. Ieškant be geografinių ribų pirma panaši vietovė – tai Malacky miestelis dabartinės Slovakijos vakaruose, keliasdešimt kilometrų nuo sostinės Bratislavos.
1746-ieji, Papyvėsiuose gimsta sūnus Jurgis Juozapas
Nors jaunavedžiai, tikėtina, turėjo gyventi arčiausiai Pabiržės bažnyčios, tačiau šios būklė apie 1744 metus turėjo būti itin prasta:
1729 m. Pabiržė tapo savarankiška parapija. 1737 m. bažnyčia buvo apleista, be grindų, bokštų, stogas begriūvantis. 1755 m. bažnyčiai priklausė 2 kaimai (10 kiemų). 1707 m. ant buvusio piliakalnio pradėta statyti trečiąją, jau mūrinę, bažnyčią, tačiau statyba užstrigo, ją atnaujino tik klebonas Gasparas Antanas Šarkevičius 1766 m. ir pradėjo statyti mūrinę bažnyčią.
iš Wikipedia.org
Todėl suprantama, jog 1746 metais gimusį sūnų Jurgį Juozapą jie krikštijo jau Vabalninko bažnyčioje, kuri buvo beveik nauja:
1734 m. pastatyta trečioji medinė, čerpėmis dengta bažnyčia, turėjusi 3 altorius. 1740 m. istorijos šaltiniuose paminėtas Vabalninko bažnyčios orkestras: 4 triūbos, 4 valtornos, 4 obojai, 4 lyros, 1 basetlė, keli smuikai. 1740 m. Vabalninko bažnyčios inventoriuje nurodyta, kad Vabalninke mokyklos nebėra, o vaikai mokosi privačiai kas sau.
iš Wikipedia.org
Vabalninko bažnyčios 1743-1761 krikšto sakramentų knygoje užfiksuota:
Ego Stephanus Thaddus Krudrickij Canonicus Livoniae Decanus Kupiscensis Rector Eulesiae huius baptisavi infantem natum 6 praesentis Parentimi G.G.D.D. Jacobi Ulewicz et Anna L.C. de Statu Nobili cui Imposuj NN Georgius Josephus Levantes G.D. Casimirus Poszkoczym cum G.D. Ludovica Didziulowna omnes de Okolica Popiwesie.
1746-04-09
Ką išvertę iš lotynų kalbos gautume:
Aš, Steponas Tadas Krudrickis, Livonijos kanauninkas, Kupiškio dekanas, ??? rektorius, ??? krikštiju kūdikį, gimusį 6 dieną, pateiktą tėvų kilmingos kilmės Jokūbo Ulevičiaus ir Onos ???, kilmingos kilmės, kas patikrintam vardu Jurgis Juozapas, liudininkai (krikšto tėvai) kilmingos kilmės Kazimieras Poskočimas su Liudvika Didžiulyte, visi iš Papyvėsių.
Lyginant 1744 ir 1746 įrašus skiriasi Jokūbo ir Ono statusas – jeigu iš pradžių jie eiliniai piliečiai, tai po to jau įvardinami kaip bajorai. Kodėl tai pasikeitė – žinių nėra, tačiau ir visuose vėlesniuose įrašuose Jokūbui ir Onai statusas išlieka, vėliau jį perima ir sūnus Jonas.
1754-ieji, Morkūnuose gimsta sūnus Stanislovas
Po aštuonerių metų Jokūbas ir Ona jau gyveno Morkūnuose – į šiaurę nuo Likėnų miestelio. Jau Pabiržės bažnyčios 1753-1759 metų krikšto sakramentų knygoje užfiksuota:
Die 5 Maj Bap e Stanislaus de Markuny P. GD Joannis Ulewicz M: Anna Poskuczumowna LL: GD. Georgius Markiewicz cum Elena Minwido
wa ambo de Markuny
1756-05-05
Ką išvertę iš lotynų kalbos gautume:
Gegužės 5 dieną krikštiju aš Stanislovą iš Markūnų, tėvo kilmingo kilmės Jono Ulevičiaus, motinos Onos Poskočimaitės, krikšto tėvų kilmingo kilmės Jurgio Markevičiaus su Elena Minvidiene, visi iš Markūnų.
Šiame įraše autorius, tikėtina, padarė klaidą, kai tėvo vardą įrašė Jonas, vietos tikrojo Jokūbas. Klaidą patvirtina aplinkybė, kad žmonos vardas ir pavardė identiška.
1756-ieji, Morkūnuose gimsta sūnus Jonas
Kad su Pabiržės bažnyčia reikalai buvo sudėtingi, netiesiogiai rodo 1756-ųjų krikšto įrašas, kurį Pabiržės bažnyčios 1753-1759 metų krikšto sakramentų knygoje paliko Pandėlio bažnyčios vikaras:
Die 14 Xbris Ego Ignatius Borkowski Vicarius Ecclesiae Ponedelensis Baptizavi Joannem G.D. Jacobi Ulewicz et Anna L.C: de Markuny natus nero 11 praesentis. LL Joannes Minwid de Markuny Cum Eva Markiewiczowna de Kirszany.
1756-12-14
Ką išvertę iš lotynų kalbos gautume:
Gruodžio 14 deiną aš, Ignotas Borkovskis, Pandėlio bažnyčios vikaras, krikštiiju Joną, garbingos kilmės Jokūbo Ulevičiaus ir Ono tėvų iš Markūnų, gimusį 11 dieną. Krikšto tėvai Jonas Minvydas iš Markūnų su Ieva Markevičiūte iš Kiršonių.
Dabar jau su šypsena galima nagrinėti, o tuo metu, matyt, buvo nemenkas skandalas, nes Pabiržės bažnyčios 1760-1767 metų krikšto sakramentų knygoje įrašas gana griežtas:
Anno 1764 Mensis Julij ??? 2ig Ego Gasparus Szarkiewicz P:P: Baptisavi infantem P.P. Illegitimor nomine Magdalenam PP: Illegitimor Jacobi Ulewiczius de Bikszie et Catharinam Lapenayczua de Jaki ??? Lev Symon Makryckas de Jaki cum G.D. Magdalena Dylewiczowna de Markuny.
1764-06-22
Ką išvertę iš lotynų kalbos gautume:
1764 metų liepos mėnesio ??? diena aš, Gasparas Šarkevičius, ??? krikštiju kūdikį vardu Magdalena, tėvo neteisėto Jokūbo Ulevičiaus iš Bikšių ir Kotrynos Lapėnaitės iš Jakų, krikšto tėvai Simonas Makrickas iš Jakų su garbingos kilmės Magdalena Dylevičiūte iš Markūnų.
Po 1756 metais gimusio sūnaus apie Jokūbo ir Onos kitus palikuonis daugiau žinių nėra. Bikšiuose tuo metu gyveno kiti Ulevičiai, todėl Jokūbas (pavyzdžiui, žmonai mirus) išties galėjo persikelti pas juos. Dėl vietovės Jakai gali būti, jog tai į šiaurę nuo Bikšių esantys Jackonys ir/ar Jackonėliai. Tokią versiją patvirtintų ir tai, jog krikšto mama liudija mergina iš Markūnų kaimo, kuriame Jokūbas gyveno iki tol.
1786-ieji, veda sūnus Jonas
Apie Jokūbo tolimesnį likimą dokumentuose žinių nebėra, tačiau Pabiržės bažnyčios 1781-1827 santuokos sakramentų knygoje užfiksuota Jokūbo sūnaus Jono santuoka:
Die 26. Praemisis tribus Bannis eth ap. me Ant. Szar. PP. Contr. Matr GD Joannes Ulewicz juvenis cum GV. Brigida Zabowna virgine ambo de Tryszki praesent. Test. GD Igna
tio Kirkillo de Smilgie GD. Stanislao Balicki et GD Benedicto Grochowski de Tryszki
1786-02-26
Ką išvertę iš lotynų kalbos gautume:
26 dieną. ??? Antanas Šarkievičius ??? sutuokiau garbingo kilmės nevedusį Joną Ulevičių su garbingos kilmės nevedusia Brigita Zabaite, abu iš Triškų. Liudijo garbingos kilmės Ignotas Kirkilas iš Smilgių, garbingos kilmės Stanislovas Balickis ir Benediktas Grochovskis iš Triškų.
Beje, jaunieji dar tais pačiais metais susilaukė atžalos – Juozapo Ignoto:
tum hesi natuso PP. GD. Joannis Ulewicz et Marianna Za
bowna LLCC Lev GD. Ignatius Kirkillo de Smilgie cum GD An
na Jurewiczowa de Smilgie.
1786-05-16
Ką išvertę iš lotynų kalbos gautume:
16 dieną aš, Vincentas Gietautas krikštijau ??? Juozapą Ignotą ??? tėvų garbingo kilmės Jono Ulevičiaus ir Marijonos Zabaitės. Krikšto tėvai garbingos kilmės Ignotas Kitkilas iš Smilgių su garbingos kilmės Ona Jurevičiūtę iš Smilgių.
Aną dieną su viena profesijos kolege susiginčijom – kiek iš tiesų rožinis darbas Briuselyje? Abu retkarčiais sudalyvaujam kokioje nors iššūkių pilnoje atrankoje į darbo vietą X, tačiau aiškaus atsakymo (iki pat paskutinių stadijų) nebūna. Tad, visgi, kiek uždirba savo srities specialistas, tapęs Europos Sąjungos darbuotoju?
Atsakymas nėra toks paprastas, kaip galėtų pasirodyti. Ir jeigu paskambinsite nemokamu „Europe Direct“ telefonu Lietuvoje, konkretaus atsakymo vis tiek negausite. O tik „rėmus“, kur nuo-iki gali skirtis du ir daugiau kartų.
Spėju, kad aiškindamiesi tuos kelis gautus pasiūlymus ir skaitydami oficialias taisykles (kuriose velnias koją nusilaužtų) kažkur suklydome, todėl eigoje reaguosiu į pastabas ir atitinkamai įrašą atnaujinsiu, kad jis būtų naudingas svarstantiems galimybę dirbti ES įstaigose.
Pagrindiniai požymiai
Yra trys požymiai, kurie lemia atlyginimo bazės (bazinio atlyginimo) dydį:
administracinis ar funkcinis darbuotojas;
sudėtingumo kategorija;
turima darbo patirtis.
Tarkim, net nesvarstom žemesnių funkcinių pozicijų, todėl vertos dėmesio laikinai (t. y. kelerių metų laikotarpiui) dirbančio funkcinio darbuotojo, 4 grupės (FG IV) pozicijos. Turimą darbo patirtį bendru atveju galima skaičiuoti laikotarpiu po atitinkamos kvalifikacijos įgijimo. Mano atveju tai, pavyzdžiui, būtų magistro studijų pabaiga. Nors pora paskutinių kursų jau dirbau visą darbo dieną, todėl tokių metų vertinimas lieka neaiškus.
Mano atveju po studijų baigimo prabėgo daugiau kaip 16 metų, todėl atlyginimo bazė būtų nustatoma pagal 14 arba 16 (jeigu būtų pripažintas ir darbo studijų metu laikotarpis) kategorijos lygį. Pirmu atveju tai yra apie 3 917,09 €, antru – 5 014, 53 €.
Atlyginimo priedai
Prie bazinės dalies priskaičiuojamos įvairios papildomos išmokos, susijusios su įvairiomis išlaidomis. Jos skiriasi skirtingose vietovėse, gali keistis laikui bėgant:
gyvenamojo ploto išmoka = 187,69 € + 2% nuo bazės;
vaiko išmoka = 410,11 €;
mokyklos išmoka vaikui = iki 278,25 €; (nesu tikras, ar mokama, jeigu vaikas negyvena kartu)su sąlyga, kad vaikai gyvens kitur – šis priedas netaikomas;
darželio išmoka vaikui = 100,18 €; (nesu tikras, ar mokama, jeigu vaikas negyvena kartu) su sąlyga, kad vaikai gyvens kitur – šis priedas netaikomas;
ekspatriacijos (kai gyvenama ne Tėvynėje) išmoka = 16% nuo bazės;
būsto užsienyje išmoka = 4% nuo bazės
Koks suminis priedas susidarytų mano atveju minėtais 2 atvejais (14 ir 16 kategorijų lygiais), turint omeny, kad turiu 2 vaikus:
14 lygio atveju = 2 426,17 € 1 049,45 €
16 lygio atveju = 2 667,61 € 1 290,89 €
Nuskaitymai iš atlyginimo
Iš priskaičiuoto atlyginimo nuskaitomos įvairios išmokos:
pensijos įmoka = 10,00 % nuo bazės;
sveikatos draudimas = 1,70 % nuo bazės;
nelaimingų atsitikimų draudimas = 0,10 % nuo bazės;
bedarbio išmokos draudimas = iki 0,81 % nuo bazės;
Viso nuskaitymai sudaro iki 12,61 % nuo bazinio atlyginimo. Nagrinėjamais atvejais tai sudaro:
14 lygio atveju = 493,95 €
16 lygio atveju = 632,33 €
Pajamų mokesčiu ES institucijų išmokos neapmokestinamos.
Pajamos su priedais ir nuskaitymais
Taigi, 14 lygio atveju atlyginimas per mėnesį sudaro:
Daug tai ar mažai Briuselyje? „Darbo dienų režimas Briuselyje“ prieš vidutinį atlyginimą Vilniuje
Palyginkim pagrindines išlaidas, kurios būtų neišvengiamos skraidant kiekvieną savaitę į Briuselį su įprastu gyvenimu Vilniuje. Mano atveju šeima neplanuoja ir kategoriškai nesutiktų persikelti iš Vilniaus, todėl vienintelis nagrinėtinas variantas – reguliarios kelionės pirmadienį Vilnius-Briuselis, o penktadienį Briuselis-Vilnius.
Palyginamos išlaidos:
dirbant Briuselyje
dirbant Vilniuje
būsto Vilniuje išlaikymas
250 €
250 €
būsto Briuselyje nuoma ir išlaikymas
1 200 €
maistas (22 dienos)
40 € * 22 = 880 €
10 € * 22 = 220 €
skrydžiai (4,5 kartai)
250 € * 4,5 = 1 125 €
degalai (auto/abonementas) Vilniuje arba Briuselyje
100 €
250 €
vaikų mokykla ir būreliai Vilniuje
200 €
200 €
kitos šeimos išlaidos Vilniuje
500 €
500 €
viso
4 255 €
1 420 €
Sąmoningai nevertinu antrosios šeimos pusės pajamų, todėl galiu vertinti tris scenarijus – 14, 16 lygio atlyginimus Briuselyje ir palyginamąsias 1 500 € pajamas po mokesčių Vilniuje:
Briuselis-14
Briuselis-16
Vilnius
Pajamos
5 849,31 € 4 472,59 €
7 049,81 € 5 673,09 €
1 500 €
Išlaidos
4 225 €
4 225 €
1 420 €
1 624,31 € 247,59 €
2 824,81 € 1 448,09 €
80 €
Pinigais neįvertinami trūkumai
Nors pajamų didėjimas Briuselio scenarijų atvejais akivaizdus, tačiau tuo pat metu akivaizdu, kad toks gyvenimo „ant lagaminų“ modelis turi esminių ydų:
su šeima gyvai bendrauti liktų tik 2 paros (šeštadienis ir sekmadienis);
poilsio laikas naktį į šeštadienį ir į pirmadienį gerokai sutrumpėtų, o skrydžiai vargintų netgi ir tada, jeigu jie vyktų laiku (o tai, bent jau LOT jungiamųjų skrydžių per Varšuvą atveju, kiek teko girdėti, toli gražu ne visada pavyksta);
iš socialinio gyvenimo dingtų penktadienio vakarai;
akademinei ar NVO veiklai galimybių iš esmės neliktų arba jos turėtų persikelti į Briuselį ir pirmadienio-ketvirtadienio vakarus);
bendrauti su draugais gyvai realu būtų nebent kai jie užsuka į Briuselį (galima sakyti, geriausiu atveju keli kartai per metus);
Kiekvienas žmogus palieka pėdsaką. Kartais net netyčia.
XXI amžiuje mūsų brangiausia valiuta – laikas – virsta žiniomis. Todėl mano pėdsakas kasdienybėje – tai mano mintys, jų virsmai darbais ir, kartais, net pokyčiais toliau nei aš pats.
Viešumo baimė ir iššūkiai nėra ir negali virsti kliūtimis, kurios mus varžo ir riboja. Privatumo mažėjimas yra kaina, kurią privalome sumokėti, jeigu informacinėje visuomenėje norime išlikti laisvi ir, svarbiausia, sąžiningi prieš patys save.
