XXI a. kasdienybės dienoraštis

Author: Liutauras (Page 78 of 216)

„Delfi.lt“ apie politikos moterų įvaizdžius

Jau buvau ir primiršęs, jog Eglė Samoškaitė kovo pradžioje kalbino apie moterų-politikių įvaizdžius. Žinoma, visa tai siejasi su Lietuvos Prezidento rinkimais, kuriuose beveik vienintelė reali kandidatė yra moteris.

Paskaitykite visą straipsnį „Moteris politikoje – nuo „blogosios policininkės“ iki „motiniškos“ globėjos“.

Trumpai čia priminsiu, jog šią prezentaciją ruošiau ir pagrindines tezes formulavau dar 2007-ųjų rudenį, kai lapkričio mėnesį Kauno apskrities moterų krizių centro pakviestas skaičiau paskaitas Vilniuje, Alytuje, Marijampolėje, Kaune ir Anykščiuose. Smagu matyti, jog tuomet užrašyti teiginiai beveik puikiai atitinka ir šiandienos situaciją.

„Žinių radijas“ apie 100-ą Kubiliaus dienų

Vakar Aurimo Perednio pakviestas kaip Piliečių Santalkos Tarybos narys dalyvavau „Žinių radijo“ laidoje „Apskritas stalas“, kur kartu su Liutauru Armanavičium, Janina Gadliauskiene bandėme vertinti pirmąjį Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės šimtadienį.

Visą laidos įrašą rasite čia (~12,1 Mb), tačiau verta pakartoti šias mintis: 1) Vyriausybė ėmėsi darbų, kurių sprendimo priėmimo procesas su skaidrumu turi labai mažai ką bendro; 2) per pirmąsias šimtą dienų neparengtas joks rimtas veiksmų planas, tik imtasi skubių sprendimų (dažnai – nepamatuotų); 3) Vyriausybė kol kas yra be rankų, nes nesugebėjo pakeisti didžiosios dalies aukštesnio lygmens vadovų, kurie gyvena pagal seną raugą; 4) Vyriausybė kol kas tik atsitiktinai atkreipė dėmesį į taupymo reikalingumą ir išlaidų skaidrumą.

Sunkmetis ir komunikacijos etika: iškeldinti Rubikoną

Šiandien Lietuvoje reikia iš karto paaiškinti savo mintį – Rubikonas buvo upė Šiaurės Italijoje ir kartu Romos miesto teritorijos riba. Jeigu karo vadas peržengdavo ją ne vienas, o su kariais, tai reikšdavo karo paskelbimą. Dabar tai – simbolis, jog riba peržengiama.

Akivaizdžiai per šalį slenkantis sunkmetis visiems, dirbantiems komunikacijos sektoriuje, reiškia ne tik aršesnę konkurencinę kovą, bet ir vis didesnes pagundas imtis stumdyti raudoną liniją, ribojančią etiką ir užribį.

Retas galėtų ginčytis, jog Lietuvos viešoji erdvė traukiasi, nes tų erdvių mažėja tiek realybėje, tiek žiniasklaidoje, tiek virtualiai kiekvieno iš mūsų gyvenimuose (nes didėjantys reikalavimai mažina laisvo laiko kiekį). Pokyčiai žiniasklaidoje, ypač popierinėje, dar labiau akivaizdūs. Prenumeratoriai galėtų teisėtai piktintis, jog užsiprenumeravo vieną produktą, o gauna vos ne perpus sumažėjusį dienraštį, priedai išnyksta kaip dūmai ir tai tik optimistinė reikalo pusė – nemaža dalis spaudos apskritai gali dingti istorijoje… Continue reading

„Žinių radijas“ apie lito devalvavimo gandus

Vakar „Žinių radijo“ žurnalistė Agnė Skamarakaitė pasiūlė „Dienos klausimo“ laidoje (įrašą galite atsisiųsti iš čia – beveik 27 Mb dydžio MP3 byla, pasisakymo pradžia apie 20:20) pakalbėti apie tai, kaip ir kodėl pasklido gandas apie lito devalvavimą, kas ir kaip tuo galėjo pasinaudoti?

Pirma, neabejotina, jog gando pirminis šaltinis – tai Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Kęstučio Glavecko spaudos konferencija, vykusi ketvirtadienį. Antra, turim idealią situaciją, kai sprogioje aplinkoje atsakingas pareigas užimantis asmuo laisvai mąsto, kokios grėsmės gresia visai visuomenei. Nereikia turėti iliuzijų, jog žurnalistai ir tauta to negirdės. Trečia, tai puikus pavyzdys, jog „juodosios technologijos“ dažnai tėra tinkamų aplinkybių rezultatas – šiuo atveju esu tikras, jog Kęstutis Glaveckas gandą paleido netyčia. Kartu tai tik parodo, jog informacinis raštingumas Lietuvoje itin menkas – ir tarp grėsmę privalančių įvertinti valstybės vadovų, ir tarp visais apie gaisrą šūktelėjusiais pasitikinčiais piliečiais (nors po to ir buvo visa šūsnis oficialių paneigimų).

Palydim močiutę

Anksti savaitgalį pradėjome, šiandien užbaigėme fizinį palydėjimo kelią. Mano močiutė – Vitalija Raslanaitė (Bislienė) – išėjo lengvai ir nesunkiai. Taip, matyt, išeina visi geri žmonės, kurių neslegia rūpesčiai ar sunkūs akmenys. Žinoma, būta ir padejavimų, tačiau žymiai dažniau – ramus žvilgsnis ir susitaikymas su savo vieta, keliu ir lemtimi.

Gimusi 1927-aisiais, močiutė pradėjo kelią Utenos apylinkėse, Narkūnų kaime (garsiojo Narkūnų piliakalnio papėdėje), iš kurio dėl prastos ūkio padėties (net šešioms seserims tėvelis turėjo atidalinti dalis) tėveliai turėjo išsikelti (ūkis parduotas iš varžytinių) į Kauną, kur neįsitvirtino, sugrįžo pas vieną iš giminaičių. Trys Raslanų augintos seserys neturėjo savo namų ir didelių turtų, gal net atvirkščiai, tačiau tai netrukdė būti gerais žmonėmis.

Vienas ankstyviausių močiutės pasakojimų – apie simpatiją vokietuką, su kuriuo susipažino karo meto Utenoje. Močiutei tuo metu buvo 15-18, vokiečių kareiviui, kurio vardo istorijoje jau nebeatrasim, matyt, keleriais metais daugiau. Gaila, kad močiutė ir visa šeima, karo metais vokiškai kalbėję laisvai, vėliau tą kalbą užleido, nors ir į gyvenimo nuokalnę dar galėjo skaičiuoti vokiškai ar pagrindines frazes suprasti. Continue reading

« Older posts Newer posts »