XXI a. kasdienybės dienoraštis

Author: Liutauras (Page 67 of 217)

Vartotojai vs. programuotojai, muzikantai, …

Prieš mėnesį, gruodžio 3 dieną, „Microsoft“ iniciatyva Lietuvoje pirmą kartą organizuota „Consumer Action Day“ – proga vartotojams pasidalinti patirtimi apie (ne)legalią programinę įrangą.

„Žinių radijo“ diskusijoje, į kurią pakvietė „Microsoft“, teko sudalyvauti kartu su Deividu Bargaila („Itex“), padiskutuoti tiek su „Rakto“ laidos vedėju Audriu Antanaičiu, tiek su laidos klausytojais gyvame eteryje. Negirdėjusius kviečiu atsisiųsti (~16 Mb) ir įvertinti argumentus.

Atsiribodamas nuo kvailokų vartotojų pasakojimų apie neoriginalios įrangos (per ją – virusų, nuotoliniu būdu užvaldomų kompiuterių ir pan.) realiai daromą žalą, atkreipčiau dėmesį į kitą labai paprastą ir visiems (!) Lietuvos vartotojams svarbią problemą – kokią lietuvių autorių sukurtą ir palaikomą programinę įrangą naudojate? Aš, deja, nenaudoju jokios… Ar tai yra dėl to, jog ji: a) per brangi; b) nekokybiška; c) yra nemokamų alternatyvų; d) …?

Pradėčiau iš kitos pusės – ar galėtumėt išvardinti žinomesnius lietuvių programuotojų kuriamus programinės įrangos produktus? Bandau iš atminties:

  • Tildė IT („Tildės biuras“ ir kt.);
  • Fotonija („Alkonas“ ir kt.);
  • 1000s (ir kiti „Ivolgamus“ kurti žaidimai);
  • dar keletas dabar jau užmirštų žaidimų (ne adaptuotų, o originaliai sukurtų Lietuvoje);
  • vietinės buhalterinės apskaitos programos (su išlyga, jog daugelis iš jų yra tailor-made (konkrečiam klientui pritaikomi) produktai, o ne baigtiniai produktai „dėžutėse“);

Ar tai pakankama? Akivaizdu, jog ne ir priežastis labai aiški – programuotojai neturi jokių laisvos rinkos dėsniais paaiškinamų motyvacijos svertų. Daugelis Lietuvoje sukurtų programų yra daugiau ar mažiau susijusios su akademine veikla, valstybinių lėšų panaudojimu lietuvinant ar nuo nulio programuojant atitinkamą produktą.

Galėčiau lažintis, jog padėtis analogiškai kartojasi ir lietuviškos garso bei vaizdo produkcijos srityse.

Apytiksliai paskaičiuokime/paspėliokime:

  1. interneto vartotojų Lietuvoje ~1 mln.;
  2. aktyviai naudojamų kompiuterių Lietuvoje ~0,7 mln.;
  3. vidutiniškai viename naudojamame kompiuteryje nelegalaus turinio apimtys:
    • programinė įranga – 3 programos (pagal naujausius skelbtus 2008 metų BSA duomenis, Lietuvoje nelegalios programinės įrangos dalis siekia 54 proc.);
    • garso įrašai – 150 dainų;
    • vaizdo įrašai – 5 filmai;
    • kitas turinys – nuotraukos, tekstai, …
  4. tarkim, vidutinė vienos programos kaina ~350 Lt (100 EUR);
  5. tarkim, vidutinė vienos dainos kaina ~2 Lt (lietuviškas CD / 10 dainų);
  6. tarkim, vidutinė vieno filmo DVD kaina ~15 Lt;
  7. padauginę ir sudėję gauname viename vidutiniškame lietuviškame kompiuteryje nelegaliai naudojamo turinio mažmeninę vertę – 1 425 Lt;
  8. tarkim, lietuviškas turinys sudaro ~1/3 viso turinio, tai atitinkamai negautos lietuviškos pramonės pajamos – apie 350 mln. Lt.

Palyginimui galima priminti „Tilde IT“ pirmojo 2009 metų pusmečio pajamas – 1,48 mln. litų. Tarkim, jeigu metai buvo sėkmingi, įmonė per metus uždirbo 3 mln. Lt.

Šis skirtumas tarp vieno iš geriausių lietuviškų programinės įrangos pavyzdžių gamintojos metinių pajamų ir potencialiai vartotojų kaupiamo turinio įvertinimo pernelyg bado akis. Dar blogiau – ankstesnio sąrašo skurdumas tik parodo, jog sukamės uždarame rate. Vieni nenori mokėti, kiti nenori dykai dirbti. Ir tada tiek vieni, tiek kiti pradeda ieškoti argumentų, kodėl jų pozicija geresnė…

Mano vertinimu, sprendimas paprastas ir jis mūsų – eilinių vartotojų – rankose bei piniginėse.

P.S. atskirai paminėtinas vienas iš dokumentų, kurį „Microsoft“ paskelbė kartu su kita informacija žiniasklaidai – Summary of Enforcement and Education Initiatives Around the World (Dec. 2, 2009). Itin įdomi ištrauka apie Lietuvą: „<…> In Lithuania, Microsoft worked with local authorities to announce the first civil search in a hard-disk loading case and the first civil claim against the owner of a peer-to-peer network. <…>“. Ar šituo bendrovė pripažįsta, jog aktyviai prisidėjo prie kauniečio studento nuteisimo ir/ar LANVA 106-ių bylos?

Ribinis neigiamas viešumas = tegul loja?

Dainiaus Kreivio situacija tik pateikia eilinį pavyzdį, jog viešajai komunikacijai taikytinos kai kurios ekonomikos mokslo tiesos. Viena iš tokių kategorijų – tai ribinis viešumas.

Iš kasdienybės visi pritartume, jog pirmasis lauktas obuolys visada skanesnis nei septintasis. Lygiai taip pat ir aštuntas diržo kirtis yra mažiau skaudus nei pirmasis. Ekonomikos moksle ribinės naudos (angl. marginal utility) sąvoka pradėta naudoti dar XIX amžiuje ir dažniau analizuojama pozityvia prasme, t.y. kaip papildoma nauda, susijusi su papildomu prekių ar paslaugų vienetu.

Komunikacijos praktikoje (ypač pastaruoju metu, kai pradeda daugėti negatyvios komunikacijos) vis dažniau tenka susidurti su situacija, kai kyla klausimas, kiek pavojinga yra nuosekli neigiamos informacijos sklaida. Jau minėto ir kolegų aptarto Dainiaus Kreivio ir „Lietuvos ryto“ atveju kyla klausimas, ar kiekvienas naujas neigiamas dienraščio tekstas daro realią neigiamą įtaką ūkio ministrui?

Akivaizdu, jog neigiamos poveikis (žala) kiekvienu atveju mažėja, nes:

  • tikslinėje auditorijoje (skaitytojuose) ta pati žinia (ministras blogas) pradeda keistis iš naujienos (skandalo) į dienraščio charakteristiką (dienraštis teigia, jog ministras blogas);
  • pirmosiomis publikacijomis padaryta žala (pasikeitęs tikslinės auditorijos vertinimas) kiekviena sekančia publikacija mažėja, nes vis mažesnė likusios auditorijos dalis gauna progą pakeisti savo poziciją;
  • žinios transformacija į dienraščio stereotipą kartu veikia ir priešinga kryptimi – dalis auditorijos pradeda abejoti pirminės pozicijos objektyvumu.

Taigi, galima būtų daryti išvadą, jog viešumoje į atskirą „užsisėdusią“ žinių sklaidos priemonę galima būtų nekreipti dėmesio, nes pasikartojantis neigiamų žinių tiražavimas yra neveiksmingas ilgu laikotarpiu.

Kur yra realus pavojus, tai „žiniasklaidos sniego gniūžtė“ – jeigu atitinkamą informaciją perima ir pradeda tiražuoti kitos žiniasklaidos priemonės (kaip kad būta Arūno Valinsko vertimo iš LRS pirmininko posto atveju). Tada didėja momentinis emocinis spaudimas, eksponentiškai auga paveikta tikslinė auditorija.

Paradoksalu, tačiau tokiu atveju gaunam du paprastus sprendimus, kaip reikėtų reaguoti į pasikartojančiai neigiamas vienos ar kitos žinių sklaidos priemonės žinias:

  1. pateikti aiškią ir argumentuotą poziciją/kritikos kritiką, kurią idealiu atveju turėtų skelbti nepriklausomi tretieji (nesusiję) asmenys;
  2. proaktyviai dirbti su kitomis žiniasklaidos priemonėmis prevenciškai apsisaugant nuo išankstinio jų vertinimo, tačiau kartu ir nepernelyg sureikšminant nuoseklaus puolimo faktą.

Aišku, situacija yra šiek tiek kitokia, jeigu (kaip, pavyzdžiui, Arūno Valinsko atveju) neigiamas informacinis srautas yra nuosekliai kuriamas politinių ar verslo oponentų (Zuoko/Žiemelio), jeigu jie pasitelkia didelius finansinius išteklius žinios tiražavimui ir pan. Šiuo atveju, Sun Tzu terminais, dažnai laimi tiesiog tas, kuris turi daugiau kareivių, kuriuos informaciniame kare šiandien galima išreikšti informaciniais kareiviais ir jų valdomu biudžetu.

Žvelgiant iš kitos pusės (tarkim, nuolat kritiką reiškiančios watch-dog tipo organizacijos kaip kad Piliečių Santalka), formuotini tokie siūlymai:

  1. kritika turi būti atsinaujinanti, o ne pasikartojanti, t.y. atsižvelgti/apimti vis naujas aplinkybes;
  2. turėtų keistis kritikuojančiųjų subjektų/žinių sklaidos priemonių ratas;
  3. kritika turėtų būti formuojama ne pati savaime, o turėti ir teigiamą, konstruktyvų sprendimą siūlantį elementą.

Studentų lyderių mokymai

Dar prieš prasidedant šventėms spėjau Lietuvos studentų atstovybių sąjungos kvietimu pravesti pusdienio trukmės mokymus studentų lyderiams.

Tradiciškai į slideshare.net tarnybą įkėliau naudotas skaidres, naudotus vaizdo įrašus galima peržiūrėti panaudojus įkeltas www nuorodas.

Kas labiausiai nustebino šįkart? Sakyčiau, įdomi diskusija, nagrinėjant „Ardo“ reklamos tekstą. Tradiciškai teisingai reklamos užsakovą nurodė tik kas ketvirtas ją analizavęs – eilinį kartą pasitvirtina mano įtarimas, jog nepažymėtą reklamą atskiria geriausiu atveju 10-15 proc. skaitytojų/žiūrovų/klausytojų.

Tarp JAV, Antavilių, Baltarusijos ir Pociūno

Bent kažkiek besidomintiems viešu Lietuvos gyvenimu reikėtų perskaityti parlamentinio tyrimo dėl galimo Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinės žvalgybos valdybos sulaikytų asmenų pervežimo ir kalinimo Lietuvos Respublikos teritorijoje išvadų projektą. Aišku, galima paklausyti ir spaudos konferencijos įrašo. Esmė – kalėjimo patalpos buvo, sąlygos į jas atvežti ir ten laikyti kalinius buvo, faktų, ar tie kaliniai buvo, nėra.

Man asmeniškai žymiai įdomesnė yra kita problema, nei viešai diskutuojami santykiai su JAV, galimi žmogaus teisių pažeidimai (nors čia pasigedau aiškaus LR vadovų pareiškimo, jog Lietuva pasiryžusi atlyginti savo veiksmais galimai padarytą žalą potencialiai čia kalintiems asmenims), atskirų pareigūnų asmeninė atsakomybė ar net sąmokslo prieš Rolandą Paksą tęsiniai.

Išvadų projekte itin įdomi išvada apie būtinybę reglamentuoti žvalgybinėje ir operatyvinėje veiklose naudojamus finansinius išteklius, jų apskaitą ir panaudojimo kontrolę. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog kalėjimui naudotos lėšos galimai buvo vagiamos procesą prižiūrinčių asmenų…

Priminsiu, jog viena iš versijų, kodėl Baltarusijoje gyvybės neteko Vytautas Pociūnas, kalba apie JAV skirtus pinigus Baltarusijos „demokratizavimui“. Šiuos pusiau-gandus reikia sugretinti chronologine tvarka su Pociūno įdarbinimu Baltarusijoje (2005-ųjų ruduo), ten vykdytus nesėkmingus bandymus organizuoti oranžinių spalvų revoliucijas ir pulkininko žūtį 2006-ųjų rugpjūtį.

Įtarimus tik sustiprina faktai, jog su CŽV siejami lėktuvai Lietuvoje aktyviausiai leidosi 2005-aisiais. Taigi, tikėtina, jog ir oficialiai neskelbiamos neoficialių pinigų sumos taip pat buvo siunčiamos šiuo laikotarpiu. O tada tie pinigai kažkur buvo sėkmingai įsisavinti…

P.S. tai spėjimas, nagrinėtinas sąmokslo teorijos teisėmis 🙂

Pilietiškumas elektroninėje erdvėje – kaip?

pilietiškumas_e-erdvėjePraėjusį penktadienį buvo įdomu sudalyvauti Lietuvos jaunųjų Europos federalistų organizacijos mokymuose Trakų rajone įsikūrusiose Jovariškėse.

Nors mano asmeninė nuomonė apie Europos Sąjungą 85% yra neigiama dėl vešančios biurokratijos, tačiau tai netrukdo džiaugtis likusia smagia dalimi. Viena iš tokių – tai noras didinti visuomenės pilietiškumą ir tam elektroninė erdvė iš tiesų puikiai tinka. Dar svarbiau, jog dabar internetas, elektroniniai ryšiai yra patogiausia ir efektyviausia priemonė pasiekti daugelį aktyvių piliečių (išskyrus pensininkus, kurie taip pat turi itin daug galimybių veikti pilietiškai).

Todėl jauniesiems federalistams pasakojau (pristatymo „pilietiškumas elektroninėje erdvėje“ skaidres be vaizdo įrašų galite atsisiųsti iš čia) –  apie gražius virtualios komunikacijos pavyzdžius, panagrinėjau politinių partijų veiksmus, pasiūliau keletą galimybių aktyvioms kampanijoms. Aišku, galima pasitelkti visapusišką kampaniją nuo paprasto tinklaraščio iki specialių Web 2.0 projektų (pavyzdžiui, konvservatoriškasis Baltijos kelias 2.0), tačiau spręsti turi patys organizatoriai. Reikia bandyti, nebijoti klysti ir.. šiek tiek vertinti, ar nebus peržengiama raudona etikos linija (kaip kad latviškojo meteorito atveju).

« Older posts Newer posts »