XXI a. kasdienybės dienoraštis

Author: Liutauras (Page 62 of 216)

Truputį skaidresni viešieji pirkimai

Atrodytų, vos vakar bėgiojau ir rinkau kolegų iš nevyriausybinių organizacijų parašus, tik vakar Ūkio ministerijoje diskutavome ir siūlėme, ką ir kaip reikėtų kuo skubiausiai tobulinti viešųjų pirkimų sistemoje. Praėjusią savaitę tikrai apsidžiaugiau, išgirdęs, jog Viešųjų pirkimų tarnyba viešai paskelbė apibendrintus duomenis apie 2009 metais vykdytus viešuosius pirkimus.

Jeigu anksčiau visi besidomintys turėjo dėti milžiniškas pastangas rankiodami šią informaciją po kruopelytę, tai dabar turime paprastą, aiškų ir atvirą sąrašą organizacijų ir įmonių, kurios skelbia viešuosius pirkimus. Aišku, ši informacija kol kas apibendrina tik 2009 metus, tačiau jau ir dabar kyla įdomių klausimų – pavyzdžiui, kodėl vienos „Rubicon group“ įmonės skelbiamų viešųjų pirkimų suma gana artima kitos tos pačios įmonių grupės atstovės, teikiančios panašias paslaugas, pajamoms?

Kyla ir kitų įdomių klausimų – pavyzdžiui, kodėl kai kurių į stambiausių įmonių ir organizacijų sąrašą patenkančių atstovų nėra šioje ataskaitoje? Atsiveria erdvė įdomiems palyginimams – pavyzdžiui, kodėl vienas metras vamzdyno, tarkim, Kelmėje kainuoja skirtingai nei tas pats metras, tarkim, Ukmergėje?

Nagrinėjant TOP-100 didžiausių viešai perkančiųjų sąrašą įdomus faktas, jog šios organizacijos įvykdo daugiau nei du trečdalius visų pirkimų (68,6 proc.) pagal pirkimų sumą.

Toliau skaidrinant viešųjų finansų panaudojimą lieka klausimas dėl Valstybinės ligonių kasos daromų pirkimų medicinos srityje (jie nepatenka į viešuosius pirkimus). Pavyzdžiui, vien vaistams 2008 metais buvo išleista apie 679 mln. litų, o sveikatos priežiūros paslaugoms – apie 2,889 mlrd. litų. Taigi, sveikatos apsaugos srityje pirkimai (įskaitant paslaugų pirkimą) sudaro daugiau nei trečdalį visos VPT apskaitomos viešųjų pirkimų sumos. O paprastai pateikiamos informacijos – t.y. skaidrumo – tikrai trūksta.

VPT pateikiamoje informacija toliau reikia nagrinėti įvairių pirkimų grupių valdymą organizuojančias organizacijas – čia akivaizdžiai pirmauja Lietuvos automobilių kelių direkcija ir Centrinė projektų valdymo agentūra.

Nereikia pamiršti ir kitų mūsų keltų problemų – viešųjų pirkimų komisijų narių atsakomybės stoka, pažeidimų fiksavimo ir atsakomybės už juos taikymo, pirkimų vykdymo ir jų ataskaitų viešinimo, pirkimų efektyvumo lyginimo, centralizuotų tipinių pirkimų, ginčų sprendimo spartinimo.

Taigi, esame pakeliui, tačiau tikrai džiugu, jog judame į priekį.

P.S. apie elektroninių viešųjų pirkimų džiaugsmus ir duobes parašysiu atskirai plačiau.

Apie pokerį: saugumas, pramoga, patirtis

Kai mąstau apie dalykus, kuriuos vertinti per sunku remiantis turimų metų skaičiumi, dažnai paskaitau, ką rašo knygų knyga – Biblija. Jos komentatoriai sutaria, kad tiesioginio draudimo lošti Šventajame Rašte nėra. Tačiau yra netiesioginių užuominų. Bene dažniausiai minima Izaijo knygos 65 skyriaus 11 eilutė: „Bet jus, kurie palikote VIEŠPATĮ, užmiršdami mano šventąjį kalną, kurie padengėte stalą Laimės dievui ir atmiešėte ąsotį vyno Lemties deivei, <…>“. Hebrajiškame originale ši eilutė yra tradiciškai koduota, naudojant žodžių žaismą – Meni ir meniti – aukos Lemties deivei ir Dievas, kuris lemia. Nesu krikščionybės tiesų ekspertas, tačiau faktas, jog dar apytiksliai 306 mūsų eros metais vykusiame Elviros sinode krikščionių bažnyčia užėmė nepalankią poziciją (pvz. 2 ir 3 kanonai) lošimų ir žaidimų atžvilgiu. Nieko stebėtino, jog lietuviškieji katalikų sielovadininkai 1999-aisiais labai aiškiai išdėstė savo neigiamą poziciją dėl azartinių lošimų legalizavimo siūlymų: „Azartinių lošimų namai doriniu požiūriu yra nepriimtini, nes įkūnija neteisingumą ir sudaro sąlygas klestėti nusikaltimams… Lošimo namuose, kaip rodo praktika, dažnai klesti sukčiavimas, prostitucija ir daugelis kitų nusikaltimų“. Platesniam panagrinėjimui patariu perskaityti menkai žinomo krikščioniško žurnalo „Prizmė“ 2002 metų pirmąjį numerį, o ypač – vokiečio psichologo Werner Gross straipsnio vertimą „Lošimų manija: kaip svajonės apie laimę virsta košmaru“.

Pokeris – tarp lemties ir statistikos

Rankose prie gyvo ar virtualaus stalo laikydamas AA visada esi padėties šeimininkas, tačiau žymiai menkesnis padėties šeimininkas esi, jeigu be rankose laikomų matai dar 3 ar net 4, 5 kortas ant stalo. Čia ir prasideda visas pokerio grožis. AA statistiškai laimi prieš KK gal kokius 95%~82% kartų, tačiau realybėje su statymais už AA galima atsisveikinti ir kovojant prieš menkiausią 27 ranką..

Tas 5% skirtumas yra daug, LABAI DAUG! Tarkim, per valandą sužaidžiate 100 partijų, tai tie 5%kiekvienas procentas virsta 5viena partijomisa, kuriose jūsų „nenugalima“ (!) ranka pagal statistikos taisykles tiesiog privalo pralaimėti. 5 partijos per vieną valandą? Jeigu žaidžiate populiariausią pokerio rūšį – Hold’em No Limit – tai net turėdami geriausias kortas bent 5 kartus statistiškai turite pralaimėti. 5 kartai per vieną valandą yra daug ar mažai? Po pirmo karto jūs galvosite, jog tai atsitiktinumas? Po antrojo suabejosite krupjė arba internete lošimus organizuojančiaisiais? Po trečiojo panikuosite? Po ketvirto desperatiškai bandysite atsilošti bet kaip ir su bet kuo? Po penktojo… ?

Pokeris, kaip ir visi azartiniai lošimai, yra labai pavojinga veikla. Todėl saugumas ir būtent SAUGUMAS turi būti pirmas ir pagrindinis dalykas, kai pradedama kalba apie lošimus – tebūnie tai paprasčiausia „akis“ ar užburiančioji ruletė.

Saugūs lošimai: pramoga, sportas, … pajamų šaltinis?

Mano nuomone, saugus lošimas įmanomas tol ir tiek, kol šia veikla (žaidimu iš pinigų) asmuo nerizikuoja savo esmine finansine ir kasdiene gerove, t.y. kol lošimai netampa finansinių nepriteklių priežastimi ir nepradeda imti viršaus prieš normalų gyvenimą šeimoje, įprastoje bendruomenėje.

Kita vertus, visiškai sutinku su teigiančiais, jog azartiniai lošimai –  tai puikus būdas atsipalaiduoti, gauti greitą adrenalino dozę ir patikrinti savo proto, savikontrolės galimybes prie priešininkų stalo. Deja, neatsitiktinai mano minėtas SAUGUMAS žymi pavojingą ribą, kai pirmoji adrenalino dozė skatina ieškoti naujos, didesnės. Vėliau – dar didesnės ir dar didesnės.

Lietuvoje sparčiai populiarėjančiam (populiarinamam?) pokeriui gresia tie patys spąstai – nuo keptuve išreiškiamo prizo dalis pereis prie 1 euro statymų, po to kelsis į 2, 4, 10 ir t.t. eurų zonas. Kelias ilgas, o jo pabaigos nėra. Gaila, bet yra riba sėkmei, todėl net ir su 95% laimėjimų riba vieną dieną bus pasiekta raudona pralaimėjimo zona ir tik patys stipriausieji sugebės laikytis tos zonos raudonosios linijos.

Kalbu ne tik apie profesionalus. Žymiai svarbiau rūpintis eilinių mažai skaitančių ir mažai suprantančių SAUGUMU. Būtent jiems gresia tapti tais 0,03% Lietuvos gyventojų, turinčių problemų dėl perteklinio lošimo. Dabar jau sunkiai prisimenu po eilinio gimtadienio būrelį draugų, sugužėjusių į vieną iš Vilniaus kazino, ir laimėtą 100 ar 120 litų. Tuo metu faktas, jog per pusvalandį galima išlošti tiek (!) visai nublanko prieš faktą, jog bendras visų balansas sudarė gal -200 ar -300 litų.

Lengva sėkmė. Lengvo pinigų šaltinio mitas. Tai, kaip besvarstytum, po gražia pramogų kauke parduoda lošimų organizatoriai. Tinkamai nepasiruošęs (neparuoštas?) lošėjas žengia į minų lauką. Tai didžiausia problema ir iššūkis socialiai atsakingiems lošimų organizatoriams.

Sisteminiai lošimai vs. krupjė verslas

Sisteminis lošimas – tai pagal kazino nustatytas lošimas vykdomas azartinis lošimas, kuris statistiškai visada neigiamas lošėjui ir visada teigiamas lošimų organizatoriui. Pavyzdžiui, pagal klasikines sąlygas vykdomo „Black Jack“ lošimo metu lošėjui iš 1 lito statymo sugrįžta apie 0,99 Lt, t.y. kiekvienu dalinimu lošėjas vidutiniškai pralošia apie 1% savo statymo.

Klubinis pokeris žavi tuo, jog čia lošimas laisvas ir didesne dalimi priklauso nuo lošėjo veiksmų, o ne krupjė dalinamų kortų. Kitaip tariant, protingas lošėjas turi galimybių keisti žaidimą pasinaudodamas savo žiniomis, patirtimi ir šaltu protu. Tiesa, ir klubiniame pokeryje laimėtoju lieka lošimų organizatorius – turnyruose lošimų organizatoriui atitenka apie 10% bendro lošėjų suneštų lėšų fondo. Gyvuose pinigų lošimuose krupjė kiekvieną kartą tenka iš anksto sutarta fiksuota prizinio fondo dalis.

Šiuo metu dar svarstau, ar tapti LSPF nariu. Priežastys yra kelios. Pirmoji – mane neramina tai, jog realiai suteikiama regioninio klubo, o ne LSPF narystė. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog eiliniai nariai, tarp jų būčiau ir aš, iš esmės turi tik teorinę galimybę (t.y. per regioninės organizacijos delegatą LSPF’e) įtakoti LSPF veiklą. Su tuo susijusi ir antroji priežastis – LSPF veikloje mane neramina prioritetai – šiuo metu pagrindine ašimi tampa pokerio populiarinimas, o ne jau mano minėtasis saugumas. Nors gerbiu LSPF sprendimą griežtai atsiriboti nuo jaunesnių nei 21 metai pretendentų, tačiau realybė pernelyg skaudi –  kaip pavyzdį aukščiau įdėjau vieno įdomesnių lietuviškų tinklaraščių apie pokerį skaitytojų amžiaus apklausą. Jos rezultatas – daugiau nei trečdalis skaitytojų yra jaunesni nei 21 metai…

Teisė: tarp ES paslaugų laisvės ir tarp plytų dirbančiųjų apsaugos

Sportinio pokerio pripažinimas sportu yra teigiamas dalykas, tačiau kartu kelia ir daug retorinių klausimų. Ką bendro turi Kultūros ir sporto departamento pozicija su aiškiai priešinga Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nuostata?

Šiuo atveju – vėlgi, remiantis saugumo prioritetu, o ne lošėjų teise lošti – visiškai palaikau dažnai sustabarėjusios VLPK poziciją. Man nepriimtini, pavyzdžiui, „PokerStars“ veiksmai, kai viena ranka pokeris aktyviai populiarinimas (pridedu ekrano nuotrauką iš vieno PS nemokamų turnyrų, skirtų Lietuvai) kaip sportinis, o tuo pat metu tas pats prekinis ženklas aktyviai naudojamas komercinėms paslaugoms teikti. Priminsiu, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau sprendė panašų ginčą, ar „Marlboro Classic“ ir „Davidoff“ ženklais pažymėti drabužiai, kvepalai yra tabako reklama. Tuo metu sprendimas buvo vienareikšmiškas – tai yra tabako reklama. PS atveju analogija akivaizdi, o „.net“ naudojimas pernelyg jau baltais siūlais siūtas.

Atskiro paminėjimo verta ir situacijoje Estijoje. Šiuo metu Lietuvoje VLPK dažnai ginasi argumentu, jog neįmanoma suvaldyti nelegalius lošimus internete organizuojančių bendrovių. Estijos mokesčių ir muitinės tarnyba surinko apie 200 interneto domenų sąrašą ir jį pateikė interneto paslaugų tiekėjams, kad jie blokuotų šių domenų prieiga Estijoje. Rezultatas greitas ir paprastas – blokavimas veikia, legaliai paslaugas internetu teikia tik „Olympic Casino“ (kalbama, jog būtent šis operatorius inicijavo tokią sistemą, kad išvengti užsienio operatorių konkurencijos), šiuo metu licenciją gavo vienas laivuose lošimų paslaugas teikiantis operatorius ir, rašoma, eilėje trečias operatorius.

Vietoj pabaigos

Klubinį pokerį žaidžiu jau kelerius metus – daugeliu požymių tai labai panašus į mano mėgstamus šachmatus protinis žaidimas. Tačiau iš pat pradžių pokerį pradedant kaip lošimą, pasekmės bus liūdnos, todėl bet kokia kalba apie šią pramogą turi prasidėti nuo kalbos ir mokymų apie neigiamas pasekmes. Tik pavojus suvokiantis lošėjas gali saugiai mėgautis pokeriu.

P.S. tai yra asmeninė tinklaraščio autoriaus nuomonė, kuri susiformavo per daugiau nei 5 metus pažinties su azartiniais lošimais tiek iš lošėjų, tiek ir iš lošimų organizatorių (pastaruoju metu dirbta su Nacionaline lošimų ir žaidimų verslo asociacija) bei reguliuojančiųjų institucijų pusių.

Melagių dienos dovana

Reikėtų šią žinią pavadinti metų, o ne savaitės naujiena! Mano nuostabiausia žmona pasaulyje kantriai 9 mėnesius nešiojusi mažą mažą gyvybę Melagių dienos proga padovanojo naują žmogutį, kurį jau buvom sutarę pavadinti Auguste.

Dukrytė gimusi svėrė 3 578 gramų, ūgio per visą ilgį turėjo54 cm, o pirmą kartą balsą išbandė apie 19 valandą ir 45 minutes.

Susirūpinusiems giminaičiams ir prijaučiantiems siunčiam žinių, kad ir naujoji mamytė, ir dukrytė gyvena puikiu valgau-miegu režimu, sėkmingai ilsisi po vieno didesnių gyvenime pasitaikančių stresų ir, jeigu kas nors nesumaišys, namučio parsiras kaip tik Šv. Velykų rytą.

„Zero II“ byla: kai apgaudinėjami „savi“

Ką ir reikėjo įrodyti. Elektroninėje erdvėje neteisėtai siunčiantis ir platinant turinį nėra jokio skirtumo tarp savų ir svetimų, turtingų ir vargšų, galinčių susimokėti ar ne. Kol kas tik vienos mokyklos darbuotoju vadinamas Mantas N. į „Linkomaniją“ įkėlė dar tik kino teatruose rodomą naująjį lietuvišką filmą „Zero II“, kai filmo DVD versiją platintojai prekybai planuoja pateikti tik balandžio 13 dieną.

Šį kartą atvejis įdomus ne tiek dėl techninių ir teisinių aplinkybių, kiek dėl moralinės pažeidėjų elgsenos ypatumų.

Pirma, vienas iš Džiugo oponentų mėgstamų argumentų – esą autoriai nesudaro galimybių lengvai įsigyti elektroninę kūrinių versiją Lietuvoje, todėl elektroniniu būdu vykdoma vagystė nėra tokia „vagystiška“. Šiuo atveju tikrai bus įdomu sulaukti Džiugo oponentų nuomonės, kaip vertinti tokį veiksmą prieš savo bendrapiliečius?

Verta pacituoti platintojų faktus – kino teatruose filmą matė daugiau nei 70 tūkst. žmonių, t.y. pajamos iš bilietų sudaro ~700 tūkst. litų, kas beveik atpirko filmo gamybos kaštus.

Tuo tarpu internete įkeltą filmo kopiją atsisiuntė jau 43 tūkst. vartotojų. Reikia įvertinti, jog kiekvienu atsisiųstu atveju filmą vidutiniškai matė tikrai daugiau nei 1 žmogus. Rezervuotai tarus, jog šis rodiklis siekia 1,5, gauname, jog internete patalpintą kopiją matė apie 65 tūkst. žmonių – t.y. beveik tiek pat, kiek kino teatruose!

Antra, dažnas laisvo kūrinių platinimo internete propaguotojų argumentas – esą elektroninių kūrinių kaina Lietuvoje pernelyg didelė. Man tikrai būtų pamatyti žmogų, kuriam 17 litų lietuviškame kino teatre yra neįkandama suma naujam lietuviškam (!) kūriniui.

Būtų įdomus eksperimentas, jeigu „Zero II“ autoriai viešai paskelbtų savo sąskaitą, į kurią virtualūs piratai galėtų susimokėti už savo padarytą teisės pažeidimą. Kaip galvojat, kiek iš tų 65 tūkstančių susimokėtų bent po simbolinį 1 litą?

Trečia, skaitant interneto naujienų komentarus kartojasi viena mintis – filmas yra šlamštas, todėl jo autoriai nieko neverti. Galima būtų smagiai pasijuokti iš tokių žmonių, kurie savo realybėje kasdieną daro įvairaus broko pavyzdžių. Ar jie sutiktų už tas klaidas negauti jokio atlyginimo?

Būtų juokinga, tačiau yra tik graudoka. Aš suprantu Džiugo oponentų pastangas, tačiau realybė jas sukarikatūrina ir iš rimtos diskusijos apie būtinybę transformuoti teisės principus lieka tik bandymai teisinti paprastus lietuviškus vagius..

P.S. jeigu kam kiltų klausimas – panaudota „Zero II“ nuotrauka yra viešai skelbiama filmo interneto svetainėje, todėl pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo numatytas išimtis (21 str.) ji gali būti naudojama citavimo tikslais.

106 byla: pirmosios instancijos argumentai

Jūsų dėmesiui – nuasmenintas (Sergejaus Bernoto pavardė šmėžavo visur, todėl ją palikau) pirmosios instancijos teismo nutarimas (galite atsisiųsti DOC bylą). Verta paanalizuoti detaliau atskirus šalių argumentus, teismo vertinimus ir aptarti galutinį nutarimą.

Taigi, paeiliui panagrinėkim nutarimo turinį. ATP protokolas Sergejui Bernotui buvo surašytas 2010 m. sausio 19 dieną – t.y. prabėgus daugiau nei porai mėnesių po pirmųjų žinių apie LANVA surinktus 106 IP adresus. Akivaizdu, kad jau vien šis terminas leidžia teigti, jog atvejis naujas, teisėsaugos pareigūnams tai visiškai nauji nearti dirvonai. Nieko stebėtino, jog klaidų padaryta.

Teisės pažeidimas

Iš nutarimo aišku, jog LANVA remiasi Autorių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 8 punktu, t.y.:

1. Autorius turi išimtines teises leisti arba uždrausti šiuos veiksmus:
<…>
8 ) transliuoti, retransliuoti ir kitaip viešai skelbti kūrinį, įskaitant jo padarymą viešai prieinamu kompiuterių tinklais (internete).

Remiantis šia išimtine teise konstatuojama, jog Sergejus Bernotas padarė pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso 21410 straipsnio 1 dalyje:

Neteisėtas literatūros, mokslo ar meno kūrinio (įskaitant kompiuterių programas ir duomenų bazes) ar gretutinių teisių objekto arba jų dalies viešas atlikimas, atgaminimas, viešas paskelbimas, kitoks panaudojimas bet kokiais būdais ir priemonėmis nekomerciniais tikslais, taip pat neteisėtų kopijų platinimas, gabenimas ar laikymas komerciniais tikslais –
užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų su kūrinio ar gretutinių teisių objekto neteisėtų kopijų konfiskavimu.
<…>

Tyrimo metu nustatyta, jog Sergejus Bernotas u Torent protokolo pagalba atsisiuntęs programinę įrangą „Microsoft Windows 7“ nuo 2009-10-26 1050 val. iki 2009-10-26 1305 val. padarė ją viešai prieinamą internete nekomerciniais tikslais, t.y. neteisėtai viešai paskelbė.

Gynybos pozicija

Sergejaus Bernoto liudijimas mažų mažiausiai pats sau prieštaraujantis. Iš pradžių jis teigia nežinantis, kas yra „Utores“ (spėju, protokolavimo klaida) programa, tačiau paskui jau prisipažįsta, kad žino interneto svetainę www.linkomanija.net, ja naudojasi.

Realiai paėmus, žmogus vaidina nežiniuką, tariant paprastai – meluoja. Formaliai gynyba neigia subjektinę pažeidimo pusę, t.y. neigia, jog Sergejus Bernotas suvokė darąs teisės pažeidimą.

Didžiulio žiniasklaidos dėmesio susilaukę gynybos teiginiai tebuvo advokato (beje, sveikinu, Remigijau! viskas ok 😉 ) nuomonė, kuri iš esmės panaudota tik dviem aspektais (apie juos vėliau).

LANVA pozicija

Asociacija teigia pasinaudojusi savo teise pranešti policijai apie pastebėtus teisės pažeidimus. O naudojama programinė įranga leidžia surinkti duomenis apie programinės įrangos platinime dalyvaujančius siuntėjus.

Teismas patvirtina, jog būtent LANVA pirmininkas, dalyvaujant policijos pareigūnui, 2009 m. spalio 26 dieną analizavo pateiktą informaciją, jog interneto svetainėje www.linkomanija.net yra galimai neteisėtai viešai internete padaryta pasiekiama „Microsoft“ programinė įranga.

Iš teismo nutarties teksto darytina išvada, jog LANVA nustatė du faktus:

  • kad S.Bernotas iš paminėto tinklapio parsisiuntė „Torrent“ tipo bylą;
  • padarė tą bylą prieinamą tretiesiems asmenims.

Tokia formuluotė kelia pagrįstų abejonių, ar asociacija ir policija galėjo deramai užfiksuoti tokius faktus.

Pirmajam faktui nustatyti reikėtų gauti interneto ryšio paslaugų tiekėjo informaciją apie ryšio seansus, siųstus duomenis. Galima rimtai abejoti, ar Lietuvoje šiuo metu tokią informaciją interneto ryšio tiekėjai kaupia.

Antrasis faktas kelia dar didesnę abejonę – jeigu Sergejus Bernotas iš tiesų platino tik (!) „Torrent“ bylą, t.y. aprašą apie „Torrent“ protokolais galimą atsisiųsti programinę įrangą, tai jo kaltinimas „Microsoft“ programinės įrangos platinimu yra dar sudėtingesnis – t.y. tiek Sergejus Bernotas, tiek pati „Linkomanija“ būtų kaltinami tais pačiais dalykais.

Vėlgi, galima nebent spėti, jog tai protokolavimo klaidos ir iš tiesų nustatytas tik vienas faktas – iš Sergejui Bernotui priklausančio kompiuterio, susieto su užfiksuotu IP adresu, nurodytu laiku buvo platinama „Microsoft“ programinė įranga.

Policijos pozicija

Policijos pareigūno parodymai svarbūs dviem aspektais.

Pirma, policijos pareigūno gautuose pasiaiškinimuose Sergejus Bernotas buvo prisipažinęs, kad siuntėsi „Microsoft Windows 7“ programinę įrangą į savo kompiuterį. Pastebėsiu, kad teisme Sergejus sakė jau visiškai priešingai… gėda pelėda… (ginamasi nuo faktinių objektyviosios pusės aplinkybių).

Antra, šiek tiek nesuprantama, kodėl policija nenurodo ekspertų daromų tyrimų, kurie ir galėtų įvertinti, ar programa „Utorent“ surinkti duomenys atspindi tai, kas iš tikrųjų vyko.

Teismo vertinimai

Teismas rėmėsi susiformavusia teismų praktika administracinėse bylose, jog duomenys gali būti laikomi neteisėtai gauti, jeigu buvo pažeistos žmogaus teises, proceso principai, panaudota neleistina prievarta, atlikti veiksmai ir jų rezultatai nebuvo tinkamai užfiksuoti.

Iš to sekė išvada, jog pirminė LANVA informacija, nors ir rinkta stebint policijos pareigūnui, nėra tinkamai užfiksuota. Čia galima būtų prisiminti mano ankstesnį siūlymą, jog tokiam veiksmui reikėjo pasitelkti antstolius.

Kitas įrodymų vertinimo aspektas – teismas pasigedo duomenų, patvirtinančių naudojamos programinės įrangos aprobavimą. Šis klausimas jau ne taip lengvai išsprendžiamas, tačiau, mano vertinimu, bene geriausias atsakas į šį teismo pageidavimą – įrodymų visuma. Jeigu tinkamai užfiksuotą pirminį faktą patvirtina interneto ryšio paslaugų tiekėjas, pats galimai pažeidimą padaręs asmuo, kitos aplinkybės (pavyzdžiui, pernelyg atviri komentarai žiniasklaidoje, teismo ekspertų vertinimai), tai tokiu atveju teismo galutinis sprendimas turėtų būti kitoks.

Vietoj išvadų

Kaip jau po nutarimo paskelbimo žadėjo LANVA ir policija, apeliacija tikrai bus. Stebėsim ir komentuosim. Pagrindinė bylos ašis – įrodymų fiksavimas. Bus įdomu. O klausimas iš esmės yra aiškus, žmogus prisipažįsta, kad važiavo su vėjeliu, ginčas vyksta, ar aprasojęs buvo radaro ekranas…

Papildymas, 18.15

Gavau LANVA patikslinimą, jog pareiškime pateikti kiti duomenys, nei LANVA cituoja teismas. Iš tiesų buvo fiksuota:

<…> programinę įrangą „Microsoft Windows 7 Ultimate“ vartotojai padarė neteisėtai viešai prieinama internete ir iš savo kompiuterių suteikia galimybę kitiems vartotojams šią programinę įrangą parsisiųsti.

<…> užfiksuota, kad parsisiųstas į personalinį kompiuterį „failas“ yra „Microsoft Windows 7 Ultimate“ programinė įranga.

Reikia sutikti, kad teismas bylą nagrinėjo itin atmestinai, darė elementarias logines klaidas.

« Older posts Newer posts »