Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Author: Liutauras (Page 48 of 216)

Istorija apie 6338963,05 Lt

2013.04.21 / / 3 Comments

Faktai (aktyvios nuorodos į atitinkamus dokumentus):

  • 2012 m. vasario 8 d. AM suplanuoja visuomenės informavimo sistemos sukūrimui ir plėtrai skirti 6.338.963,05 lito (suma eigoje kito, siekė ir 9 mln. Lt);
  • 2012 m. birželį, po ilgų svarstymų, keitimosi projektais/raštais su APVA/VPT, kartu su AM darbo grupės kolegomis baigiame ruošti konkurso technines specifikacijas;
  • 2012 m. liepos 10 d. AM paskelbia viešąjį pirkimą (realiai 8-is skirtingų viešinimo priemonių atskirus pirkimus);
  • iki 2012 m. rugpjūčio 21 d. pateikiami net 25 pasiūlymai, prasideda jų nagrinėjimas ir vertinimas;
  • 2012 m. lapkričio 2-13 d. išsiunčiami pranešimai apie preliminarias pasiūlymų eiles ir priimtus sprendimus sudaryti sutartis;
  • 2012 m. gruodžio 3 d. į VPT kreipiasi paskirtasis aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, prašydamas stabdyti šio pirkimo sutarčių, kurių bendra suma, daugiau kaip 3,7 mln. litų, pasirašymą;
  • 2012 m. gruodžio 13 d. prisiekia naujasis aplinkos minsitras Valentinas Mazuronis;
  • 2013 m. kovo 27 d. AM, gavusi VPT sutikimą, nutraukia sutarčių pasirašymo procedūras.

Emocijos:

  • Trolio žinutė (spalio 16 d.):
    • [..] nes yra rizikų, kad nueinantis gali imtis neadekvačių sprendimų dėl viešinimo priemonių/biudžetų ir reikia/galima būtų tam užkirsti kelią [..]
  • Valentino Mazuronio motyvai rašte VPT (gruodžio 3 d.):
    • [..] Neproporcingai gausus ir skubotas sutarčių pasirašymas Aplinkos ir kitose ministerijose tuo metu, kai keičiasi Vyriausybė, kelia rimtų įtarimų, kad nueinantieji iš valdžios stengiasi ne tik išvalgyti, bet ir išlaižyti finansinių išteklių, skirtų ministerijoms, lėkštę. Tai panašu į beatodairišką pinigų taškymą. Kadangi nesitikiu, kad paliekantieji valdžią elgsis padoriai, esu priverstas kreiptis į VPT, nes tokio dabartinės valdžios elgesio negalima pateisinti ir būtina kuo greičiau jį stabdyti. [..]

Reikia paaiškinimų?

  1. spalio 16 d. žinutėje paminėtą ir vėliau realizuotą riziką patvirtino ir realią situaciją ministerijoje pamatęs naujasis ministras, ir Viešųjų pirkimų tarnyba;
  2. spalio 20 d. (kai V.Gapšys apsireiškė VRK ir VTEK su raštu) aš negalėjau paaiškinti visų šių aplinkybių, nes galutiniai sprendimai buvo padaryti tik lapkričio mėnesį;
  3. kol Valentinas Mazuronis ir VPT nesiėmė veiksmų, visa susijusi informacija buvo vidaus informacija, kurios viešai skelbti negalėjau (nemažos dalies ir dabar dar negaliu), o įtarimai būtų buvę tik interpretacija be jokio teisinio pagrindo.

Kita vertus, trolinimas pavyko kaip niekad nebūčiau galėjęs įsivaizduoti – korumpuoto Vytauto Gapšio proto sukurta korupcijos versija patikėjo ne tik jis pats, bet ir VTEK, ir trys Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai, ir didelė visuomenės dalis. Taip, visi jie neturėjo išsamios informacijos, kuri dabar jau vieša, tačiau tai ir sudaro “concern troll” taktikos esmę – neadekvati situacijos interpretacija, pasiremiant nepilna informacija.

Apie vieną pasirinkimą

2013.04.16 / / 1 Comment

Šiuo tekstu pradedu naują tinklaraščio įrašų rubriką – Prisiminimai

Jau tarsi turėčiau išmokti, jog drąsių sprendimų pirmosios instancijos teismai Lietuvoje nepriiminėja. Bet vakarykštis Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas atmesti mano skundą vis tiek nuliūdino. Dar nemačiau galutinio teksto, todėl klausimų į valias… todėl ir nesimiega.

Nemiegant atsiranda laiko padėlioti kausimus į lentynėles ir grįžti į tą įsimintiną spalio 14-osios vakarą, kai į Seime įrengtą darbinį VRK štabą grįžau iš Vilniaus rajono balsavimo apylinkių. Atrodė, kad pasaulis griūva –  papirkimų mastas milžiniškas, sisteminis ir geografiškai pasiskirstęs. Dominuoja pranešimai (visą dieną netilo VRK skirtas mobilus telefonas) apie vienos partijos (taip, Darbo) vykdomus balsų pirkimus. Gyvai aplankytose apylinkėse visur kartojosi informacija apie tuos pačius balsų pirkimo būdus.

Atsimenu, kaip prieš beveik vidurnaktį vėju įlėkiau į Kazimiero Antanavičiaus salę Seimo III rūmuose ir pradėjau vos ne šaukti, ar VRK nariai supranta, į kokį mėšlą įpuolė? Kad papirkimų daug, jie visur ir rezultatai rodo viena – balsus pirkusi partija yra I-oje vietoje pagal tikėtiną mandatų skaičių!

O ką VRK kolegos? Vaizdas buvo toks, kad daugelis skubėjo namo, o rinkimų teisėtumo klausimai beveik visiems buvo kažkur toli toli…

Tada liko paprastas klausimas – o kurioje pusėje noriu stovėti aš? Ar man, kaip ir daugumai, похуй? Daugumai išvažiavus namo, pasukau į LRLS būstinę, kur tikėjausi išgirsti vieną kitą sveiko proto balsą – radau tik netikėtą sėkmę švenčiančius, kuriems pradėjęs dėlioti realų vaizdą supratau, kad pataikiau arba per vėlai (alkoholis..), arba ne į tą kompaniją. Su Tomu Dapkum pasukom į kitą vaivorykštės pusę – visai šalia šventusių darbiečių būstinę. Čia nuotaika taip pat puiki, į klausimą, ar gražu pirkti balsus, vienas iš anksčiau pažįstamas ir dabar jau ministras atsakė “O kaip kitaip laimėti?“…

Tada ilgas liūdnas kelias namo, bergždžias preliminarių balsavimo rezultato analizavimas ir skaičiavimai… viskas į vieną pintinę, kurioje premjero postas šviečiasi… Viktorui!

Atsibudusi tą pirmadienį gera pusė Lietuvos suvokė, kad pataikė į mėšlą. Bet kelio atgal nebuvo. Kaip nebebuvo ir nei vieno Drąsos kelio kandidatų skundo – per akimirką rinkimų vertinimas iš suklastotų pasikeitė į švarius ir skaidrius. O pas situaciją supratusius ir veikti galinčius/norinčius – patirties lygis beveik nulinis. Ne paprastos patirties – patirties procedūrose ir dokumentuose įveikiant vaigauskų būrius.

Tada, tą pirmadienį, ir prasidėjo pagrindinis maratonas, kuriame laimėtojai buvo iš anksto žinomi. Šiandien jau ramiau galiu prisiminti anų dienų įvykius, analizuoti pokalbius, siūlymus ir susitarimus. Liūdniausia, kai prisimenu realiai tuo metu dirbusius ir siekusius naudos Lietuvai. Užrašuose ir el.laikmenose išsaugojau jų pastangas, nes šiandien jau galiu ant rankos pirštų suskaičiuoti viešai nepabijojusius prieštarauti ir dar nenustumtus, nesutraiškytus ir neišjuoktus. Šiandien pergales švenčia vaigauskai, jasaičiai ir udriai – uolūs partinių sprendimų organizatoriai ir vykdytojai.

Galėčiau būti optimistas kaip kokie Tautininkų sąjungos lyderiai ir tikėtis, kad galbūt kitąkart viskas pasikeis, tačiau realybėje matau atvirkščią procesą – pokyčių siekiantys vis labiau radikalėja, o bent kiek abejojančius vonžutaičių vokelius imantys žiniasklaidos varžteliai pagreitintu režimu mala į miltus.

Liūdna, bet prisimindamas tą spalio 14-osios naktį galiu tik pripažinti, kad daugelis mano VRK kolegų pasirinko racionaliau – šiandien triumfuoja ne principingumas ir demokratijos vertybės. Triumfuoja prisitaikymas, padlaižiavimas ir mokėjimas nematyti problemos tada, kai problemos šaknis veda stipresniojo ar pinigus dalinančiojo link.

Liūdna ne dėl to, jog Darbo partijos milijonai pasinaudojo mano klaidomis. Liūdna dėl to, jog skyriau daug jėgų, o nauda, panašu, liks tik simbolinė – t.y. nors Prezidentė ir sugebėjo nustumti Darbo partiją į antrą planą, tačiau Lietuvos kryptis vis tiek tapo ryškiai raudona.

Nemiegodamas turiu laiko prisiminti ir tą įsimintiną “Lietuva tiesiogiai” laidą. Prisimenu, kaip vienos pertraukos metu Edmundo paklausiau, nejaugi jis toks aklas, kad nemato, į kur viskas eina? Nejaugi neakivaizdu, kad 30-40 mln. Lt juodų pinigų sumerkęs į Darbo partiją, Kremlius užsitikrino VAE ir LNG terminalo projektų panaikinimą? Jakilaitis tuomet tik juokėsi iš mano palyginimo, jog tie 30-40 mln. Lt atsiperka per juokingą 1-2 mėn. terminą, kurį pavyktų “užtempti” vien terminalo paleidimą (terminalo nauda Lietuvai ir žala Kremliui yra apie 200-250 mln. Lt/metus). Šiandien abiejų projektų ateitis jau beveik daugiau nei aiški…

Tuo metu daug kas juokėsi ir mažai kas bandė sustabdyti reikiamu teismo momentu susergančius narkomanus.

Šiandien man tas TV epizodas – jau tik simbolis. Simbolis, kad bandžiau, bet nesugebėjau, padariau keletą klaidų, neatsilaikiau prieš labiau patyrusius, milijoninius biudžetus dalinančius.

Tačiau vakarykštis teismo sprendimas – dar ne gyvenimo pabaiga. Aš vis dar turiu galimybę vaikščioti į teismus, ginčytis ir ieškoti bendraminčių. Taip, šiandien liūdna diena, tačiau ne paskutinė.

Vatikano patarimai komunikacijos specialistams

2013.03.18 / / 0 Comments

Daugelio kolegų turbūt nenustebinsiu, tačiau man šiek tiek keista, kad galiu ant rankos pirštų suskaičiuoti ryšių su visuomene (o ir komunikacijos plačiąja prasme) srityje dirbančius kolegas, kurie atvirai deklaruotų esą tikintys ar giliai tikintys. Man tai kelia negerą nuojautą, tarsi skaidri ir etiška komunikacija Lietuvoje – išimtis, o ne taisyklė.

Prieš keletą metų radau, tačiau vėliau nepelnytai virtualiai pamiršau tris įdomius Romos katalikų bažnyčios (tiksliau – Popiežiškosios visuomenės komunikavimo priemonių tarybos, angl. Pontifical Council for Social Communications) tekstus:

Kiekviename dokumente radau bent po keletą dėmesio vertų įžvalgų. Jos dar įdomesnės tuo, jog formuluotos ir skelbtos prieš 16-11 metų, t.y. gerokai iki dabartinės komunikacijos sistemos susiformavimo.

Keletas ištraukų iš pirmojo teksto:

  • 14. [..] pagrindinis principas, galiojantis visiems, dirbantiems reklamos srityje: reklamos vadybininkai [..] yra atsakingi už tai, kam jie stengiasi paskatinti žmones [..]. [..] kai jie stengiasi paskatinti žmones blogiems poelgiams, griaunantiems juos pačius ir bendruomenę, jų veikla yra blogis. [..] taikyti manipuliacinius, išnaudotojiškus, korupcinius ir demoralizuojančius įtikinėjimo bei skatinimo metodus moralės požiūriu yra bloga. Čia pastebime ypatingų problemų, susijusių su vadinamąja netiesiogine reklama, kuria siekiama paskatinti žmones tam tikriems poelgiams – pavyzdžiui, pirkti tam tikrus gaminius, – jiems iki galo neįsisąmoninus, kad juos norima paveikti.
  • 15. [..] reklamai nevalia apgaudinėti sąmoningai, nesvarbu, ar per tai, kas sakoma, ar per tai, kas suponuojama, ar per tai, kas nutylima. [..] Tai apima ir pareigą vengti bet kokio manipuliavimo tiesa, kad ir kokiais sumetimais vadovaujantis.
  • 16. [..] reklaminiai skelbimai lengvai tampa „iškreipto požiūrio į gyvybę, šeimą, religiją ir moralumą – požiūrio, žeminančio žmogaus tikrąjį orumą bei menkinančio jo paskirtį,“– skleidėjais. Ši problema yra ypač aštri kalbant apie ypatingai pažeidžiamų asmenų grupes ar klases: vaikus ir paauglius, pagyvenusius žmones, vargšus bei kultūros požiūriu nuskriaustuosius.
  • 23. [..] Ten, kur dorovei prieštaraujančios praktikos jau yra paplitusios bei įsitvirtinusios, sąžiningiems reklamos vadybininkams tai gali pareikalauti nemažų asmeninių aukų. Tačiau žmonės, norintys elgtis moralės požiūriu teisingai, turėtų būti pasirengę labiau patirti nuostolius, žalą bei asmeninius įžeidimus, negu daryti tai, kas morališkai bloga.

Antrasis tekstas:

  • 24. [..] Tiražai, laidų reitingai, pajamos kartu su rinkos tyrimais kartais laikomi geriausiais viešosios nuomonės rodikliais – iš tiesų vieninteliais, kurių reikia, kad veiktų rinkos dėsniai. Taip tikrai galima išgirsti rinkos balsą. Tačiau sprendimų dėl komunikavimo priemonių turinio bei politikos nevalia palikti tiktai rinkai ir ekonominiams veiksniams, tai yra pelnui, nes vien tai neįstengs apsaugoti nei viešojo intereso apskritai, nei mažumų teisėtų interesų konkrečiai.
  • 26. [..] Bendraudami su žurnalistais Bažnyčios atstovai privalo būti sąžiningi ir atviri. Net jei „jų klausimai kartais kelia sumišimą ir nusivylimą”, būtina turėti galvoje, kad tokie „trikdantys klausimai dažnai būdingi daugumai mūsų amžininkų”. Visiems, kalbantiems Bažnyčios vardu, į tokius, regis, nepatogius klausimus privalu atsakyti įtikinamai ir tiesiai.
  • 28. [..] komunikavimo priemonės yra ir bus tiktai priemonės, tai yra įrankiai, galimi naudoti geram arba blogam. Renkamės mes patys. Visuomenės komunikavimo priemonės nereikalauja naujos etikos; jau nustatytus etinius principus tereikia taikyti naujomis aplinkybėmis. Ir tai užduotis, kur kiekvienam tenka tam tikras vaidmuo. Visuomenės komunikavimo priemonių etika nėra vien visuomenės komunikavimo ar moralinės filosofijos specialistų dalykas; priešingai, į apmąstymus ir dialogą [..] turi įsitraukti visi.
  • 32. [..] Būdamas žemėje, Kristus atsiskleidė kaip tobulas Komunikuotojas. „Įsikūnydamas“ jis priėmė prigimtį tų, kuriems bus skirta jo naujiena, perteikta ir jo žodžiais, ir gyvensena. Jis kalbėjo jiems iš vidaus, tai yra būdamas tarp savo tautos, ir skelbė dieviškąją naujieną įpareigojančiai, atkakliai ir be kompromisų. Kita vertus, jis perėmė jų kalbėseną bei mąstyseną prisitaikydamas prie jų vietos bei laiko sąlygų. [..] Jėzus dažnai skelbė savo mokymą palyginimais ir gyvomis istorijomis, gilias tiesas išreikšdamas paprasta kasdienybės kalba. Ne tik jo žodžiai, bet ir darbai, ypač stebuklai, buvo komunikavimo aktai, atkreipiantys dėmesį į jo tapatybę ir parodantys Dievo galią [..]. Mokydamas jis būdavo pagarbus savo klausytojams, dėmesingas jų situacijai bei poreikiams, kupinas užuojautos dėl jų kančių [..] ir tvirtai nusistatęs pasakyti tai, ką jiems reikėjo išgirsti, taip, kad tai patrauktų jų dėmesį ir padėtų jiems priimti naujieną be prievartos ar kompromiso, apgaulės ar manipuliacijos. Kitus jis kviesdavo atverti jam savo širdis ir protus žinodamas, jog taip jie bus patraukti prie jo ir Tėvo [..]. Jėzus mokė, kad komunikavimas yra moralinis aktas [..]. Jis griežtai perspėjo nepiktinti „mažutėlių” ir pasakė, jog tam, kuris tai daro, „būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą” [..]. Jis buvo visiškai tiesus, žmogus, apie kurį galima pasakyti, kad „jo lūpose nerasta klastos”, ir tai, kad „šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui” [..]. Jis reikalavo iš kitų nuoširdumo bei tiesumo ir smerkė veidmainiavimą, nesąžiningumą, bet kurį apgaulingą bei iškreiptą komunikavimą: „Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo”.

Apie skirtingas taisykles sveikatos ir energetikos žinių sklaidoje

2013.03.15 / / 3 Comments

Vakar „Big Marketing Ideas“ Social Club susitikime Aurelijus Katkevičius užvedė įdomią diskusiją, kurią po to su keliais dalyviais pratęsėme mažesniame rate. Iškeltos mintys vertos atskiro užfiksavimo.

Bazinis klausimas – kodėl iš esmės panašios svarbos visuomenei temos kaip kad sveikata ir energetika žiniasklaidoje vertinamos pagal visiškai skirtingas taisykles?

Pavyzdžiui:

  • galimybė žurnalistus sudominti įdomia (ir svarbia) tema – sveikatos atveju tai yra išimtis (arba turi būti iš tiesų kažkas visuotinio, pavyzdžiui, gripo epidemija, nacionalinė grėsmė, Andriukaičio pertvarkos ar pan.), kitu – nuolatinė praktika;
  • besispecializuojančių ir ilgą laiką į tą pačią temą besigilinančių žurnalistų skaičius – nacionaliniuose kanaluose yra bent 5-7 gerą energetikos temų ir klausimų supratimą turintys žurnalistai, kurie šioje srityje dirba ne mažiau kaip keletą metų, kai kurie net ilgiau nei dešimtmetį, tuo tarpu sveikatos tematika, tarsi, gali rašyti bet kas, tai „visų“ sritis, kurioje tarsi išnyksta akylesnio žvilgsnio poreikis;
  • prime-time pozicijų naudojimas temų nagrinėjimui – bent kiek didesnė energetikos tema visada sulauks tokios galimybės, tuo tarpu sveikatos tematika (ypač ne šiandien atsiradusios ir ne nuo vakar kankinančios problemos) yra nustumta į nišines laidas ir puslapius.

Neturiu 100% teisingo atsakymo, tačiau spėju, jog čia turime gerą pavyzdį, iliustruojantį, kaip trumparegiška sveikatos rinkos (pirmiausia, farmacininkų, tačiau ne tik jų) dalyvių komunikacijos praktika sukūrė uždarą ratą. Lengviausiu būdu pasiekiamas viešumas – tai įvairių ultima ratio priemonių (pavyzdžiui, reklamos straipsnių) naudojimas. Jie garantavo greitų kiekybinių viešumo tikslų pasiekimą, tačiau užkirto (panaikino) galimybę žiniasklaidai investuoti į šios šakos žurnalistus, jų kompetenciją ir patirtį. Po keleto meto atmestinai žiniasklaidos nagrinėta/stebėta šaka kirto tiems patiems rinkos dalyviams ir jie fiksavo, jog natūralaus žinomumo žiniasklaidoje jie gauna vis mažiau ir mažiau (nes žurnalistai nebesidomi, žiniasklaidos priemonės jau įprato šią sritį laikyti reklaminių pajamų srauto šaltiniu). Sveikatos srities žurnalistai tapo vis dažniau stumiami į kitų aktualijų ar pramogų sritis. Tokioje situacijoje kai kurie dalyviai dar intensyviau pradėjo naudoti reklamos priemones ir visiškai sumažino alternatyvių viešumo galimybių rodiklius. Dabar iššokti iš šio uždaro rato sunku visiems – žiniasklaida turėtų daryti dideles investicijas, kurios atsipirktų tik po ilgo laiko tarpo, rinkos dalyviai įprato (ir prisitaikė) prie kitokių žaidimo taisyklių, juos įtikinti alternatyvių priemonių efektyvumu yra itin sunku (nes natūraliai išaugusi rizika).

Energetikos pramonė gali leisti sau užimti didelio ir nieko negirdinčio dinozauro poziciją – aktyvios konkurencijos pagal apibrėžimą ji neturi (išskyrus atskiras pozicijas elektros tiekėjų sektoriuje), todėl ir reklamos priemonių taikymas komunikacijoje yra iš tiesų išlikęs tik ultima ratio situacijų dalyku.

NB! Čia nekalbu apie užkulisinius atskirų žiniasklaidos kanalų sandorius su į Gazprom panašiais energetikos rinkos drambliais.

Todėl sveikatos ir energetikos temų palyginimas yra geras pavyzdys, kaip trumpalaikių komunikacijos tikslų siekimas gali sužlugdyti ilgalaikę perspektyvą. Todėl vakar, išgirdęs klausimą, ką siūlyčiau daryti sveikatos naujienų srityje, kai vienintelė veikianti priemonė tradicinėje žiniasklaidoje yra reklamos straipsnis, greito ir paprasto atsakymo negalėjau pateikti. Naujas galimybes atveria nauji komunikacijos kanalai ir čia yra naujų sprendimų galimybė – t.y. „nurašyti“ tradicines priemones, dėmesį skiriant naujosioms. Tačiau ypač sveikatos sektoriuje, kur didesnę dalį pajamų generuoja būtent vyresnioji visuomenės dalis, tai nėra sprendimas – daugelio šių vartotojų internetu pasiekti vis dar (gal net ir niekada) neįmanoma.

Pabaigai galima pastebėti, jog labai panašios tendencijos formuojasi ir kitose intensyviai reklamos priemones naudojančiose srityse. Jau ne kartą esu minėjęs (ir ne aš vienas) pavyzdžius, jog ES lėšų naudojimas reklamos straipsniams iš esmės kanibalizuoja tų sričių savaiminį žinomumą. Galima tik retoriškai paklausti, koks žurnalistas Lietuvoje gali būti pavadintas senu aplinkosaugos, nevyriausybinių organizacijų ar kitos aktyviai ES lėšomis viešinamos srities žinovu?

P.S. taip, žinau ir kartais tenka bendrauti su tais keliais žurnalistais, kurie, tarsi, dažniau domisi sveikatos tematika, tačiau ta pati patirtis leidžia daryti išvadą, kad jų kūrybinė laisvė yra smarkiai apribota faktinės realybės.

„Jesus of Nazareth: The Infancy Narratives“: solidu, bet neįtikina

2013.03.03 / / 1 Comment

Kai dar rudenį perskaičiau pirmąsias žinias apie popiežiaus Benedikto XVI knygą „Jesus of Nazareth: The Infancy Narratives“, kurioje analizuojama Jėzaus vaikystė, suklusau ir pradėjau laukti – nors ir nesu aktyviai praktikuojantis katalikas, tačiau neabejotinai save laikau krikščioniu, todėl šiandienos mūsų civilizacijai lūžinio momento tyrimas iš bene daugiausia originalių šaltinių disponuojančios institucijos vadovo – pažadas rimtas.

Šventknygės Naujojo Testamento pradžia yra logiškai nenuosekli – iš esmės dėmesys skiriamas tik Jėzaus gimimui ir keliui nuo krikšto iki mirties. Todėl lietuviškame knygos pavadinimo vertime „Pasakojimai apie vaikystę“ yra apgaulingas variantas. Dabar jau galiu konstatuoti, kad jokių pasakojimų knygoje nėra. Yra tik keturių skirtingų evangelijų skirtumų ir panašumų loginė ir sisteminė analizė. Tai įdomu, tačiau tai nėra „WOW!“… todėl knyga nuvilia, nes lūkesčiai buvo žymiai didesni.

Už ką verta pagirti popiežių ir vertėją (Gediminas Žukas), tai už pasakojimo stilių – jis solidus ir tik keleriose vietose pernelyg nueinantis tikėjimo argumentų link. Didžioji knygos dalis iš tiesų yra puiki sisteminė (netgi, sakyčiau, akademinė) analizė. Popiežius remiasi įvairiais šaltiniais (nors tarp jų dominuoja vokiškieji), visi jie vėlesni nei 1950-ųjų, dominuoja 2-3 metų senumo. Solidu ir rimta.

Ko lieku nesupratęs, tai naujų unikalių šaltinių įtraukimas. Vaizdas toks, jog mistinėje Vatikano bibliotekoje nėra jokių dėmesio vertų originalių šaltinių, kurie suteiktų daugiau įžvalgų apie laikmetį tarp 40-osios dienos po Jėzaus gimimo iki pagrindinės Jėzaus istorijos (išskyrus 12-mečio, pasilikusio šventykloje, epizodą). Tai leidžia kelti abejonę, ar knyga iš tiesų yra kažkas akademiškai vertingo – moksliniu žargonu, joje nėra mokslinio naujumo.

Nesu teologijos žinovas, tačiau knygoje popiežiaus dėstomoje pozicijoje itin abejotinos pasirodė šios vietos:

  • Trūksta išsamesnio Juozapo-Marijos ikivedybinių santykių pjūvio pagal tuometinės visuomenės tradicijas. Juozapo reakcijos nagrinėjamos per teksto turinį, o nėra socialinių tradicijų įtakos. Klausimas, kiek tokių tyrimų yra daryta, tačiau tai būtų papildantis ir vertingas lyginamasis aspektas, suteikiantis naujų įžvalgų kryžminio lyginimo metodu.
  • Visiškai be loginio pagrindo atmetamas Jėzaus (kaip žmogaus ir Dievo mišinio) panašumas į Egipto faraonus, romėnų ir graikų mitus. Verta prisiminti Tarpupio, netgi tolimųjų rytų kai kurias istorijas, kur tas panašumas akivaizdus. Tuo tarpu popiežiui „vaizdiniai skiriasi iš pagrindų“. Jėzus jam nėra „mišrūnas“.
  • III skyriaus pradžioje daroma nuoroda į Vergilijaus 4-ą eklogę pernelyg pritempta (tarsi poetas numatė 40+ metų į priekį ir jau beveik pranašas?) ir atrodo, kad pakeliui į reikalingą išvadą pasirinktas bent kažkiek tinkamas šaltinis.
  • Rašydamas apie Jėzaus gimimo datą popiežius aprašo astronominius reiškinius ir jų tyrėjus jau vertina teigimai. Labai jau dviprasmiškai atrodo jo citata „[..] tikinčių krikščionių išplėtotai šiuolaikinei astronomijai [..]“ (tame kontekste, pavyzdžiui, minimas Johanesas Kepleris) ir ankstesnė bažnyčios praktika deginti mokslininkus. RKB šiuo atveju verčiau jau nutylėtų, kiek tas procesas gali būti siejamas su ja.

Kartu knygoje yra keletas labai įdomių minčių:

  • Daugiausia žiniasklaidos dėmesio, neabejotinai, sulaukė popiežiaus pripažinimas, jog tikrasis Jėzaus gimimo momentas yra apie 7-6 m. prieš dabar skaičiuojamą momentą. Čia jau principinė diskusija ir ilgo laikotarpio užduotis kuriant universalią datų matavimo sistemą.
  • Popiežius atveria labai įdomias duris, ateityje leisiančias begalinę visatą įkomponuoti į Šv.Rašto aiškinimą. Rašydamas apie žvaigždę danguje ir Jėzaus gimimą, jis konstatuoja, jog „[..] kosmosas kalba apie Kristų, tačiau tos kosmoso kalbos žmogus dėl savo sąrangos neįstengia iki galo iššifruoti [..]“.

Skaitydamas knygą supratau, kad trūksta kai kurių bazinių katalikybės sampratų suvokimo – daugiausia abejonių kėlė „Dievo žodžio“ ir „slėpinio“ sampratos. Neįgudusio skaitytojo mąstymui dažnas jų naudojimas kėlė įtarimą, jog po jais tiesiog bandoma pasislėpti tada, kai nerandama kitų įtikinančių ir racionalių argumentų.

Įstrigusi citata (lietuviškojo leidimo 64 psl.):

Dievas yra Meilė. Bet meilės, kai ji reikalauja išžengti iš savęs, galima imti nekęsti. Ji nėra romantiškas malonus jausmas.

Galutinė išvada – buvo verta, tačiau lūkesčiai buvo didesni.

« Older posts Newer posts »
M: +370 (686) 08820
E: liutauras@ulevicius.lt

© 2026 Liutauras Ulevičius

Theme by Anders Noren — Up ↑