Kaip žinia, nejaunėjam. O kartu su tuo ateina tai, kas neišvengiama – klausimai apie sveikatą. O kalbant apie vyrus, kuriems apie 40, Lietuvoje turim aiškią problemą – visą puokštę širdies ir kraujotakos ligų, kas virsta vienais prasčiausių mirtingumo rodiklių tarp visų padorių valstybių.
Štai prof. Rimantas Stukas reklaminiame tekste skelbia:
Lietuvoje [..] apie 54 % gyventojų serga ir miršta būtent nuo širdies kraujagyslių sistemos ligų. Tačiau šios ligos gali būti valdomos ir netgi iki 80 % sergamumo sumažinimas yra pačių žmonių rankose. Jei žmogus sureguliuotų savo mitybą ir gyvenseną, išsiugdytų atsparumą stresui, rizika labai stipriai sumažėtų.
Naujausiame Higienos instituto, kaupiančio visus statistinius duomenis, leidinyje „Mirties priežastys 2018“, širdies ir kraujotakos ligos išties yra bene pagrindinis sveikatos sutrikimas, kurį visuomenė galėtų santykinai lengvai valdyti ir iš esmės prailginti vidutinę gyvenimo trukmę, ypač – vyrų grupėje.
Prie ko čia aš?
Turėdamas laisvo laiko tikrai išsamiai pasitikrinau sveikatos būklę ir rezultatai nuosekliai, bet prastėja – judu lygiai ta pačia kryptimi, kaip ir didžioji dalis Lietuvos vidutinio ir vyresnio amžiaus vyrų, t.y. į greitą ir per ankstyvą mirtį nuo širdies ir kraujotakos veiklos sutrikimų:
Dviejų kraujo tyrimų palyginimas
Kaip tai atrodytų, jeigu nieko nekeisčiau? Optimistiniu scenarijumi pavyktų išsikapstyti kaip Giedriui Drukteiniui, o pesimistiniu – gulčiau po velėna kokiais 10-20 metų per anksti.
Tad apie ką čia aš?
Pradedu sau dar naują ir labai menkai pažįstamą veiklos sritį – tiek siekdamas pakeisti savo paties sveikatą, tiek ir pakeliui dalindamasis savo įžvalgomis plačiau, galbūt ir aktyviau prisijungiant prie kurios nors šakinės savanoriškos nevyriausybinės organizacijos (pavyzdžiui, kažką panašaus veikiant matau Lietuvos širdies asociaciją), dirbančios švietimo, gyventojų žinių ir įgūdžių ugdymo, visuomenės tradicijų ir įpročių keitimo, teisinio reguliavimo analizės ir tobulinimo srityse.
Susitelksiu į 5 pagrindinius požymius, tačiau pradžiai sutarkim dėl bazinių prielaidų:
nagrinėkim „vidutinio“ dydžio projektus, kurie telpa į tokius rėmus:
darbų apimtis „įveikiama“ vienam projektų vadovui;
agentūroje dirbantis projektų vadovas prižiūri 3 tokius projektus (realybėje gali būti 2, 4, o išskirtiniai atvejais ir kitoks skaičius);
projektui tik retkarčiais prireikia kitų specifinių šakinių/techninių paslaugų – pavyzdžiui, dizaino, logistikos, SEO ar kt.;
nenagrinėjame nelegaliai dirbančių agentūrų (pavyzdžiui, neteisėtai samdančių darbuotojus) ar freelancer’ių (pavyzdžiui, nemokančių jokių mokesčių);
projektų vadovas Vilniuje uždirba 2 VDU (2018 Q4 sudarė 961,70 €).
#1 kaina
Taip, būtent kaina buvo, yra ir bus Lietuvoje (ir ne tik) vienas pagrindinių kriterijų, pagal ką pasirenkamas paslaugų tiekėjas. Todėl pakanka įvardinti pagrindines kaštų eilutes, kurios visada bus kiekvienoje agentūroje ir beveik niekada freelancer’io sąskaitoje:
biuras ir jo išlaikymas – tarkim, smarkiai taupant darbuotojas gali tilpti į kokius 8 m2 –> padauginam iš padoresniam biurui Vilniuje reikalingų 15 €/mėn. ir gaunam 120 €, kuriuos, tiesa, gali pasidalinti tie keli to darbuotojo aptarnaujami klientai. Tačiau čia nėra jokių pramogų, workation‘ų ar Xbox’ų per pertraukas.
IT įranga ir kitos darbo priemonės – tarkim, 50 €/mėn. darbuotojui (po 25 € PC + telco)
agentūros pelno marža – ji priklauso nuo savininkų verslumo ir verslo plėtros stadijos, tačiau lengvai gali svyruoti nuo 10% iki 30% sąskaitos (čia nevertinu aukšto lygio konsultacijų, kur pelno marža skaičiuotina kitais būdais). Iš akies imkim, kad ji bus 15%.
darbo mokesčiai – jeigu dar prieš keletą metų daug agentūrų nevengdavo apgaudinėti savo darbuotojų ateities ir didžiąją dalį (ar net visą) darbo užmokesčio mokėdavo autorinėmis, pagal individualios veiklos pažymas (šalia minimalios darbo sutarties) ar tiesiog grynaisiais, tai šiandien, kai Sodra kiekvieną mėnesį įdėmiai seka bendrą situaciją, padėtis yra pasikeitusi. O tai reiškia, kad pagal individualios veiklos pažymą dirbantis freelancer’is turi gana aiškų konkurencinį pranašumą. Jeigu tai nėra top-level konsultacijų guru, tai jo sąskaitoje PVM taip pat nebus, o GPM tarifas taip pat mažesnis. O ką jau kalbėti, kad individualios veiklos pažymos atveju automatiškai skaičiuojama 30% sąnaudų dalis, kuri tokios veiklos vykdytojo mokestinę sumažina dar labiau.
Ką tai reiškia mėnesio gale? Sudėkim su agentūros darbuotoju susijusias sąnaudas, pridėkim pelno maržą ir PVM:
Darbuotojas per mėnesį turi savo klientams pateikti sąskaitų už 2 980,01 €, o dalinant į lygias dalis 3 klientams gaunasi po 993,34 €.
pagal www.tax.lt darbo sutarties atlyginimo skaičiuoklę
2 VDU „į rankas“ pagal darbo sutartį yra apie 1 180 €, o kad tokią sumą „į rankas“ uždirbtų freelancer’is, jis turi išrašyti sąskaitų už apytiksliai 1 400 €, iš kurios sumos jis sumokės:
apie 110 € VSD;
apie 60 € PSD;
apie 50 € GPM;
grynasis pelnas liks apie 1 180 €.
pagal www.tax.lt individualios veiklos skaičiuoklę
Ir kuo tai skiriasi klientams? Ogi vietoj 993,34 € sąskaitos iš agentūros jie gaus tik po 1 400 / 3 = 466,67 € sąskaitą iš freelancer’io. Tiesa, agentūrai sumokėtos sumos dalį – PVM, lygią apie 172,40 € – klientas galės susigrąžinti per PVM užskaitą, tačiau tik tada, jeigu gauna tokių pajamų.
Tačiau net ir atėmus PVM dalį skirtumas tarp 820,94 ir 466,67 eurų susidaro didelis ir freelancer’io atveju sąskaita mažesnė daugiau nei 43%.
Atskirai pažymėtina, jog tai atvejais, kai samdomas ne vienas projektų vadovas-orkestras, o specialistų komanda, tai susikaupiantys sąskaitybos skirtumai išauga dar labiau.
#2 skiriamas dėmesys
Tokioje mažoje rinkoje kaip Lietuva bent kiek didesnė už 10 nuolatinių žmonių turinti komunikacijos agentūra tampa fabriku, kuriame visiems mažiems, o dažnai net ir vidutinio dydžio klientams dėmesį skiria ne realią patirtį sukaupę lyderiai, o žmonės su minimalia 2-3 metų patirtimi kažkurioje iš komunikacijos nišų. O jeigu „kontora“ didelė, tai dažnu atveju tokie klientai paliekami „paskutinių kursų“ studentams, kas reiškia, jog klientas tampa bandymų triušiu – jeigu studentui sekasi, laimi visi, o vat jeigu ne… na, klientas pats kaltas.
Žinoma, iš dalies hiperbolizuoju, tačiau faktas, jog rinkoje išties sklando gyvos legendos, jog vos kelios agentūros iš lietuviško TOP-10 netaiko tokios „klientų prioritetizavimo“ taktikos, kuri vėliau baigiasi nuliūdusių klientų skambučiais konkurentams su atvirais arba tarp eilučių įvardinamais trūkumais. Ir kalbame ne apie klaidas (jų darome visi), tačiau apie paprastą dėmesio trūkumą – laiko susitikti, išklausyti ir patarti neradimą.
#3 lojalumas ir interesų konfliktų vengimas
Paradoksalu, tačiau tiesiogiai dirbantys freelancer’iai yra gerokai labiau lojalūs savo klientams, negu agentūros. Nes šios visada turi „didesnę“ manevro laisvę, dėl ko nereti atvejai, kai būtent agentūros nutraukia (ar inicijuoja tokį procesą) paslaugų teikimo sutartis. Tuo metu istorijos, kad kliento atsisakytų freelancer’is yra gana retos dėl vienos priežasties – juos beveik visada pakeisti gana paprasta, o nuo konkurentų vilionių puikiai saugo įvairūs nekonkuravimo susitarimai, NDA bei kiti įsipareigojimai.
Dėl tų pačių priežasčių freelancer’iai yra gerokai saugesnis pasirinkimas, kai nagrinėjama interesų konflikto rizika. Agentūros atveju dažnai tai tiesiog neišvengiama (ypač bent kiek didesnių įmonių ar kai akcininkai turi interesų įvairiose verslo šakose atvejais), tuo tarpu freelancer’is, lygiagrečiai dirbantis su konkurentais – jau būtų maža bomba rinkoje.
#4 įsigilinimas ir įsitraukimas
Nors dažnai teigiama, jog agentūros turi esminį privalumą, jog mato kliento situaciją objektyviau ir gali nešališkai įvertinti viduje verdančias idėjas, tačiau praktikoje tai toli gražu nuo realybės. Nors komunikacija turi savo principus ir taisykles, tačiau kiekviena rinka yra pernelyg skirtinga, kad neturint specifinių jos žinių būtų galima tikėtis esminės sėkmės multiplikuojant kitų taikytus taktinius sprendimus.
Jau minėta interesų konfliktų grėsmė apriboja galimybes specialistui Z kaupti patirtį su to paties sektoriaus konkurentais, todėl tas teorinis išorinio objektyvaus vertinimo privalumas yra labiau diskutuotina, nei akivaizdi tiesa.
Be to, dėl jau pradžioje minėtų kainodaros priežasčių agentūros niekada neleis sau „persidirbti“ kliento (ypač – mažo ir vidutinio) labui. Tose, kur taikoma griežtesnė darbuotojų laiko apskaita, tai išvis kartais virsta priekabiavimu prie kliento.
Tuo metu freelancer’iai dažnai „susispaus“ ir palinksės galva, priimdami papildomą užduotį mainais už ramybę ir ilgalaikių santykių išlaikymą. Tai nėra gražu (iš kliento pusės), tačiau tokių spaudimo atvejų pasitaiko ir freelancer’iai tai gali amortizuoti gerokai paprasčiau, nes „virš jų“ nėra nei tik į pelną orientuoto direktoriaus, nei, juo labiau, akcininkų.
#5 up-sell, cash-back ir kiti papildomo pinigavimosi būdai
Jeigu dažnu atveju agentūros turi aiškiau arba tarp eilučių išreikštą interesą „parduoti daugiau“ (up-sellinti), tai freelancer’iai gerokai rečiau savo veikloje užsiima papildoma komercinio tarpininkavimo veikla. Taip, jie irgi turi partnerių ir gali rekomenduoti gerus susijusios X šakos specialistus, tačiau labai retai tai jiems yra tiesioginis pajamų šaltinis. Kai agentūros (tą ypač dažnai galima stebėti srityse, artimose medijų ploto/eterio pirkimui ir pardavimui) turi ne tik verslo partnerystės susitarimus, tačiau ir būna susijusios akcininkų santykiais, jų „klientų atvedimo“ susitarimais ir kitais įsipareigojimais, iš esmės reiškiančiais interesų konfliktą tokiose „rekomendacijų“ situacijose.
Ką jau kalbėti apie „integruotos komunikacijos“ madą, kuri toli gražu ne visada paremta objektyviais efektyvumo ir naudos kriterijais, o dažnai tuo, jog agentūra turi platų paslaugų spektrą, kurį projektų vadovas mielai papildomai parduos klientui Y. Ar tam klientui tų papildomų paslaugų paketo tikrai reikia? Galima dešimtimis ir šimtais vardinti tokiu būdu sukurtas interneto svetaines, į kurias užsuka tik jas štampavę programuotojai ir pora kartų – pinigus sumokėję nice-to-have klientai.
Tad kokie pagrindiniai argumentai prieš agentūras ir už freelancer’ius?
per didelė kaina;
per mažai dėmesio;
per mažai lojalumo;
per mažai įsigilinimo;
per daug noro parduoti „daugiau“.
Vietoj pabaigos – jaučiate, jog gerokai permokate agentūrai, kurią samdote? Susisiekite su freelancer’iais – mes gerai pažįstame vieni kitus, žinome šiuo metu veiklos ieškančias laisvas rankas ir mielai parekomenduosime efektyviausią sprendimą!
Paskutinį Prezidentės Dalios Grybauskaitės šimtadienį temdo iš įvairių pusių kylantys priešininkai – kas argumentuotai, kas nelabai, tačiau daugelis naudojasi proga ir bando grąžinti susikaupusią skolą.
Manau, tai nėra teisinga.
Ne kartą ir ne du esu griežtai ir atvirai asmeniškai kritikavęs pareigas einančios Prezidentės sprendimus. Užtenka priminti kad ir vienui vienintelį latvių žurnalisto Gundars Rēders interviu epizodą – jis puikiai iliustruoja ydas.
Tačiau tos neišvengiamos klaidos nepaneigia ir negali nubraukti pokyčių, kuriuos Lietuvoje per 10 metų lėmė (skirtingu sėkmės lygiu) ir aiški Dalios Grybauskaitės pozicija.
1. Lito krizės (devalvacijos) išvengimas
Nacionalinės valiutos kurso pakeitimas būtų leidęs mechaniniu būdu išspręsti daug valstybės problemų, tačiau šio sprendimo naštą perkėlęs ant didžiosios dalies piliečių pečių. Pasirinktas alternatyvus – taupymo – kelias buvo ne ką mažiau sudėtingas, tačiau įgyvendintas. Ar valstybės patirti kaštai mažesni ir teisingai paskirstyti – atsakymo kol kas nėra…
2. Darbo partija – užribyje
Daug kas jau pamiršo, tačiau 2012 metų spalio 14 dieną vykusio balsavimo Seimo daugiamandatėje apygardoje laimėtoja buvo ne kas kita, o Darbo partija – su 19,82% rinkėjų balsų ir 17 (iš 70) mandatų. Antroje vietoje – LSDP su 18,37% balsų ir 15 mandatų.
Nors STR ar EP rinkimuose Viktor Uspaskich vis dar susirenka iki 10% balsų, tačiau ši dalis nuosekliai mažėja.
3. „MG Baltic“ įtakos mažinimas
Nors Eligijaus Masiulio byla baigsis nežinia kuo, tačiau politinės korupcijos srityje jau vien jos faktas ir Lietuso Respublikos liberalų sąjūdžio nokdaunas yra didelis žingsnis į priekį – atsiribojant nuo stambaus verslo įtakų ir aiškiai nubrėžiant raudonas linijas. Nors šiandien nėra aišku, ar šis procesas bus ilgalaikis, tačiau situacija yra nepalyginamai geresnė ir keliai kovą tęsti yra atviri.
4. Teisėsaugos ir teismų „drąsa“
Nors Prezidentė dažnai atrodė tiesiogiai kontroliuojanti teisėsaugos ir teismų vadovų komandas, tačiau tuo pat metu jos pozicija leido šioms institucijoms dirbti savo darbą. Prezidentės įtaka nebuvo naudojama atskirų aiškiai apibrėžtų interesų grupių „dengimui“, todėl formavosi ilgalaikė nuostata, jog šios institucijos išties dirba valstybės naudai. Pastarųjų metų skandalas tą tik paryškino – neišvengiamos klaidos buvo atskleistos.
5. Požiūrio į krašto apsaugą pokytis po Maidano įvykių
Sukrėtimas Ukrainoje privertė pripažinti ankstesnės krašto apsaugos politikos klaidas ir per 2014-2019 metus krašto apsauga sulaukė ir politinio, ir finansinio dėmesio. Dar laukia ilgas kelias į priekį, tačiau valstybės pasirengimas gynybai yra sunkiai palyginamas.
6. VPT, VKEKK ir kitų kontroliuojamų įstaigų darbo kokybė
Dalia Grybauskaitė užtikrino, kad valstybės interesai iš esmės būtų atstovaujami ir ginami pagrindinėse nuo Prezidentės priklausomose priežiūros institucijose. Kita vertus, viešųjų pirkimų sektorius yra geras pavyzdys, jog realioms permainoms dažnai nepakanka vien Prezidentės pastangų – tam turi būti ir aktyvus Vyriausybės bei Seimo palaikymas.
7. Finansų sektoriaus valymas
Turbūt būtų sunku ginčytis, jog ir „Snoras“, ir Ūkio bankas turėjo rimtų problemų su savo verslo modelio tvarumu. Todėl pavėluoti, bet visgi padaryti Lietuvos banko sprendimai yra ir aiškios Prezidentės pozicijos rezultatas. Žinoma, klausimas, ar dabar jau aiškėjantis Baltijos šalių kaip bankinės pinigų plovimo skylės įvaizdis (ir su tuo susijusios „Revolut“ pavyzdžio bėdos) galėjo būti išvengtas aktyviau dirbant ir šioje srityje. Tačiau sunku būtų nuginčyti, jog finansų sektoriuje esminių problemų yra mažiau.
Žmonių (ir ne tik) bendruomenė turi priimti bendrus sprendimus, jeigu nori išlikti bendruomene, o ne atskirų asmenų rinkiniu. Todėl vieni bendruomenės nariai ir siekia įtikinti kitus bendruomenės narius ta dalimi, kiek jų nuomonės skiriasi. Priežastys, kodėl kažkas „įtiki“, būna labai įvairios, tačiau propagandos požiūriu svarbu tik pats faktas, jog įtikinėjamas bendruomenės narys priima jam peršamą mintį.
Propagandos istorija – tai ir žmonių tarpusavio bendravimo istorija. Net ir nudobus mamutą reikėjo sutarti, jog kažkam atiteks sultingiausias mėsos gabalas, o kai kam teks tenkintis tik kaulais. Tuo kartu, matyt, lemdavo stipresnė kuoka (kas – fizinė jėga – irgi yra įtikinėjimo priemonė). Tačiau lygia greta ėjo ir pirmieji istorijų pasakotojai, siūlę vertingą mėsos gabalą paaukoti, pavyzdžiui, medžioklėje padėjusiam protėviui ar bendruomenės simboliui.
Kartu su žmonių vaizduotės plėtra įtikinėjimas tapo prasminga veikla, kuri sudarė galimybę vertę kurti ne tik kažką priverčiant fiziniais argumentais, bet ir pasinaudojant bendruomenės psichologija. O ši ne ką skiriasi ir nuo šiuolaikinės minios – visų jos baimių, kitų silpnybių ir racionalaus mąstymo ribų.
Komunikacijos (bendravimo) priemonių kaita lėmė ir propagandos kaitą – iš tete-a-tete ji tapo efektyvesne, kai buvo suprasta, jog vieną kartą atliktą veiksmą verta panaudoti kelis kartus. Taip ant baslio pamauta priešo galva tapo vaizdiniu ir daugybę kartų pakartojamu argumentu – tokia lemtis lauks ir kitų, drįstančių manyti kitaip. Įvairūs pirmykščiai simboliai (gamtos reiškiniai, totemai ir pan.) tapo skiriamaisiais požymiais, o pasikartojantys ritualai (karo šokiai, burtai ar net kasdieniai pasisveikinimai) – tam tikras savybes įprasminančiomis tradicijomis.
Vaizdinės išraiškos priemonės (architektūra, vėliau ir dailė) atvėrė naują erdvę įtikinėjimui. Ribotos prieigos erdvės (pavyzdžiui, ritualinių apeigų vietos) tapo ne tik paslaptimi, bet ir apjungė architektūros, ritualų ir meno pasiekimus. Kartu tai formavo ir stiprino atskirų asmenų išskirtinumą, jų statuso bendruomenėje kaitą.
Įvairių formų rašto atsiradimas istorijų pasakojimą pavertė nauja įtikinėjimo „verslo“ šaka – nuo Egipto šventovių, inkų piramidžių iki kinų hieroglifų raštas tapo specifinių žinių ir įgūdžių prielaida ir sėkmės garantu. Pradėjo formuotis atskiros profesinės grupės žinios, o, svarbiausia – atsirado galimybė jas kaupti ir perduoti dideliam (t.y. gerokai didesniam, nei spėja vienas žmogus) skaičiui žmonių.
Raštas, istorijos ir jas saugantys papirusai, knygos tapo galingu ginklu, leidžiančiu vienoms bendruomenėms gerokai efektyviau kaupti informaciją, ją analizuoti ir gausinti. O tai lėmė kokybinius šuolius visose srityse – nuo maisto gamybos, karybos iki sveikatos apsaugos ar viso pasaulio pažinimo.
Propagandos plėtrai esminę įtaką padarė Johann Gutenberg – galimybė dideliais kiekiais dauginti informaciją atvėrė iki tol nematytas manipuliacijos galias. Ir jeigu krikščionims reikėjo daugiau nei trijų šimtmečių „įtikinti“ Romos imperiją, tai vietinėms kalboms pritaikę Bibliją reformatai senojoje Europoje paplito per mažiau nei šimtmetį. Neatsitiktinai dabartinę „propagandos“ sampratą ir galima sieti su kova prieš reformaciją – 1622 metų birželio 22 dieną popiežiumi išrinktas Grigalius XV savo bule „Inscrutabili Divinae Providnetiae“ įsteigė Tikėjimo skleidimo kongregaciją (lot. Congregano de Propaganda fide), kuriai pavedė rūpintis visomis katalikybės plėtros misijomis.
Britų agitacinis plakatas, raginantis jaunuolius stoti į kariuomenę, kovoti I pasauliniame kare
Idėjų konkurencija ir jau pasiekiamų idėjų sklaidos technologijų buvimas vystėsi chaotiškai ir, kaip įprasta žmonijai, su visais privalumais ir trūkumais. Karyboje, mene, religijose, valstybių valdyme – visur propaganda rado savo pritaikymą. Iki XX amžiaus vidurio nebuvo rimtesnių bandymų visa tai įstatyti į rėmus. Reikėjo antrojo pasaulinio karo (pirmojo patirčių nepakako), dešimčių milijonų žmonių aukų, kad būtų suprasta ir sutarta – masių valdymas propagandos technologijų pagalba yra tokia priemonė, kuri yra tiek galinga, jog ją būtina naudoti laikantis tam tikrų taisyklių.
Deja, propagandą valdyti ir jai efektyviai priešintis gali tik išsamiai informuota ir kritiškai nusiteikusi bendruomenė. Ribotų žinių ir menkus informacinio raštingumo įgūdžius turintys nariai ne ką ir šiandien tesiskiria nuo to pirmykštės bendruomenės nario, kuris nudobto žvėries gėrybes pirmiausia paaukodavo dievams.
Tam – mūsų visų geresniam supratimui, kas yra propaganda, kodėl ir kaip su ja susiduriame kasdien ir nuolatos – ir yra skirta mano rašoma knyga „99 propagandos technologijos“.
P.S. tekstą iliustruoja Anubanini uolos (Irane) reljefas – vienas ankstyviausių išlikusių (datuojamas 2300 metų prieš Kristų) skulptūros ir rašytinės propagandos pavyzdžių.
Idealistinis požiūris, jog žiniasklaida yra objektyvi ir nešališka, skamba gražiai ir galėtų būti visų mūsų siekiamybė. Tačiau gyvenimas yra žemiškas ir žemiškos priežastys lemia, jog žiniasklaida nėra ir nebuvo nešališka.
Realybėje kiekviena žiniasklaidos priemonė, kiekvienas jos darbuotojas turi tam tikrą redakcinę politiką, politinę orientaciją, išankstines nuostatas ir jos neišvengiamai atsispindi atitinkamos žiniasklaidos priemonės turinyje (apie tai pirmą kartą rašiau dar 2015-ųjų kovą). Šio reiškinio kiekybinį vaizdą (tiesa, JAV žiniasklaidos pavyzdžiu) dar 2005 puikiai atskleidė Tim Groseclose, sudarydamas santykinę „liberalumo“ skalę nuo 0 iki 100.
Tim Groseclose atlikto kiekybinio žiniasklaidos priemonių turinio palankumo tam tikrai politinei orientacijai tyrimo suvestinė.
2012 metais tolesnes diskusijas ir savo įžvalgas autorius apjungė dėmesio vertoje knygoje „Left turn: how liberal media bias distorts the American mind“. Joje nagrinėjama jau platesnė problema – fiksuojama, jog žiniasklaida yra tapusi viešosios erdvės manipuliacijų įrankiu, nes daugeliu atvejų ji valdoma ir konstruojama verslo subjektų, todėl natūraliai atspindi liberalios pasaulėžiūros ideologinius pagrindus, o jiems oponuojančias idėjas ir politikus arba kritikuoja, arba (dar blogiau) tiesiog ignoruoja.
Šie kiekybiniai tyrimai iš esmės patvirtina Edward S. Herman ir Naom Chomsky sukonstruotą propagandos modelį, kuriame šiuos kokybinius pokyčius lemia bent 3 iš 5 filtrų – nuosavybė, reklamos pajamos ir ideologija.
Ir tada kyla natūralus taktinis ryšių su visuomene klausimas – ar politikai, matydami šią objektyviai šališką žiniasklaidos realybę, turi/gali bendrauti su akivaizdžiai priešiškos žiniasklaidos priemonėmis? Apie tai gana plačiai diskutavome gegužės 3 dieną „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“, kuri buvo skirta Pasaulinei spaudos laisvės dienai. Šios laidos ištrauka:
Mano atsakymą galima suvesti į tris mintis:
politikai privalo stebėti ir suvokti skirtingą žiniasklaidos priemonių palankumo/negatyvumo lygį;
politikai privalo teikti informaciją, kurią nustato teisės aktai, t.y. atsakinėti į klausimus;
politikai neprivalo – ir net priešingai – turi sąmoningai planuoti savo komunikaciją suvokdami, kad jie valdo informacijos pateikimą ir yra laisvi planuoti savo kuriamo turinio dalinimąsi – ar tiesiogiai pašnekovams, ar informacijos sklaidai pasirenkant vieną ar kitą informacijos sklaidos tarpininką (žiniasklaidos priemonę, renginius, viešąją erdvę ir kt.).
Kiekvienas žmogus palieka pėdsaką. Kartais net netyčia.
XXI amžiuje mūsų brangiausia valiuta – laikas – virsta žiniomis. Todėl mano pėdsakas kasdienybėje – tai mano mintys, jų virsmai darbais ir, kartais, net pokyčiais toliau nei aš pats.
Viešumo baimė ir iššūkiai nėra ir negali virsti kliūtimis, kurios mus varžo ir riboja. Privatumo mažėjimas yra kaina, kurią privalome sumokėti, jeigu informacinėje visuomenėje norime išlikti laisvi ir, svarbiausia, sąžiningi prieš patys save.
