Propaganda – tai įtikinėjimas.
Žmonių (ir ne tik) bendruomenė turi priimti bendrus sprendimus, jeigu nori išlikti bendruomene, o ne atskirų asmenų rinkiniu. Todėl vieni bendruomenės nariai ir siekia įtikinti kitus bendruomenės narius ta dalimi, kiek jų nuomonės skiriasi. Priežastys, kodėl kažkas „įtiki“, būna labai įvairios, tačiau propagandos požiūriu svarbu tik pats faktas, jog įtikinėjamas bendruomenės narys priima jam peršamą mintį.
Propagandos istorija – tai ir žmonių tarpusavio bendravimo istorija. Net ir nudobus mamutą reikėjo sutarti, jog kažkam atiteks sultingiausias mėsos gabalas, o kai kam teks tenkintis tik kaulais. Tuo kartu, matyt, lemdavo stipresnė kuoka (kas – fizinė jėga – irgi yra įtikinėjimo priemonė). Tačiau lygia greta ėjo ir pirmieji istorijų pasakotojai, siūlę vertingą mėsos gabalą paaukoti, pavyzdžiui, medžioklėje padėjusiam protėviui ar bendruomenės simboliui.
Kartu su žmonių vaizduotės plėtra įtikinėjimas tapo prasminga veikla, kuri sudarė galimybę vertę kurti ne tik kažką priverčiant fiziniais argumentais, bet ir pasinaudojant bendruomenės psichologija. O ši ne ką skiriasi ir nuo šiuolaikinės minios – visų jos baimių, kitų silpnybių ir racionalaus mąstymo ribų.
Komunikacijos (bendravimo) priemonių kaita lėmė ir propagandos kaitą – iš tete-a-tete ji tapo efektyvesne, kai buvo suprasta, jog vieną kartą atliktą veiksmą verta panaudoti kelis kartus. Taip ant baslio pamauta priešo galva tapo vaizdiniu ir daugybę kartų pakartojamu argumentu – tokia lemtis lauks ir kitų, drįstančių manyti kitaip. Įvairūs pirmykščiai simboliai (gamtos reiškiniai, totemai ir pan.) tapo skiriamaisiais požymiais, o pasikartojantys ritualai (karo šokiai, burtai ar net kasdieniai pasisveikinimai) – tam tikras savybes įprasminančiomis tradicijomis.
Vaizdinės išraiškos priemonės (architektūra, vėliau ir dailė) atvėrė naują erdvę įtikinėjimui. Ribotos prieigos erdvės (pavyzdžiui, ritualinių apeigų vietos) tapo ne tik paslaptimi, bet ir apjungė architektūros, ritualų ir meno pasiekimus. Kartu tai formavo ir stiprino atskirų asmenų išskirtinumą, jų statuso bendruomenėje kaitą.
Įvairių formų rašto atsiradimas istorijų pasakojimą pavertė nauja įtikinėjimo „verslo“ šaka – nuo Egipto šventovių, inkų piramidžių iki kinų hieroglifų raštas tapo specifinių žinių ir įgūdžių prielaida ir sėkmės garantu. Pradėjo formuotis atskiros profesinės grupės žinios, o, svarbiausia – atsirado galimybė jas kaupti ir perduoti dideliam (t.y. gerokai didesniam, nei spėja vienas žmogus) skaičiui žmonių.
Raštas, istorijos ir jas saugantys papirusai, knygos tapo galingu ginklu, leidžiančiu vienoms bendruomenėms gerokai efektyviau kaupti informaciją, ją analizuoti ir gausinti. O tai lėmė kokybinius šuolius visose srityse – nuo maisto gamybos, karybos iki sveikatos apsaugos ar viso pasaulio pažinimo.
Propagandos plėtrai esminę įtaką padarė Johann Gutenberg – galimybė dideliais kiekiais dauginti informaciją atvėrė iki tol nematytas manipuliacijos galias. Ir jeigu krikščionims reikėjo daugiau nei trijų šimtmečių „įtikinti“ Romos imperiją, tai vietinėms kalboms pritaikę Bibliją reformatai senojoje Europoje paplito per mažiau nei šimtmetį. Neatsitiktinai dabartinę „propagandos“ sampratą ir galima sieti su kova prieš reformaciją – 1622 metų birželio 22 dieną popiežiumi išrinktas Grigalius XV savo bule „Inscrutabili Divinae Providnetiae“ įsteigė Tikėjimo skleidimo kongregaciją (lot. Congregano de Propaganda fide), kuriai pavedė rūpintis visomis katalikybės plėtros misijomis.
Idėjų konkurencija ir jau pasiekiamų idėjų sklaidos technologijų buvimas vystėsi chaotiškai ir, kaip įprasta žmonijai, su visais privalumais ir trūkumais. Karyboje, mene, religijose, valstybių valdyme – visur propaganda rado savo pritaikymą. Iki XX amžiaus vidurio nebuvo rimtesnių bandymų visa tai įstatyti į rėmus. Reikėjo antrojo pasaulinio karo (pirmojo patirčių nepakako), dešimčių milijonų žmonių aukų, kad būtų suprasta ir sutarta – masių valdymas propagandos technologijų pagalba yra tokia priemonė, kuri yra tiek galinga, jog ją būtina naudoti laikantis tam tikrų taisyklių.
Deja, propagandą valdyti ir jai efektyviai priešintis gali tik išsamiai informuota ir kritiškai nusiteikusi bendruomenė. Ribotų žinių ir menkus informacinio raštingumo įgūdžius turintys nariai ne ką ir šiandien tesiskiria nuo to pirmykštės bendruomenės nario, kuris nudobto žvėries gėrybes pirmiausia paaukodavo dievams.
Tam – mūsų visų geresniam supratimui, kas yra propaganda, kodėl ir kaip su ja susiduriame kasdien ir nuolatos – ir yra skirta mano rašoma knyga „99 propagandos technologijos“.
P.S. tekstą iliustruoja Anubanini uolos (Irane) reljefas – vienas ankstyviausių išlikusių (datuojamas 2300 metų prieš Kristų) skulptūros ir rašytinės propagandos pavyzdžių.
