Idealistinis požiūris, jog žiniasklaida yra objektyvi ir nešališka, skamba gražiai ir galėtų būti visų mūsų siekiamybė. Tačiau gyvenimas yra žemiškas ir žemiškos priežastys lemia, jog žiniasklaida nėra ir nebuvo nešališka.
Realybėje kiekviena žiniasklaidos priemonė, kiekvienas jos darbuotojas turi tam tikrą redakcinę politiką, politinę orientaciją, išankstines nuostatas ir jos neišvengiamai atsispindi atitinkamos žiniasklaidos priemonės turinyje (apie tai pirmą kartą rašiau dar 2015-ųjų kovą). Šio reiškinio kiekybinį vaizdą (tiesa, JAV žiniasklaidos pavyzdžiu) dar 2005 puikiai atskleidė Tim Groseclose, sudarydamas santykinę „liberalumo“ skalę nuo 0 iki 100.
Tim Groseclose atlikto kiekybinio žiniasklaidos priemonių turinio palankumo tam tikrai politinei orientacijai tyrimo suvestinė.
2012 metais tolesnes diskusijas ir savo įžvalgas autorius apjungė dėmesio vertoje knygoje „Left turn: how liberal media bias distorts the American mind“. Joje nagrinėjama jau platesnė problema – fiksuojama, jog žiniasklaida yra tapusi viešosios erdvės manipuliacijų įrankiu, nes daugeliu atvejų ji valdoma ir konstruojama verslo subjektų, todėl natūraliai atspindi liberalios pasaulėžiūros ideologinius pagrindus, o jiems oponuojančias idėjas ir politikus arba kritikuoja, arba (dar blogiau) tiesiog ignoruoja.
Šie kiekybiniai tyrimai iš esmės patvirtina Edward S. Herman ir Naom Chomsky sukonstruotą propagandos modelį, kuriame šiuos kokybinius pokyčius lemia bent 3 iš 5 filtrų – nuosavybė, reklamos pajamos ir ideologija.
Ir tada kyla natūralus taktinis ryšių su visuomene klausimas – ar politikai, matydami šią objektyviai šališką žiniasklaidos realybę, turi/gali bendrauti su akivaizdžiai priešiškos žiniasklaidos priemonėmis? Apie tai gana plačiai diskutavome gegužės 3 dieną „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“, kuri buvo skirta Pasaulinei spaudos laisvės dienai. Šios laidos ištrauka:
Mano atsakymą galima suvesti į tris mintis:
politikai privalo stebėti ir suvokti skirtingą žiniasklaidos priemonių palankumo/negatyvumo lygį;
politikai privalo teikti informaciją, kurią nustato teisės aktai, t.y. atsakinėti į klausimus;
politikai neprivalo – ir net priešingai – turi sąmoningai planuoti savo komunikaciją suvokdami, kad jie valdo informacijos pateikimą ir yra laisvi planuoti savo kuriamo turinio dalinimąsi – ar tiesiogiai pašnekovams, ar informacijos sklaidai pasirenkant vieną ar kitą informacijos sklaidos tarpininką (žiniasklaidos priemonę, renginius, viešąją erdvę ir kt.).
Apie XVIII a. viduryje Biržų apylinkėse gyvenusį Jokūbą Ulevičių – vieną iš galimų mano proproproproprosenelių – žinių nėra daug. Tačiau tai vienas ankstyviausių protėvių, kurio pėdsakas likęs gana nuosekliai. Kartu tai ir pavyzdys, kiek mažai duomenų turime likusių iš LDK laikų ir kiek mažai šiandien suvokia anų laikų tradicijas, įvykius ir visuomenės gyvenimą.
Romos katalikų bažnyčių išsaugotos knygos yra pagrindinis šaltinis, norint susipažinti su savo protėviais – žemėlapis iš Skaitmeninio bažnyčių žemėlapio
1744-ieji, vestuvės
Šiandien dar neturiu (o gal ir niekada nebeturėsiu) duomenų, kur ir kada Jokūbas Ulevičius gimė. Tačiau Pabiržės bažnyčios 1736-1759 metais suteiktų santuokos sakramentų knygoje išlikęs toks įrašas:
Eodem ie Psentis Pmissis ??? Banis Contrinujo Diebus Dnicis Contraxit Matrimonium Dny Jacobus Uliewicz de Malackie Cum D. Anna Poskoczymowna de Lukiany T: D.G. Joannes Zabloc
ki de Popiwesie.
1744-11-08
Ką išvertę iš lotynų kalbos trumpinių gautume:
Tą pačią dieną aš, būdamas ??? Jokūbą Ulevičių iš Malackų su ??? Ona Poskočimaite iš Likėnų. Liudijo: kilmingos kilmės Jonas Zablockis iš Papyvėsių.
Kas tie Malackie?
Jeigu Likėnai (Lukiany) klausimų iš esmės nekelia, tai Malackiai ar Malackai – kol kas mįslė. Ieškant be geografinių ribų pirma panaši vietovė – tai Malacky miestelis dabartinės Slovakijos vakaruose, keliasdešimt kilometrų nuo sostinės Bratislavos.
1746-ieji, Papyvėsiuose gimsta sūnus Jurgis Juozapas
Nors jaunavedžiai, tikėtina, turėjo gyventi arčiausiai Pabiržės bažnyčios, tačiau šios būklė apie 1744 metus turėjo būti itin prasta:
1729 m. Pabiržė tapo savarankiška parapija. 1737 m. bažnyčia buvo apleista, be grindų, bokštų, stogas begriūvantis. 1755 m. bažnyčiai priklausė 2 kaimai (10 kiemų). 1707 m. ant buvusio piliakalnio pradėta statyti trečiąją, jau mūrinę, bažnyčią, tačiau statyba užstrigo, ją atnaujino tik klebonas Gasparas Antanas Šarkevičius 1766 m. ir pradėjo statyti mūrinę bažnyčią.
iš Wikipedia.org
Todėl suprantama, jog 1746 metais gimusį sūnų Jurgį Juozapą jie krikštijo jau Vabalninko bažnyčioje, kuri buvo beveik nauja:
1734 m. pastatyta trečioji medinė, čerpėmis dengta bažnyčia, turėjusi 3 altorius. 1740 m. istorijos šaltiniuose paminėtas Vabalninko bažnyčios orkestras: 4 triūbos, 4 valtornos, 4 obojai, 4 lyros, 1 basetlė, keli smuikai. 1740 m. Vabalninko bažnyčios inventoriuje nurodyta, kad Vabalninke mokyklos nebėra, o vaikai mokosi privačiai kas sau.
iš Wikipedia.org
Vabalninko bažnyčios 1743-1761 krikšto sakramentų knygoje užfiksuota:
Ego Stephanus Thaddus Krudrickij Canonicus Livoniae Decanus Kupiscensis Rector Eulesiae huius baptisavi infantem natum 6 praesentis Parentimi G.G.D.D. Jacobi Ulewicz et Anna L.C. de Statu Nobili cui Imposuj NN Georgius Josephus Levantes G.D. Casimirus Poszkoczym cum G.D. Ludovica Didziulowna omnes de Okolica Popiwesie.
1746-04-09
Ką išvertę iš lotynų kalbos gautume:
Aš, Steponas Tadas Krudrickis, Livonijos kanauninkas, Kupiškio dekanas, ??? rektorius, ??? krikštiju kūdikį, gimusį 6 dieną, pateiktą tėvų kilmingos kilmės Jokūbo Ulevičiaus ir Onos ???, kilmingos kilmės, kas patikrintam vardu Jurgis Juozapas, liudininkai (krikšto tėvai) kilmingos kilmės Kazimieras Poskočimas su Liudvika Didžiulyte, visi iš Papyvėsių.
Lyginant 1744 ir 1746 įrašus skiriasi Jokūbo ir Ono statusas – jeigu iš pradžių jie eiliniai piliečiai, tai po to jau įvardinami kaip bajorai. Kodėl tai pasikeitė – žinių nėra, tačiau ir visuose vėlesniuose įrašuose Jokūbui ir Onai statusas išlieka, vėliau jį perima ir sūnus Jonas.
1754-ieji, Morkūnuose gimsta sūnus Stanislovas
Po aštuonerių metų Jokūbas ir Ona jau gyveno Morkūnuose – į šiaurę nuo Likėnų miestelio. Jau Pabiržės bažnyčios 1753-1759 metų krikšto sakramentų knygoje užfiksuota:
Die 5 Maj Bap e Stanislaus de Markuny P. GD Joannis Ulewicz M: Anna Poskuczumowna LL: GD. Georgius Markiewicz cum Elena Minwido
wa ambo de Markuny
1756-05-05
Ką išvertę iš lotynų kalbos gautume:
Gegužės 5 dieną krikštiju aš Stanislovą iš Markūnų, tėvo kilmingo kilmės Jono Ulevičiaus, motinos Onos Poskočimaitės, krikšto tėvų kilmingo kilmės Jurgio Markevičiaus su Elena Minvidiene, visi iš Markūnų.
Šiame įraše autorius, tikėtina, padarė klaidą, kai tėvo vardą įrašė Jonas, vietos tikrojo Jokūbas. Klaidą patvirtina aplinkybė, kad žmonos vardas ir pavardė identiška.
1756-ieji, Morkūnuose gimsta sūnus Jonas
Kad su Pabiržės bažnyčia reikalai buvo sudėtingi, netiesiogiai rodo 1756-ųjų krikšto įrašas, kurį Pabiržės bažnyčios 1753-1759 metų krikšto sakramentų knygoje paliko Pandėlio bažnyčios vikaras:
Die 14 Xbris Ego Ignatius Borkowski Vicarius Ecclesiae Ponedelensis Baptizavi Joannem G.D. Jacobi Ulewicz et Anna L.C: de Markuny natus nero 11 praesentis. LL Joannes Minwid de Markuny Cum Eva Markiewiczowna de Kirszany.
1756-12-14
Ką išvertę iš lotynų kalbos gautume:
Gruodžio 14 deiną aš, Ignotas Borkovskis, Pandėlio bažnyčios vikaras, krikštiiju Joną, garbingos kilmės Jokūbo Ulevičiaus ir Ono tėvų iš Markūnų, gimusį 11 dieną. Krikšto tėvai Jonas Minvydas iš Markūnų su Ieva Markevičiūte iš Kiršonių.
Dabar jau su šypsena galima nagrinėti, o tuo metu, matyt, buvo nemenkas skandalas, nes Pabiržės bažnyčios 1760-1767 metų krikšto sakramentų knygoje įrašas gana griežtas:
Anno 1764 Mensis Julij ??? 2ig Ego Gasparus Szarkiewicz P:P: Baptisavi infantem P.P. Illegitimor nomine Magdalenam PP: Illegitimor Jacobi Ulewiczius de Bikszie et Catharinam Lapenayczua de Jaki ??? Lev Symon Makryckas de Jaki cum G.D. Magdalena Dylewiczowna de Markuny.
1764-06-22
Ką išvertę iš lotynų kalbos gautume:
1764 metų liepos mėnesio ??? diena aš, Gasparas Šarkevičius, ??? krikštiju kūdikį vardu Magdalena, tėvo neteisėto Jokūbo Ulevičiaus iš Bikšių ir Kotrynos Lapėnaitės iš Jakų, krikšto tėvai Simonas Makrickas iš Jakų su garbingos kilmės Magdalena Dylevičiūte iš Markūnų.
Po 1756 metais gimusio sūnaus apie Jokūbo ir Onos kitus palikuonis daugiau žinių nėra. Bikšiuose tuo metu gyveno kiti Ulevičiai, todėl Jokūbas (pavyzdžiui, žmonai mirus) išties galėjo persikelti pas juos. Dėl vietovės Jakai gali būti, jog tai į šiaurę nuo Bikšių esantys Jackonys ir/ar Jackonėliai. Tokią versiją patvirtintų ir tai, jog krikšto mama liudija mergina iš Markūnų kaimo, kuriame Jokūbas gyveno iki tol.
1786-ieji, veda sūnus Jonas
Apie Jokūbo tolimesnį likimą dokumentuose žinių nebėra, tačiau Pabiržės bažnyčios 1781-1827 santuokos sakramentų knygoje užfiksuota Jokūbo sūnaus Jono santuoka:
Die 26. Praemisis tribus Bannis eth ap. me Ant. Szar. PP. Contr. Matr GD Joannes Ulewicz juvenis cum GV. Brigida Zabowna virgine ambo de Tryszki praesent. Test. GD Igna
tio Kirkillo de Smilgie GD. Stanislao Balicki et GD Benedicto Grochowski de Tryszki
1786-02-26
Ką išvertę iš lotynų kalbos gautume:
26 dieną. ??? Antanas Šarkievičius ??? sutuokiau garbingo kilmės nevedusį Joną Ulevičių su garbingos kilmės nevedusia Brigita Zabaite, abu iš Triškų. Liudijo garbingos kilmės Ignotas Kirkilas iš Smilgių, garbingos kilmės Stanislovas Balickis ir Benediktas Grochovskis iš Triškų.
Beje, jaunieji dar tais pačiais metais susilaukė atžalos – Juozapo Ignoto:
tum hesi natuso PP. GD. Joannis Ulewicz et Marianna Za
bowna LLCC Lev GD. Ignatius Kirkillo de Smilgie cum GD An
na Jurewiczowa de Smilgie.
1786-05-16
Ką išvertę iš lotynų kalbos gautume:
16 dieną aš, Vincentas Gietautas krikštijau ??? Juozapą Ignotą ??? tėvų garbingo kilmės Jono Ulevičiaus ir Marijonos Zabaitės. Krikšto tėvai garbingos kilmės Ignotas Kitkilas iš Smilgių su garbingos kilmės Ona Jurevičiūtę iš Smilgių.
Aną dieną su viena profesijos kolege susiginčijom – kiek iš tiesų rožinis darbas Briuselyje? Abu retkarčiais sudalyvaujam kokioje nors iššūkių pilnoje atrankoje į darbo vietą X, tačiau aiškaus atsakymo (iki pat paskutinių stadijų) nebūna. Tad, visgi, kiek uždirba savo srities specialistas, tapęs Europos Sąjungos darbuotoju?
Atsakymas nėra toks paprastas, kaip galėtų pasirodyti. Ir jeigu paskambinsite nemokamu „Europe Direct“ telefonu Lietuvoje, konkretaus atsakymo vis tiek negausite. O tik „rėmus“, kur nuo-iki gali skirtis du ir daugiau kartų.
Spėju, kad aiškindamiesi tuos kelis gautus pasiūlymus ir skaitydami oficialias taisykles (kuriose velnias koją nusilaužtų) kažkur suklydome, todėl eigoje reaguosiu į pastabas ir atitinkamai įrašą atnaujinsiu, kad jis būtų naudingas svarstantiems galimybę dirbti ES įstaigose.
Pagrindiniai požymiai
Yra trys požymiai, kurie lemia atlyginimo bazės (bazinio atlyginimo) dydį:
administracinis ar funkcinis darbuotojas;
sudėtingumo kategorija;
turima darbo patirtis.
Tarkim, net nesvarstom žemesnių funkcinių pozicijų, todėl vertos dėmesio laikinai (t. y. kelerių metų laikotarpiui) dirbančio funkcinio darbuotojo, 4 grupės (FG IV) pozicijos. Turimą darbo patirtį bendru atveju galima skaičiuoti laikotarpiu po atitinkamos kvalifikacijos įgijimo. Mano atveju tai, pavyzdžiui, būtų magistro studijų pabaiga. Nors pora paskutinių kursų jau dirbau visą darbo dieną, todėl tokių metų vertinimas lieka neaiškus.
Mano atveju po studijų baigimo prabėgo daugiau kaip 16 metų, todėl atlyginimo bazė būtų nustatoma pagal 14 arba 16 (jeigu būtų pripažintas ir darbo studijų metu laikotarpis) kategorijos lygį. Pirmu atveju tai yra apie 3 917,09 €, antru – 5 014, 53 €.
Atlyginimo priedai
Prie bazinės dalies priskaičiuojamos įvairios papildomos išmokos, susijusios su įvairiomis išlaidomis. Jos skiriasi skirtingose vietovėse, gali keistis laikui bėgant:
gyvenamojo ploto išmoka = 187,69 € + 2% nuo bazės;
vaiko išmoka = 410,11 €;
mokyklos išmoka vaikui = iki 278,25 €; (nesu tikras, ar mokama, jeigu vaikas negyvena kartu)su sąlyga, kad vaikai gyvens kitur – šis priedas netaikomas;
darželio išmoka vaikui = 100,18 €; (nesu tikras, ar mokama, jeigu vaikas negyvena kartu) su sąlyga, kad vaikai gyvens kitur – šis priedas netaikomas;
ekspatriacijos (kai gyvenama ne Tėvynėje) išmoka = 16% nuo bazės;
būsto užsienyje išmoka = 4% nuo bazės
Koks suminis priedas susidarytų mano atveju minėtais 2 atvejais (14 ir 16 kategorijų lygiais), turint omeny, kad turiu 2 vaikus:
14 lygio atveju = 2 426,17 € 1 049,45 €
16 lygio atveju = 2 667,61 € 1 290,89 €
Nuskaitymai iš atlyginimo
Iš priskaičiuoto atlyginimo nuskaitomos įvairios išmokos:
pensijos įmoka = 10,00 % nuo bazės;
sveikatos draudimas = 1,70 % nuo bazės;
nelaimingų atsitikimų draudimas = 0,10 % nuo bazės;
bedarbio išmokos draudimas = iki 0,81 % nuo bazės;
Viso nuskaitymai sudaro iki 12,61 % nuo bazinio atlyginimo. Nagrinėjamais atvejais tai sudaro:
14 lygio atveju = 493,95 €
16 lygio atveju = 632,33 €
Pajamų mokesčiu ES institucijų išmokos neapmokestinamos.
Pajamos su priedais ir nuskaitymais
Taigi, 14 lygio atveju atlyginimas per mėnesį sudaro:
Daug tai ar mažai Briuselyje? „Darbo dienų režimas Briuselyje“ prieš vidutinį atlyginimą Vilniuje
Palyginkim pagrindines išlaidas, kurios būtų neišvengiamos skraidant kiekvieną savaitę į Briuselį su įprastu gyvenimu Vilniuje. Mano atveju šeima neplanuoja ir kategoriškai nesutiktų persikelti iš Vilniaus, todėl vienintelis nagrinėtinas variantas – reguliarios kelionės pirmadienį Vilnius-Briuselis, o penktadienį Briuselis-Vilnius.
Palyginamos išlaidos:
dirbant Briuselyje
dirbant Vilniuje
būsto Vilniuje išlaikymas
250 €
250 €
būsto Briuselyje nuoma ir išlaikymas
1 200 €
maistas (22 dienos)
40 € * 22 = 880 €
10 € * 22 = 220 €
skrydžiai (4,5 kartai)
250 € * 4,5 = 1 125 €
degalai (auto/abonementas) Vilniuje arba Briuselyje
100 €
250 €
vaikų mokykla ir būreliai Vilniuje
200 €
200 €
kitos šeimos išlaidos Vilniuje
500 €
500 €
viso
4 255 €
1 420 €
Sąmoningai nevertinu antrosios šeimos pusės pajamų, todėl galiu vertinti tris scenarijus – 14, 16 lygio atlyginimus Briuselyje ir palyginamąsias 1 500 € pajamas po mokesčių Vilniuje:
Briuselis-14
Briuselis-16
Vilnius
Pajamos
5 849,31 € 4 472,59 €
7 049,81 € 5 673,09 €
1 500 €
Išlaidos
4 225 €
4 225 €
1 420 €
1 624,31 € 247,59 €
2 824,81 € 1 448,09 €
80 €
Pinigais neįvertinami trūkumai
Nors pajamų didėjimas Briuselio scenarijų atvejais akivaizdus, tačiau tuo pat metu akivaizdu, kad toks gyvenimo „ant lagaminų“ modelis turi esminių ydų:
su šeima gyvai bendrauti liktų tik 2 paros (šeštadienis ir sekmadienis);
poilsio laikas naktį į šeštadienį ir į pirmadienį gerokai sutrumpėtų, o skrydžiai vargintų netgi ir tada, jeigu jie vyktų laiku (o tai, bent jau LOT jungiamųjų skrydžių per Varšuvą atveju, kiek teko girdėti, toli gražu ne visada pavyksta);
iš socialinio gyvenimo dingtų penktadienio vakarai;
akademinei ar NVO veiklai galimybių iš esmės neliktų arba jos turėtų persikelti į Briuselį ir pirmadienio-ketvirtadienio vakarus);
bendrauti su draugais gyvai realu būtų nebent kai jie užsuka į Briuselį (galima sakyti, geriausiu atveju keli kartai per metus);
Socialinių tinklų realybė keičia viešąją erdvę ir kelia nepatogius klausimus visiems joje aktyviau dalyvaujantiems. Neseniai kilo pasipiktinimo banga, kai iš socialinių tinklų „žvaigždžių“ ir Lietuvoje buvo pareikalauta, kad reklama būtų aiškiai pažymėta ir atskirta nuo asmeninės nuomonės.
Agresyvi vieno iš kandidatų į Prezidentus rinkimų kampanijos pradžia pažymėta nauju klausimu – kur baigiasi nuomonių lyderių saviraiškos laisvė ir prasideda politinės reklamos ribojimai? VRK atsakymo ir deramų precedentų neturi, nes rinkimų teisė apie socialinių tinklų realybę žino tik iš nuogirdų. Todėl teks taisykles kurti mums visiems kartu – ir jau šiomis savaitėmis.
Kandidato komanda nesivargino nuomonių lyderiams sukurti skirtingus tekstus – tiesiog copy&paste
Vietoj baigtinio atsakymo noriu iškelti 7 idėjas dėl pagrindinių principų, kuriais gali (ir, manau, turėtų) remtis rinkimų teisė.
Pirma, kiekvienas asmuo turi teisę į savo asmeninę nuomonę ir gali ją pareikšti. Tai apima ir palankumą ar paramą konkrečiam kandidatui, sąrašui, visuomeniniam komitetui ar politinei partijai. Todėl yra normalu ir sveikintina, jeigu gerai žinomas asmuo, nuomonių lyderis viešai reiškia savo nuomonę, atvirai deklaruoja politines pažiūras ar paramą vienai ar kitai programai.
Antra, nuomonių lyderių nuomonių raiška negali būti remiama neteisėtais politinių kampanijų finansavimo šaltiniais. Kitaip tariant, gerai žinomo asmens nuomonė gali būti populiarinama tik tokiais būdais, kurie įstatymų numatytais atvejais pripažįstami teisėtais.
Trečia, nuomonių lyderių nuomonės negali būti tiesiogiai ar netiesiogiai populiarinamos juridinių asmenų lėšomis ar kita parama. Todėl privačios įmonės vadovo arba didelės visuomeninės organizacijos valdybos palaikymas konkrečiam kandidatui negali būti populiarinamas už atitinkamo juridinio asmens finansinius ar kitus išteklius.
Ketvirta, juridiniams asmenims turi būti prilyginama ir tokia komercinė fizinių asmenų veikla, kuri įprastai sietina su komerciniais santykiais ir įprastai yra atlygintina. Todėl fiziniais asmenys, užsiimantys tam tikra individualia komercine veikla negali jos naudoti savo politinių pažiūrų ar palankumo sklaidai. Tai turėtų būti prilyginta neteisėtai juridinių asmenų paramai.
Penkta, nuomonių lyderiai negali priimti politinių kampanijų dalyvių paramos (pavyzdžiui, paruošiant, apipavidalinant ar kitomis formomis prisidedant prie turinio), kuri būtų skirta to gerai žinomo asmens nuomonei „paruošti“. Tokiu atveju asmeninė nuomonė virsta politinės kampanijos produktu – suplanuotu ir paruoštu politinės reklamos įrankiu, kas nelaikytina asmenine nuomone. Kita vertus, politinių kampanijų dalyviai gali savo inciatyva išnaudoti nuomonių lyderių palaikymą, tačiau tai jau darydami kaip „antrinį“ informacijos apdirbimą ir teisėtose politinės reklamos erdvėse.
Šešta, aukščiau paminėti ribojimai negali būti taikomi fiziniams asmenims, kurie viešai deklaruoja savanorystės pagrindais prisijungiantys prie politinės kampanijos rinkimų štabo. Buvimas savanoriu ir rėmėju, žinoma, nepanaikina ribojimų dėl teisėtų ir neteisėtų finansavimo šaltinių.
Septinta, nuomonių lyderių nuomonių („endorse‘inimui“) reguliavimas turi būti identiškas tiek tradicinėse žiniasklaidos priemonėse, tiek socialiniuose tinkluose. Tai reiškia, jog negali būti taikoma skirtingų reikalavimų vien dėl erdvės ir formos, kuria skleidžiama nuomonė ar politinė reklama.
Platesnė diskusija apie nuomonių lyderių skleidžiamą politinę reklamą – mano „Facebook“ įraše.
Praėjusią žiemą su Gedimino parašu gautą knygą baigiau prieš pat metų pabaigą. Esu pažadėjęs būtinai sureaguoti, todėl dabar, kai jau įspūdžiai truputį susigulėjo, galiu ir pabandyti įvertinti.
Pirma, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos kovomis prieš Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę domiuosi gerokai daugiau nei 10 metų, todėl esu prastas vertintojo lygmuo – kabinėjuosi prie smulkmenų, preciziškai siekiu nuoseklumo ir dėmesį kreipiu į niuansus, o ne esmę.
Visa tai atmetęs turiu pažymėti – tai vienas pirmųjų lietuviškų (!) bandymų apžvelgti visus Lietuvos (tiksliau – Vilniaus ir LDK) karus prieš Maskvą. Vien tai reiškia, jog bandymas yra pagirtinas, sėkmingas ir tiksliai į taikinį.
Antra, Gediminas Kulikauskas yra puikus pasakorius – Redaktoriaus priverstas rašyti ne tik tinklaraštyne, bet ir viešai, Gediminas palaipsniui tobulino savo stilių, kuris knygoje yra puikiai atpažįstamas. Skaityti lengva, paprasta, įdomu! Tai puikus kokteilis, kuris skaitytoją įtraukia ir nepaleidžia. Jeigu tokią knygą būčiau po ranka turėjęs savo domėjimosi mūsų istorija pradžioje, ji būtų sutaupiusi galybę laiko ir iš karto nuvedusi prie tų temų, kuriose verta skęsti valandų valandas.
Trečia, knyga pasižymi puikiomis iliustracijomis. Kai kurios iš jų nustebino net mane patį – nors LDK istorijos vaizdiniai šaltiniai daugeliui net pradedančiųjų mėgėjų žinomi mintinai, tačiau Gediminas Kulikauskas sugebėjo atrasti tokių, kuriuos išties galima laikyti nauju kokybiniu žingsniu (ir kuriems būtina tolimesnė diskusija – pavyzdžiui, pas mus itin menkai tyrinėtas Iliustruotasis metraščių sąvadas, kurį, beje, dabar jau lengvai rasite netgi pilnai suskaitmenintoje versijoje).
Ketvirta, knygą sudaro dešimt karinių konfliktų istorijų – nors galima būtų ginčytis dėl jų atrankos lygiavertiškumo, tačiau gal tik vienu-kitu atveju galima būtų kelti klausimą, ar atitinkama tema nėra esminis Vilniaus-Maskvos kovos epizodas. Todėl knyga yra puikus įvadas visiems Lietuvos istorija besidomintiems – pasirinktas literatūrinio pasakojimo stilius įtrauks ir vidurinės mokyklos moksleivius, ir laisvalaikiu skaitantį vidurinio amžiaus pilietį.
Penkta, tikriausiai leidyklai ir knygos redaktoriui reikėtų pasakyti pirmąjį priekaištą – tai tarp knygos poskyrių pasiklystančią pasakojimo liniją. Kartais vos ne sakiniais ir pastraipomis kartojamas pasakojimas, prieš tai analogiškai pasakotas kitu aspektu. Žinant Gedimino Kulikausko rašymo įdirbį kyla klausimas, ar tai nėra tiesiog atskirų straipsnių rinkinys, gana prastai apjungtas į kalendorinę įvykių seką.
Ta pati problema sietina ir su atskiromis „potemėmis“, kurios tinkamai išskiriamos, tačiau pats išskyrimas netampa atskira įtraukiančia šaka, o labiau tik formalia priemone vieną ar kitą aspektą sustiprinti.
Šešta, kritiškai reikėtų vertinti ir dalies svarbių karinių konfliktų nutylėjimą, kai svarbūs kariniu požiūriu santykių etapai paminimi arba nežymiai, arba visai nesulaukia dėmesio. Pavyzdžiui, Algirdo kampanijos prieš Maskvą, santykiai su Naugardu, Pasienio karas, Tvano epopėja, Radomo-Baro-Targovicos konfederacijos, Kosciuškos ir 1831/1863 sukilimai, Napoleono kampanija, 1919-1920-ųjų karas prieš bolševikus. Šie ir kiti atskiri svarbūs konfliktai likę už knygos puslapių ir tai yra rimtas formalus priekaištas dėl jos turinio prioritetų akademiniu požiūriu.
Septinta, knygos populiarumas ir patrauklumas yra jos didžiausia stiprybė ir kartu trūkumas. Skaitydamas ją nuolat nejučia lygindavau su baltarusio Анатолий Ефимович Тарас darbu Войны Московской Руси с Великим княжеством Литовским и Речью Посполитой в XIV-XVII веках (išleista 2013 metais). Jeigu pirmu atveju stiprybė – pasakojimo patrauklumas, tai antru – pasakojimo išsamumas. Tuo pat metu pirmojo trūkumas – pasakojimo šuoliai, tai antru – šališkumas ir dalies šaltinių nekritiškas vertinimas.
Trys išvados
Knyga turi atsidurti privalomuose vidurinio išsilavinimo programų skaitiniuose – tiek istorijos, tiek literatūros;
Pasižadu asmeniškai 🙂 lipti Gediminui Kulikauskui ant nuospaudų, kad rašytų toliau ir pildytų šioje knygoje likusias praleistas temas;
Lietuvos istorikai ir literatai privalo daugiau dėmesio skirti šių mūsų istorinių pasakojimų gaivinimui, puoselėjimui ir populiarinimui – tai didžiulė erdvė patriotiškumo ugdymui ir jo išnaudojimui kiekvieno piliečio kasdienybėje.
Kiekvienas žmogus palieka pėdsaką. Kartais net netyčia.
XXI amžiuje mūsų brangiausia valiuta – laikas – virsta žiniomis. Todėl mano pėdsakas kasdienybėje – tai mano mintys, jų virsmai darbais ir, kartais, net pokyčiais toliau nei aš pats.
Viešumo baimė ir iššūkiai nėra ir negali virsti kliūtimis, kurios mus varžo ir riboja. Privatumo mažėjimas yra kaina, kurią privalome sumokėti, jeigu informacinėje visuomenėje norime išlikti laisvi ir, svarbiausia, sąžiningi prieš patys save.
