Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Author: Liutauras (Page 30 of 218)

Ar svarbu, kad viešuosiuose pirkimuose ryšių su visuomene paslaugos būtų etiškos?

2019.08.22 / / 2 Comments

Kaip žinia, Lietuvos komunikacijos asociacijos (anksčiau geriau žinomos kaip Lietuvos ryšių su visuomene sąjunga) nariai 2015 metais yra patvirtinę savo Etikos kodeksą. Šiame dokumente gana daug konkrečių rekomendacijų ir net nedviprasmiškai smerkiamų neetiško profesinio veikimo pavyzdžių (atitinkamai kodekso III skyriaus 3 ir 2 punktai).

Kartu vieša paslaptis, jog ryšių su visuomene (o plačiau – ir visos arba integruotos komunikacijos) rinkoje toli gražu ne visi dalyviai laikosi aukštų etikos standartų, nevengia komunikaciją plėtoti ne iš pagarbos visuomenei, o dėl trumpalaikių užsakovo tikslų pasiekimo. Dėl šios priežasties Lietuvoje ryšiai su visuomene dažnai menkinami kaip melo ir manipuliacijų industrija, o ne ilgalaikių santykių kūrimo priemonė.

Tai nėra tik Lietuvos problema – pavyzdžiui, Lenkijos ryšių su visuomene įmonių sąjunga (lenk. Związek Firm Public Relations) asociacija plėtoja projektą „PR. Bez komentarza“, kuriuo siekia stebėti ir analizuoti viešąją erdvę, reaguoti į nederamą ryšių su visuomene vertinimą, ugdyti supratimą apie profesionalų požiūrį į ryšius su visuomene, etiškos veiklos principus.

Ar LTKA Etikos kodeksas gali būti naudojamas viešųjų pirkimų konkursuose?

Rugpjūčio mėnesį Viešųjų pirkimų tarnybai pateikia klausimą:

Lietuvos komunikacijos asociacija (LTKA) turi Etikos kodeksą, kuris nustato principus, kaip turi būti vykdoma etiška ryšių su visuomene veikla. Klausimai:

  1. Ar perkančiosios organizacijos pirkimų sąlygose gali reikalauti, kad pasiūlymų teikėjai privalomai pasirašytų įsipareigojimą laikytis tokių nevyriausybinių organizacijų priimtų Etikos kodeksų?
  2. Ar tokių principų esminis pažeidimas gali būti pagrindas vienašališkai nutraukti atitinkamą viešojo pirkimo pagrindu sudarytą sutartį?

LTKA Etikos kodeksas numato mechanizmą, kaip LTKA – bene gausiausia Lietuvos ryšių su visuomene specialistus jungianti asociacija – galėtų aktyviai dalyvauti vertindama ginčytinas ryšių su visuomene veiklos situacijas. Kartu tai būtų ir mechanizmas, kuris leistų kelti profesinės veiklos standartus, ugdyti tiek visuomenę, tiek ir rinkos dalyvius.

Viešųjų pirkimų pajamos Lietuvos ryšių su visuomene rinkoje dažnai sudaro didesnę dalį (ypač stambesnių rinkos dalyvių) pajamų, todėl etikos principų laikymosi reikalavimas ir teisinė galimybė už jų nesilaikymą taikyti sankcijas (ir finansines) sukurtų motyvaciją rinkos lyderiams tapti etiškos veiklos pavyzdžiais, nepaliktų „pilkos“ zonos, kurioje viešųjų pirkimų lėšos gali būti naudojamos netinkamai (t.y. ne pagal viešųjų finansų paskirtį) ar neetiškai (t.y. pažeidžiant etiškos veiklos reikalavimus).

VPT: jeigu nėra paminėtas įstatyme – Etikos kodeksas bevertis

Gautas VPT atsakymas nuvylė (paryškinimai mano):

Viešųjų pirkimų tarnyba teigiamai vertina ir skatina įmonių pastangas laikytis aukščiausių etikos standartų. Šiems tikslams pasiekti gali būti taikomos įvairios priemonės, tame tarpe tiekėjai galėtų vadovautis ir Jūsų minimu Etikos kodeksu.
Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad jei tam tikrais teisės aktais nėra nustatyta prievolė laikytis konkretaus Etikos kodekso nuostatų, manytume, kad perkančiosios organizacijos neturėtų tokio reikalavimo sieti su konkrečios asociacijos Etikos kodeksu ir versti tiekėjų jo laikytis, nes, pvz., tiekėjai gali turėti savo įmonės Etikos kodeksą, užsienio tiekėjai gali turėti savo šalyje teisės aktais nustatytus privalomus Etikos kodeksus ir t.t.
Kai tam tikrais teisės aktais yra nustatyta prievolė laikytis Etikos kodekso, tada perkančiosios organizacijos pirkimų sąlygose galėtų reikalauti, kad pasiūlymų teikėjai pasirašytų įsipareigojimą laikytis tokių Etikos kodeksų, pvz., visi Lietuvoje atestuoti architektai yra įsipareigoję laikytis Europos architektūros paslaugų teikėjų etikos kodekso, nustatančio visų Europos architektų profesinio elgesio standartą, taip pat privalomus Etikos kodeksus turi žurnalistai, auditoriai ir t.t.
Tokių principų esminis pažeidimas negalėtų būti pagrindas vienašališkai nutraukti viešųjų pirkimų sutartį.

Jeigu būčiau optimistas, tai galėčiau sakyti, kad, pavyzdžiui, Visuomenės informavimo įstatymas turi komunikacijos etikai skirtas normas, pavyzdžiui:

43 straipsnis. Visuomenės informavimo etika
1. Etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Kodeksas (čia įstatymas turi omeny Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksą), Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios viešosios informacijos rengimą bei platinimą, ir šis įstatymas.
2. Kodeksą tvirtina, keičia ar pildo viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų susirinkimas (toliau – atstovų susirinkimas). Atstovų susirinkimą šaukia, jo veiklą koordinuoja ne mažiau kaip 5 viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijos, veikiančios visuomenės informavimo srityje ne mažiau kaip 3 metus, bendru viešu pareiškimu. Atstovų susirinkime turi teisę dalyvauti ir visi kiti asmenys, tačiau balsavimo teisę atstovų susirinkime turi tik viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų, veikiančių visuomenės informavimo srityje ne mažiau kaip 3 metus, ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovai. Atstovų susirinkimas vyksta ne anksčiau kaip po 30 dienų nuo šioje dalyje minėto viešo paskelbimo apie jį dienos. Atstovų susirinkimas Kodeksą tvirtina, keičia ar pildo vadovaudamasis atstovų susirinkimo darbo reglamentu. Kodeksą atstovų susirinkimą iniciavusių asmenų siūlymu atstovų susirinkimas tvirtina paprasta balsų dauguma. Kodekso arba jo pakeitimų ar papildymų projektus atstovų susirinkimą iniciavę asmenys viešai paskelbia ne mažiau kaip prieš 15 dienų iki atstovų susirinkimo dienos.

Suvestinė įstatymo redakcija 2019-07-01 – 2019-10-31

Tačiau esu praktikas ir realistas, todėl akivaizdu, kad turime neveikiančią teisės normą, kai ryšių su visuomene etikos klausimus turėtų nagrinėti ir sprendimus dėl jos priimti iš esmės žurnalistų ir leidėjų organizacija – Visuomenės informavimo etikos asociacija. Dar daugiau – ryšių su visuomene etika vertinama ne pagal šakinį Etikos kodeksą, o bendrinį, kuris iš esmės kilęs ir skirtas žiniasklaidai, o ne ryšių su visuomene profesionalams.

Galima tik priminti, kad dabar šios asociacijos sudarytos komisijos nariai yra šių žiniasklaidos priemones jungiančių organizacijų delegatai:

  • Regioninių televizijų asociacija
  • Lietuvos radijo ir televizijos asociacija
  • Regioninių radijo stočių asociacija
  • Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija
  • Interneto žiniasklaidos asociacija
  • Lietuvos kabelinės televizijos asociacija

Ir šių žurnalistų bendruomenių atstovai

  • Lietuvos žurnalistų draugija
  • Lietuvos žurnalistų sąjunga

Susidaro uždaras ratas:

  1. Ryšių su visuomene rinkoje yra neetiškai dirbančių profesionalų;
  2. Valstybės lėšos naudojamos ir neetiškoms ryšių su visuomene paslaugoms pirkti;
  3. Šių teikiamų paslaugų etiką turėtų vertinti žurnalistų ir žiniasklaidos priemonių atstovai, tačiau iki šiol tas nė karto nebuvo padaryta;
  4. Ryšių su visuomene profesionalai yra teisės aktais (ir iš jų kylančia Viešųjų pirkimų tarnybos pozicija) atriboti nuo realios įtakos formuojant etišką ryšių su visuomene paslaugų rinką.

Ar reikia tai keisti?

„Informacinis šlamštas“ – kaip propagandos modelio dalykas

2019.08.14 / / 0 Comments

Pirmadienį „Žinių radijo“ laida „Mūsų angelai ir demonai“ buvo skirta temai „Kas yra ir iš kur atsiranda informacinis šlamštas?“ (einant nuoroda – visas laidos įrašas). Pašnekovai labiau nagrinėjo patį visuomenės reiškinį ir tik pabaigoje pabandė ieškoti sprendimo būdų, kaip informacinį šlamštą įveikti.

Diskusijoje man patiko taikli Ričardo Doveikos įžvalga, kad „fake news“ esmė yra naikinti autoritetus. Per melagingas naujienas ir manipuliavimą informacija visuomenė praranda autoritetus. Abejočiau, ar tikrai vietoj šių autoritetų visuomenė ima „viešąją nuomonę“, „gandus“ – tiesiog būčiau linkęs manyti, kad „autoritetas“ tampa labai slanki sąvoka, tam tikras „pasitikėjimo kreditas“, kurį informacinis srautas labai sparčiai pildo arba tuština (iš čia, pavyzdžiui, pastarųjų metų „influencerių“ fenomenas).

Nors laidos pabaigoje Andrius Kaluginas ir Linas Kontrimas bandė trumpai apibendrinti, kaip kovoti prieš informacinio šlamšto daromą žalą, tačiau šioje temoje pasigedau įžvalgų, jog „informacinis šlamštas“ ir „fake news“ visada gali būti nagrinėjami pagal Edvardo Hermano ir Naomo Čomskio propagandos modelio struktūrą:

  • savininkai
  • pajamos
  • šaltinis
  • ideologija
  • foninis triukšmas

Kur taikli įžvalga apie autoritetų nykimą – tai įžvalga apie abejonę šaltiniais. Anksčiau pakakdavo žinoti, kad informaciją garantuoja gerbiamas asmuo ar organizacija X – ir to pakakdavo. Dabar „gerbtinumas“ yra taki (laiko požiūriu) savybė.

Todėl kalbant apie informacinį šlamštą visada reikia vertinti ir analizuoti kitas propagandos modelio struktūrines dalis – ar šaltinis yra nepriklausomas atitinkamu turiniu (ar jo savininkai, ar reklamdaviai turi interesą?), kokią pasaulėžiūrą (ideologiją) lydi atitinkama informacija, ar tai sąmoninga informacijos sklaida, o gal tiesiog viešosios erdvės konjuktūra „gamino, nes reikėjo kažkuo užkimšti informacinį vamzdį“?

Pagal šiuos klausimus formuojasi ir rekomendacijos, kaip išvengti informacinio šlamšto žalos – analizuoti gaunamą informaciją, tikrinti autoritetus, suvokti populiarinamą pasaulėžiūrą (jos vertybes), identifikuoti bendrinius ar konkrečius naudos gavėjus.

Juk galime dalintis pasakomis vaikams?

2019.08.08 / / 0 Comments

Kada paskutinį kartą žiūrėjote savo „praėjusių“ metų nuotraukas ar vaizdo įrašus? Spėju, kad „praėjusiais“ metais 😉

Štai šiandien pagrindiniame (o kiek dar „kažkur guli“!) asmeniniame audio-video archyve turiu „tik“ apie 460 Gb informacijos. Didelės dalies (jeigu ne visos) aš jau niekada deramai nepanaudosiu. O juk ta informacija tikrai gali būti naudinga – ne tik man, ne tik tiesiogiai, bet ir netikėtais ir net sunkiai nuspėjamais būdais.

Vieną tokią informacijos grupę – pasakojamas ar skaitomas pasakas – pradėsiu nuosekliai kelti viešam naudojimui „Youtube“ paskyroje Tėčio pasakos. Pradedu be ypatingų pastangų vaizdui – tiesiog pasaka, o pasakai juk svarbu istorija, ne vaizdas.

Kuo tai pavirs ir kiek tai tęsis? Nežinau. Galbūt atsiras daugiau autorių, galbūt užges po kelių savaičių ar mėnesių. Bet bent jau negulės archyve, kurio niekas neatsivers.

Jonas Noreika arba kodėl 30-imt metų kolaboruojame su naciais?

2019.07.30 / / 2 Comments

Komentaras paskelbtas portale 15min.lt

Kai kurių nepriklausomos Lietuvos patriotų dalyvavimas Holokauste – sudėtinga ir toksiška tema. Bėda, kad šie nuodai kenkia Lietuvai – problemą neigdami jos niekada neišspręsime, o simptomai tik ryškėja.

Pradėsiu ir iškart paliksiu retorinį klausimą – ar Jonas Noreika dalyvavo Holokauste?

Toliau šoksiu į savo gimtąją Uteną. Kaip konstatuota 1941-12-01 Karl Jäger ataskaitoje, Utenoje per tris 1941-ųjų dienas sunaikinti beveik visi žydų tautybės asmenys. Liepos 31 dieną – 256 gyventojai, rugpjūčio 7 dieną – 571 gyventojas, o rugpjūčio 29 dieną Utenoje ir Molėtuose iš viso nužudyti 3 782 gyventojai. Viso – 4 609 aukos. Iš jų – 1 469 vaikai. Taip.. tai 58 mokyklinės klasės arba 2-3 didelės dabartinės mokyklos vienu ypu, per vieną (!) dieną…

Utenoje žudyta Rašės miške, prie ilgos gilios tranšėjos. Žmonės buvo varomi grupėmis, sustatomi eile ir šaudomi iš automatinių ginklų. Žudymui vadovavo Utenos komendantas vokietis Gisas (kai kur rašoma – Hisas), organizavo ir vykdė – daugiausiai lietuviai.

Ar šiandien, prabėgus beveik 30-iai metų po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos Respublika yra ištyrusi ir nuteisusi per tas tris 1941-ųjų dienas 4 609 Lietuvos Respublikos piliečius nužudžiusius asmenis?

Ne.

Netrukus minėsime 78-ąsias žudynių metines, tačiau nepriklausoma demokratinė respublika nerado išteklių ir valios pradėti tirti, įvardinti ir nuteisti savo piliečių žudikus.

Vietoj to Holokausto nusikaltėlius yra tiesiogiai ar už akių nuteisusi Sovietų Sąjunga. Savais metodais, savais įrankiais, savu teisingumu.

Pirmą kartą TSRS Utenoje vykdyto Holokausto nusikaltimus ištyrė dar vykstant karui – 1944-11-15 surašytas „Акт чрезвычайной государственной комиссии по установлению и расследованию злодеяний немецко-фашистких захватчиков и их посовников по Утянскому уезду Литовской ССР“. Akto turinio šiandien lengvai nerasite, tačiau Izraelyje išleistuose aukų prisiminimuose jis paskelbtas. Jame – devynios Holokausto nusikaltimus Utenoje vykdžiusių asmenų pavardės. Tikėtina, kad ypatingosios komisijos aktas turėjo būti įvertintas ir sovietinio teismo nuosprendžiu, tačiau apie tokį esant XXI a. viešoje erdvėje informacijos nėra. Suprantu, kad niekam nesvarbu?

Antrą kartą TSRS Utenoje vykdyto Holokausto nusikaltimus sovietų režimas viešai „aptarė“ ir savo stiliumi nuteisė 1960-aisiais metais rajono laikraštyje „Lenino keliu“. A.Mitalo ir V.Jonaičio istorinėje apybraižoje (sic!) nurodomi jau net 25-i (!) asmenys, dalyvavę žudynėse. Apie tokios literatūrinės formos objektyvumo kriterijus kalbėti neverta. Todėl nestebina, kad tarp tų 9-ių, įvardintų 1944-aisiais, ir 25-ių, aprašytų 1960-aisiais, nesutampa nė vienas asmuo. Nestebina ir tai, kad 1960-aisiais pagrindiniais nusikaltėliais įvardinami nepriklausomos Lietuvos kariuomenės ir visuomenės lyderiai, aktyvūs partizanai (tuomet jau „nugalėti“ ir „sunaikinti“). Ar istorinė apybraiža kur nors kritikuota ir pripažinta autorių fantazija? Ne.

Trečią kartą panašaus stiliaus informacija buvo ilgą laiką skelbiama Lietuvos žydų Izraelyje asociacijos (LŽIA) interneto svetainėje. Šiandien ano „prisidėjusių prie Holokausto vykdymo Utenoje asmenų sąrašo“ jau nerasite, tačiau išlikę archyviniai įrašai rodo, kad jame su Utenoje vykdytais nusikaltimais buvo siejama daugiau nei 60 asmenų. LŽIA skelbtas sąrašas buvo sudarytas remiantis neaišku kokiais duomenimis ir šaltiniais, tačiau kai kurios jame buvusios pavardės sutampa su anksčiau minėtais sovietiniais sąrašais.

O ką į tai nepriklausoma ir demokratinė Lietuvos Respublika? Deja, kol kas atsakymas vienas – tyla. Dominuoja nenoras tirti ir įvardinti konkrečius nusikaltėlius. Nenoras bent konstatuoti, kad duomenų nėra ir jų rasti jau niekada nebegalėsime. Ir tiesa, su kiekviena diena gyvų liudijimų vis mažiau.

Tokia padėtis yra geriausia ne kam kitam, o nepriklausomos Lietuvos priešams. Nes mūsų nedraugai amžinai galės aiškinti ir pjudyti visuomenę, kad mūsų baimė atvirai ištirti ir įvertinti nusikaltėlius tik ir rodo, kad „visi partizanai dalyvavo Holokauste“. Nužudytųjų artimiesiems šiandien būtent taip atrodo tikrovė ir jie tikrai neturi pareigos imtis tai keisti.

Blogiausia, jog tokia padėtis labiausiai kenkia mūsų pačių savigarbai prieš nužudytus mūsų bendrapiliečius – beje, toli gražu ne tik žydus. Neišgelbėję anuomet šiandien mes ir toliau nenorim jų apginti, netiriam ir neįvertinam padarytų nusikaltimų, juos dariusių asmenų.

1941-ųjų rugpjūčio 7 dieną kartu su žydais Rašės miške buvo sušaudytas ir buvęs kunigas Ignotas Ragauskas. Pasakojama (šaltiniai vėlgi – arba sovietiniai, arba gandų lygio), kad anų metų liepos viduryje jis sakė pamokslą Vyžuonų bažnyčioje, piktinęsis prasidėjusiomis žydų žudynėmis, ragino tikinčiuosius jokiu būdu prie tokio smurto neprisidėti, laikytis žmoniškumo taisyklių. Visgi, buvo sušaudytas už žydų slėpimą ir žudynėse dalyvavusių lietuvių pasmerkimą.

Tad mūsų visų neveiklumas verčia užduoti kitą jau ne tik retorinį klausimą – ar savo neveiklumu mes visi netęsiam ir patys neprisidedam prie anų Holokausto nusikaltimų organizavimo? Juk būtent savo abejingumu ir neveikimu šiandien istorijos šalikelėje faktiškai dangstome ir slepiame žmogiškumą paneigiančių nusikaltimų vykdytojus. Ir tada jau niekas neatskirs – kurie partizanai buvo išties susitepę kaimynų krauju, o kurie išties yra mūsų herojai.

Kodėl LVŽS atsisako lyderystės centro-kairėje?

2019.07.16 / / 0 Comments

Jau po kelių dienų vyks kelių LVŽS lyderių organizuojamas „LVŽS demokratijos forumas“, kuriame esu pakviestas dalyvauti kaip svečias ir moderuosiu vieną iš diskusijų. Ją pradėsiu keliomis įžvalgomis, susikaupusiomis per pustrečių metų darbo su politine partija ir dabar jau stebint vidinius procesus iš šono.

#1 2020 metų Seimo rinkimuose LVŽS sulauks tik 5-10% balsų

Vakar „Laisvės TV“ laidos „Karštos kėdės“ vedėjo Rido Jasiulionio kvietimu kartu su Skirmantu Malinausku diskutavome, ką reiškia ir kokią įtaką darys LVŽS Tarybos sprendimai, patvirtinę pastarojo laikotarpio partijos lyderių sprendimus. Pagrindinis mano spėjimas:

#2 LVŽS virsta uždara politine organizacija

Analizuojant 2016 metų Seimo daugiamandatės rinkimų apygardos rezultatus tampa akivaizdu, kad beveik pusė TOP-25 narių yra arba dėl konfliktų, arba dėl kitų priežasčių palikę LVŽS Seimo frakciją:

Nors kol kas sąrašo lyderis dar frakcijos narys, tačiau jo pastarųjų savaičių retorika neleidžia abejoti, jog tai tik laiko klausimas ir 2020-aisiais jis tikrai nebebus šiame sąraše.

#3 Seimas netapo valstybės valdymo centru, o Vyriausybėje – tik 4 LVŽS atstovai iš 14 ministrų

Nors 2016 metais buvo tikimasi, kad valstybės valdymas bus koncentruojamas Seime, tačiau tas neįvyko, o ministerijose sutelkus technokratinius ministrus Vyriausybė de facto tapo atsieta nuo LVŽS rinkimų programos ir vertybinių gairių.

Vyriausybėje nesant tiesioginės LVŽS vertybių „kontrolės“ visos pagrindinės iniciatyvos – įskaitant biudžetą – tampa atsietos nuo rinkimų programos vykdymo.

Net ir tose ministerijose, kurios tarsi turėtų vykdyti LVŽS politiką, kyla esminių ginčų ir iš esmės abejojama pagrindiniais LVŽS programos teiginiais. Tą puikiai iliustruoja pastarųjų metų Aplinkos ministerijos teikiami ir tvirtinami teisės aktai, niekaip nederantys su žaliosios politikos principais.

#4 Bendradarbiavimas su neskaidriais politikais, partijomis ir parama jiems naikina senųjų LVŽS rinkėjų pasitikėjimą

LVŽS nuosekliai atsisako ir atmeta vieną pagrindinių savo konkurencinių pranašumų 2016 metų rinkimų kampanijoje – tai kovą prieš korupciją ir pažadą atsiriboti nuo neskaidrių politikų ir partijų.

Deja, faktiniai sprendimai tą patvirtina:

  • 2018-03-13 balsavimas dėl Mindaugo Basčio apkaltos:
    • ir tą užprogramavęs 2017-09-26 sudarytas frakcijų koalicijos susitarimas;
  • 2018-06-30 balsavimas dėl Artūro Skardžiaus apkaltos;
  • 2019-06-25 balsavimas dėl Petro Gražulio neliečiamybės;
  • 2019-07-05 koalicijos sutartis:
    • bendradarbiaujama su teisiama partija „Tvarka ir teisingumas“;
    • bendradarbiaujama su Rusijos okupaciją Ukrainoje remiančiais, baudžiamaisiais nusikaltimais įtariamais politikais;
    • į susitarimą korumpuotų politikų prašymu neįtraukti punktai dėl anti-korupcinių priemonių, įgyvendinančių NSGK tyrimo rekomendacijas.

#5 Partijos uždarumas, partijos lyderių ir regioninių skyrių nedalyvavimas sprendimų priėmime lemia rinkimų rezultatus

LVŽS sėkmę 2016 metų Seimo rinkimuose lėmė dvi esminės priežastys:

  • Nusibodusios TS-LKD ir LSDP peštynės, dėl ko LVŽS tapo patrauklia „trečia alternatyva“:
    • tą ypač sustiprino Eligijaus Masiulio ir LRLS korupcijos byla;
  • Patrauklus nepriklausomų savo sričių lyderių sąrašas.

Paradoksalu, tačiau šiandien LVŽS galima apibūdinti būtent šiomis dvejomis savybėmis, tačiau jau iš neigiamos pusės:

  • Pagrindinis LVŽS naujienų leitmotyvas – ginčai ir konfliktai, o ne mokėjimas susitarti ir bendradarbiauti (teisiamos partijos ar korumpuoti politikai į tai nepatenka);
  • LVŽS Tarybos sprendimas iš esmės atmeta atviros LVŽS idėją ir bando partiją grąžinti į iki-2016 metų situaciją.

Kaip parodė 2019 metų savivaldybių tarybų ir merų rinkimai – be aktyvaus nepriklausomų lyderių sąrašo LVŽS sąrašas sulaukia vos kiek didesnio nei iki-2016 rinkėjų palaikymo. Jeigu anksčiau LVŽS remdavo iki 100 tūkst. rinkėjų, tai savivaldybių rinkimuose ta parama siekė 135 tūkst.

Tuo tarpu Prezidento rinkimų I ture rekordinio palaikymo (279 tūkst.) susilaukęs LVŽS kandidatas tik rodo, kad jau po dviejų savaičių – Europos Parlamento rinkimuose – palaikymas LVŽS krito iki 158 tūkst. balsų.

Iliustracija iš 2019-06-28 Vytauto Bako „Facebook“ įrašo

Gresiantis išsiskyrimas su 2016 metų sąrašo lyderiu ir jo komanda reikš, jog uždara ir be nepriklausomų lyderių LVŽS 2020-ųjų rudenį surinks apie 90-110 tūkst. rinkėjų. Ir tai su sąlyga, jog skyrybos bus konstruktyvios ir taikios.

Kuo tai baigsis?

6-8 mandatais iš Seimo daugiamandatės rinkimų apygardos plius 3-5 vienmandatininkais. Ir tai – tik optimistinio scenarijaus atveju laikant, kad dabartinis destruktyvus šaršalas kažkokiu būdu bus suvaldytas.

« Older posts Newer posts »

M: +370 (686) 08820
E: liutauras@ulevicius.lt

© 2026 Liutauras Ulevičius

Theme by Anders Noren — Up ↑