XXI a. kasdienybės dienoraštis

Author: Liutauras (Page 205 of 216)

Vedybų sutartys – tarp jausmų ir prostitucijos

Teisininkų grupelėje netyčia pradėjome diskutuoti apie vedybas – kiek jos svarbios šiandienos Lietuvoje, koks jaunimo požiūris, ir kaip visada užkliuvome už amžinosios temos – meilės.

Nors teisininkai auksinius žeriasi jau trejus metus (tiek praėjo nuo vedybų sutarčių registro veiklos pradžios), tačiau didžioji visuomenės dalis dar sunkiai gali suvokti, kaip ir kodėl egzistuoja „vedybų sutartis“. O sunkiausia ją įmanoma paaiškinti jausmais, o ne šaltu ir su meile nieko bendra neturinčiu matematiniu skaičiavimu.

Tačiau apie viską iš eilės. Šio teisinio instituto šalininkai duoda standartinį pavyzdį. Tarkim, pasiturinti ir truputį vyresnė moteris išteka už pora dešimčių metų jaunesnio vaikino, kurio turtas dešimt kartų mažesnis. Būsimosios jaunosios patarėjai šnibždėtų, kad vedybų sutartis užtikrintų jos interesų apsaugą, o konkrečiai imant – numatytų atitinkamas turto dalis, kurios skyrybų atveju be jokių išlygų ir sąlygų liktų jaunajai. Taip pat būtų apibrėžtas bendras šeimos turtas, paskirstytos vedusiųjų uždirbamos pajamos. Kitaip sakant, vedybų sutartis padeda išvengti tos „tarybinės“ lygiavos, prie kurios yra įpratusi tarybinė Lietuvos visuomenė. Būtent ši sutartis, teigia jos šalininkai, užtikrina, kad meilė netaps įrankiu, kad jauni ir gražūs ar skaisčios ir taurios neaukos savo nekaltybės dėl tariamojo mylimojo turtų, kuriuos skyrybų atveju reikėtų dalyti per pusę.

Sudarytos vedybų sutartys saugomos Centrinėje hipotekos įstaigoje, todėl  sutarčių turinio lengvai tikrai neišvysime, kaip ir neteks susipažinti su tokias sutartis sudariusiųjų pavardėmis. Keista, tačiau tokių sutarčių turinį galima sužinoti gana netikėtai – kad ir neformaliai bendraujant teisininkams. Pasirodo, daugelis tokių sutarčių, kalbant liaudiškai, – tai žaidimas į „vienus vartus“. Pagal šias sutartis viena sutarties šalis dominuoja (suprantama, nes ji „muziką užsako“ ir
už ją moka), o kitai tenka daugybė pareigų.

Kas dar svarbiau – tokios vedybų sutartys savotiškai išsišaipo iš Civilinio kodekso autorių. Šie teigia norėję apsaugoti sąžiningai „turčių“ sukauptą turtą nuo nesąžiningų „varguolių“, tačiau realybė visa tai apsuko iš pagrindų – vedybų sutartys tapo puikia dingstim „turčiams“ išnaudoti „varguolius“. Minėtu turtingos „jaunosios“ atveju ši tiesiog kaip naujųjų laikų vergą įsigyja jaunikį. Suprantama, santykiams klostantis gražiai apie jokią vergystę kalbos ir būti negali, tačiau tokia sutartis sukuria prielaidas piktnaudžiauti. Nereikia didelės vaizduotės, norint suvokti, kad lanksčiai su sąžine bendraujantiems tai yra ir puiki dingstis slėpti savotišką „aukštos klasės“ prostituciją – tiek vyrų, tiek ir moterų.

Diskusijoje buvo girdima ir nuomonė, kad normaliu – t.y. apylygių sutuoktinių – atveju vedybų sutartis dažniau vis dėlto yra naudingas dokumentas. Girdi, ji leidžia paskirstyti sutuoktinių turtą, apsaugoti bent minimalią šeimos gerovę (kai verslininkė ar verslininkas asmeniškai rizikuoja tik savo asmeninio turto dalimi). O svarbiausia, teigia tokių sutarčių šalininkai, kad vedybų sutartis – tai tam tikras draudimas, kad įsiplieskę jausmai netaps ateities ginčų šaltiniu. Esą teisingiau iš karto apibrėžti savo bendro gyvenimo principus, nustatyti tam tikras ribas ir jas žinoti.

Keista, tačiau ir ši „normalios“ vedybų sutarties teorija neišlaiko vidinės logikos testo. Pirmiausia šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje įprasta, kad vedybos – tai dviejų asmenų savo valia daromas pasirinkimas, kurio dvasinis pamatas – meilė. Būtent šis jausmas yra ir turi būti vedybų, šeimos kūrimo pagrindu. Antraip šeima tampa socialine fikcija – dviejų asmenų junginiu, savotišku UAB’u. Pažymėtina, kad tokią sritį kodekso autoriai taip pat numatė, išskyrę Lietuvoje taip pat sunkiai prigyjančią „partnerystę“. Antra, vedybų sutartį vertindami kaip „draudimą“, iš karto pripažįstame, kad vedybos gali baigtis ir nesėkmingai – t.y. skyrybomis. Kyla natūralus klausimas, kaip turėtų mylėti vienas kitą du sutuoktiniai, kurie jau vedybų metu galvoja apie skyrybų galimybę? Vargu ar jų paklausę gautume aiškų paaiškinimą apie viduje puoselėjamus jausmus. Ir šiuo atveju iš tiesų svarbus tampa krikščionybės teikiamo Santuokos sakramento pažadas „kol mirtis mus išskirs“.

Visuomenėje neįmanoma rasti vienintelio teisingo atsakymo, rūšiuoti į „gerus“ ir „blogus“, teikti pirmenybę ar šalinti. Tačiau sykiu akivaizdu, kad teisei priskirtinas tam tikra visuomenės „auklėjimo“ vaidmuo, todėl ir Civilio kodekso nuostatos lemia, kaip jausimės po poros metų ar dešimtmečių. Nenorėčiau, kad Lietuva grįžtų į XIX a. ir ankstesnius „dukrų pardavinėjimo“ laikus. Taip pat nenorėčiau, kad vedybų sutartis kurtų priedangą naujam vartotojiškos visuomenės reiškiniui, kai turtinės atskirties dalijami „turčiai“ galėtų naudotis „varguolių“ jaunyste. O naivūs optimistai tegu tiki, kad patikimose saugyklose saugomos sutartys niekaip nesusijusios su nauja prostitucijos forma.

Paskelbta www.omni.lt

Niurzgliams – po bilietą į 1985 metus

Neaišku, iš kur politologai sužinojo ir paskelbė, tačiau
eiliniai piliečiai, kaskart apsilankantys rinkimų apylinkėse, stebi
akivaizdžiai – Lietuvoje iš tiesų veikia demokratinis mechanizmas.
Politinės partijos kelia kandidatus, televizoriai rodo jų šnekančias
galvas masėms, visa žiniasklaida pasidalija „skambančiuosius“ už
reklamą ir įtikinėjimus.

Piliečiai, atrodytų, turėtų būti
patenkinti, kad jų nuomonė šiame procese irgi turi savo vietą. Deja, iš
realybėje jie nepatenkinti savimi, valdžia ir ta pačia demokratija.

Rinkodaros
specialistai tokią situaciją galėtų apibūdinti kaip skirtumą tarp
kliento lūkesčių ir pirkėjo įsigyjamo produkto. Daugelis devintojo
dešimtmečio mitingų dalyvių į juos eidavo ne dėl galimybės dažniau
lankytis rinkimų apylinkėse ir ten matyti daugiau nei vieną kandidatą.
Spėčiau, net 9 iš 10 anuometinių mitinguotojų tiesiog norėjo pamatyti
naują „šou“. Tarybiniame gyvenime viskas buvo paprasta, aišku, o čia –
ant jaudulio ribos greta stovintys milicininkai, ant „bačkos“
užsilipusiųjų kalbos apie mistinę „laisvę“, pažadai apie „Vakarus“ ir
„Europą“.

Kaip įdomiai ironizuoja oranžinių idėjų sekėjai,
Maidano aikštėje žmonės stovėjo ne dėl laisvės – jie tiesiog norėjo
galimybės be vizos išvažiuoti į Europos Sąjungą. Lygiai taip pat ir
daugelis lietuvių, balsavusių už „laisvę“ rinkosi ne sunkų jos kūrimo
kelią, o vakarietiškus džinsus, kramtomą gumą ir kokakolą, išpilstytą į
neįprastų tarybinėms akims stiklinių formų buteliukus.

Tačiau
Lietuvos „laisvės rinkodaros“ specialistų galvos skausmas – per tuos 15
metų itin išaugę piliečių poreikiai. Paradoksas – daugelis trokštamų
dalykų jau yra gauti. Ar daugelis gūdžiais 1985 metais galėjo svajoti
apie asmeninį automobilį, kurį galėtų laisvai nusipirkti už 2-3 mėnesių
minimalų atlyginimą? Turistinės kelionės buvo dešimtmečio įvykis, o į
„Vakarus“ kartu išvykę sutuoktiniai – beveik legenda. Ką jau kalbėti
apie eiles dėl tokios šiandienos kasdienybės kaip skalbimo milteliai.
Net šiais pasiūlos pertekliaus laikas dantis kasdieną valo vos kas
kelintas lietuvis, tad, matyt, neatsitiktinai anais laikais „blogas
burnos kvapas“ dažnai buvo priimamas kaip savaime suprantama
kasdienybė. Tiesiog dantų pastos – nebuvo, o „Stimorol“ galima buvo
lyginti nebent su „Paršiuku Čiuku“, plėšdavusiu prastos kokybės plombas.

Tad
norintys įrodyti Lietuvos pažangą greitai randa palyginimus. Pakanka
atsiminti 1987-ųjų ir 2005 metų eilinio piliečio kasdienybę:
kompartijos ir direktoriaus baimę, smirdinčius LAZ ir „silkių golfų“
šalį, varškės sūrį ir šiandienos dešimtis duonos rūšių, „piramidinį“
pieną ir jogurtinius gėrimus, eiles prie „King Kongo“ ir šiandienos
kino teatrų virpančias kėdes, pilnutėlę Kauno halę ir būsimąjį Europos
krepšinio čempionatą „Siemens“ arenoje“, Algirdą Šociką ir Šarūną
Jasikevičių, Lomonosovo ir Harvardo universitetus, TSRS liaudies
deputatus ir europarlamentarus, turistus Mongolijoje ir Pietų
Amerikoje, maisto prekių parduotuves, užsidarančias vos tik jums grįžus
iš darbo, ir „Akropolį“, po kurį klaidžiojate iki pat vidurnakčio,
„Aeroflot“ ir „British Airways“, Lenino iškamšą ir Jono Pauliaus II
palydėtuves, „Neringos“ ir U2 koncertus, kolūkio pirmininkų slepiamą ir
atvirą girtavimą kaime, slaptas raketines šachtas prie Platelių ir
kiekvieną kartą laikraščių pirmuosiuose puslapiuose pasirodančias NATO
misijas.

Kai kas sakytų, kad daugelis šitų gerovės dalių pasiekiami
tik mažai piliečių grupei, gal net mažesnei nei trečdaliui Lietuvos.
Tačiau tokiam teiginiui prieštarauja kad ir mano paties asmeninė
studentiška patirtis – jau pirmuosiuose studijų kursuose galėjau rasti
darbą, vertą bent minimalaus atlyginimo. Ir to „minimalaus“ atlyginimo
visiškai pakako daugeliui minėtų dalykų išbandyti. Aišku, lengviau būtų
buvę jo neieškoti ir tyliai niurzgėti, belaukiant bilieto į 1985 metus.

Paskelbta www.omni.lt

ar galėtum TU? (pasipriešinti nusikaltimui)

Šiandien anksti ryte, o gal tiksliau vakar naktį, apie 1:30 vis
dar tebedirbau darbe ir Vingrių gatvėje išgirdau pokštelėjimą, sulyg
beveik kartu pradėjo klykti apsaugos signalizacijos sirena. Iš pradžių
šiek tiek pasyviai reagavau mintyse pervertęs eilinę kvailą automobilio
signalizacijos įsijungimo situaciją. Tačiau sirena netilo ir nuėjęs
pažvelgiau pro langą – kitoje pusėje stovinčio namo apatiniame aukšte,
neseniai įsikūrusiame grožio salone (jeigu neklystu dėl tos įstaigos
paskirties) vieno iš langų žaliuzės buvo pakeltos, langas atidarytas.
Kitaip tariant – signalizacija įsijungė pagrįstai.

Įdomi visuomenės reakcija. Aš buvau savo gatvės pusėje, žiūrėdamas pro
antro aukšto langą. Kitoje – antrame aukšte kažkas bandė suprasti
įvykio aplinkybės stebėdamas situaciją pro savo langą. Trečiame aukšte
šešėlis irgi domėjosi įvykiai apačioje. Taip palaukėme nebylioje
grupėje pora minučių ir, matyt, įsitikinę asmeniniu saugumu, atidarėme
langus, pabandėme situaciją panagrinėti „iš arčiau“. Garbė kaimynui iš
kitos gatvės pusės, kuris pirmasis net persisvėręs pro langą bandė
išsiaiškinti, ką reiškia pirmojo aukšto signalizacijos kaukimas. Po
poros dešimčių sekundžių pravėręs langą, išlindau ir aš. Akivaizdžiai de facto situacijos kolegai konstatavau, kad vienas langas išlaužtas, todėl kolega iš karto paskambino savo pirmojo aukšto kaimynui.

Beveik tuo pačiu metu atvažiavo apsaugos tarnybos „Komanda“
darbuotojai, teliko priežiūrą palikti jiems, kažkada ateityje
atvyksiančiam policijos patruliui. Nusikaltimas padarytas,
apsaugininkai paminėjo kažkokius kabaruojančius kabelius – grobis,
matyt, kompiuterinė įranga. Nors kitos gatvės pusės kolega minėjo dar
kažką matęs nubėgant, tuo tarpu aš likau prie „suskilusios nusikaltimo
geldos“ – pavėlavęs sureaguoti, pirmiausiai užsitiktinantis asmeninį
saugumą, konstatuodamas padarytą žalą. Natūralu, bet gal šiek tiek
taisytina?

Kapitalizmas Konstitucijos prospekte

Eilinę ketvirtadienio pavakarę teko atsidurti visai šalia
lietuviškų dangoraižių – pačiame naujajame sostinės centre. Pro savo
automobilio langą stebėjau ne tik šiuos kapitalizmo laimėjimus, bet ir
žmones, rudenio saulės nutviekstus jų veidus ir tyliai riedėjau pirmąja
Konstitucijos prospekto juosta. Kairiau manęs slinko likimo broliai, o
dešinė tarsi buvo skirta visuomeniniam transportui.

Naujasis
praplatintas prospektas teoriškai turėtų padėti visiems mums – tiek
viršutiniuose dangoraižių aukštuose įsikūriantiems, tiek eiliniams
klerkams, sėdintiems žemiau, tiek ir apskritai miestų paribiuose
gyvenantiems, kad ir keista – net ir sostinės svečiams. Tačiau tokias
mintis sujaukė savotiškas jausmas: iš pradžių nepaaiškinamas, vėliau
nujaučiamas, o pabaigoje – visiškai suvoktas.

Lėtai riedant
pro dešinę pusę kartais praūždavo troleibusai, tačiau daug dažniau
praskriedavo automobiliai, kurių tikrai negalėčiau palaikyti
visuomeniniu transportu. Jų numeriai dažnai primindavo besidvejinančius
vaizdus: „888“, „222“, „555“ ir pan. Akis nuolatos atskirdavo puikiai
poliruotus paviršius, dar, matyt, dažais kvepiančius odinius salonus.
Trumpai tariant – tiesiog naujumu švytinčius modelius.

Nesu
statistikos ekspertas, tačiau buvo akivaizdu, kad visuomeninio
transporto juosta (t.y. pažeisdami taisykles) lėkė palyginti daug
daugiau prašmatnių automobilių, nei jų važiavo pagal taisykles. Nesiimu
spręsti apie automobilių savininkų uždirbtų pinigų kilmę (tuo rūpinasi
mūsų visų tarnai Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, teisėsaugos
sistemoje). Labiau norėčiau pasveikinti aktyvų ir veiklų mūsų
visuomenės sluoksnį – būtent jie kuria naujas darbo vietas, moka
mokesčius į Lietuvos biudžetą, kuris vėliau padalijamas studentams,
pensininkams ir gydytojams.

Vis dėlto viena mintis vis kirbėjo
– ar negali būti taip, kad keičiant ekonominę sistemą labiau turtėjo
tie, kurie išdrįso pažeidinėti bendrąsias taisykles? Aišku, liberalai
iš karto imtų tvirtinti, kad kelių eismo taisyklės neapima kritinių
situacijų, kad visuomenės bendrajam gėriui kurti kartais naudinga
pažeisti sustabarėjusias normas, kad visuomenėje laimi stipriausi.
Tačiau tie taisykles žeidžiantys vairuotojai turėtų sugebėti įrodyti,
kad tai nėra jų gyvenimo norma, kad nuoširdžiai jas taiko ne tik savo
asmeniniais, bet ir visos visuomenės tikslais.

O mes – eiliniai
ir įprastoms taisyklėms paklūstantys – galime tik dar kartą savęs
paklausti, kiek nuoširdžiai sugebame atsisakyti trumpalaikės asmeninės
naudos (kad ir tų 10 sutaupytų minučių kamštyje), kad išvengtume
didesnės žalos visuomenei (kad ir tų kelių avarinių situacijų, kurias
mačiau)? Kartu tai ir klausimas, kiek sugebame būti griežti ne tik
visuomenei, savo konkurentams, politikams, kaimynams, šeimynykščiams ar
giminaičiams, bet ir patys sau?

Paskelbta www.omni.lt

« Older posts Newer posts »