Eilinę ketvirtadienio pavakarę teko atsidurti visai šalia
lietuviškų dangoraižių – pačiame naujajame sostinės centre. Pro savo
automobilio langą stebėjau ne tik šiuos kapitalizmo laimėjimus, bet ir
žmones, rudenio saulės nutviekstus jų veidus ir tyliai riedėjau pirmąja
Konstitucijos prospekto juosta. Kairiau manęs slinko likimo broliai, o
dešinė tarsi buvo skirta visuomeniniam transportui.
Naujasis
praplatintas prospektas teoriškai turėtų padėti visiems mums – tiek
viršutiniuose dangoraižių aukštuose įsikūriantiems, tiek eiliniams
klerkams, sėdintiems žemiau, tiek ir apskritai miestų paribiuose
gyvenantiems, kad ir keista – net ir sostinės svečiams. Tačiau tokias
mintis sujaukė savotiškas jausmas: iš pradžių nepaaiškinamas, vėliau
nujaučiamas, o pabaigoje – visiškai suvoktas.
Lėtai riedant
pro dešinę pusę kartais praūždavo troleibusai, tačiau daug dažniau
praskriedavo automobiliai, kurių tikrai negalėčiau palaikyti
visuomeniniu transportu. Jų numeriai dažnai primindavo besidvejinančius
vaizdus: „888“, „222“, „555“ ir pan. Akis nuolatos atskirdavo puikiai
poliruotus paviršius, dar, matyt, dažais kvepiančius odinius salonus.
Trumpai tariant – tiesiog naujumu švytinčius modelius.
Nesu
statistikos ekspertas, tačiau buvo akivaizdu, kad visuomeninio
transporto juosta (t.y. pažeisdami taisykles) lėkė palyginti daug
daugiau prašmatnių automobilių, nei jų važiavo pagal taisykles. Nesiimu
spręsti apie automobilių savininkų uždirbtų pinigų kilmę (tuo rūpinasi
mūsų visų tarnai Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, teisėsaugos
sistemoje). Labiau norėčiau pasveikinti aktyvų ir veiklų mūsų
visuomenės sluoksnį – būtent jie kuria naujas darbo vietas, moka
mokesčius į Lietuvos biudžetą, kuris vėliau padalijamas studentams,
pensininkams ir gydytojams.
Vis dėlto viena mintis vis kirbėjo
– ar negali būti taip, kad keičiant ekonominę sistemą labiau turtėjo
tie, kurie išdrįso pažeidinėti bendrąsias taisykles? Aišku, liberalai
iš karto imtų tvirtinti, kad kelių eismo taisyklės neapima kritinių
situacijų, kad visuomenės bendrajam gėriui kurti kartais naudinga
pažeisti sustabarėjusias normas, kad visuomenėje laimi stipriausi.
Tačiau tie taisykles žeidžiantys vairuotojai turėtų sugebėti įrodyti,
kad tai nėra jų gyvenimo norma, kad nuoširdžiai jas taiko ne tik savo
asmeniniais, bet ir visos visuomenės tikslais.
O mes – eiliniai
ir įprastoms taisyklėms paklūstantys – galime tik dar kartą savęs
paklausti, kiek nuoširdžiai sugebame atsisakyti trumpalaikės asmeninės
naudos (kad ir tų 10 sutaupytų minučių kamštyje), kad išvengtume
didesnės žalos visuomenei (kad ir tų kelių avarinių situacijų, kurias
mačiau)? Kartu tai ir klausimas, kiek sugebame būti griežti ne tik
visuomenei, savo konkurentams, politikams, kaimynams, šeimynykščiams ar
giminaičiams, bet ir patys sau?
Paskelbta www.omni.lt
