Author: Liutauras (Page 174 of 216)

Dešiniosios pakraipos Demokratinės politikos institutas prieš truputį daugiau nei prieš savaitę paskelbė analitinę studiją dėl LR Seimo nutarimo „Dėl balsavimo internetu rinkimuose ir referendumuose koncepcijos patvirtinimo”. Žiniasklaida jau tai bando laikyti bendra NVO sektoriaus nuomone.

Suprantu instituto poziciją, tačiau kartu kelčiau keletą klausimų:

• kokia pinigų suma galima būtų įvertinti vidutiniškai vieną rinkėjo balsą?
• kokia procentinė rizika, kiek procentų balsų bus panaudota netinkamai?

Manau, studijos išvados vertintinos kritiškai, nes tikrai abejoju, ar vidutinis pilietis sutiktų naudotis nepatikima internetine bankininkyste. Juk, sekant studijos prielaidomis, lygiai taip pat darbdaviai ar kas kiti galėtų piliečius priversti atiduoti ir šiaip bankuose saugomas lėšas?

Nesueina galai, belieka kontr-argumentus į logišką seką sudėliot.

Anądien skaitau dešinę pusę mėgstantį savaitraštį „Panorama“ ir suprantu, kad žemdirbiai arba mus – ne žemdirbius – kvailiais laiko, arba patys su protu pykstasi.

Štai tūlas Aušrys Macijauskas, vienos asociacijos vadas, „atsakingai pareiškia“, kad per 16 nepriklausomybės metų grūdų augintojai nėra gavę jokių didesnių kompensacijų, kurios būtų padėjusios bent iš dalies padengti patirtus nuostolius. Iš karto nejučia kyla du klausimai. Tai kaip jie – vargšeliai – dar gyvi po šešiolikos nuostolingų metų? Tai, matyt, va iš čia ir visos Lietuvos kaimo bėdos – taigi badauja, ne kitaip!

Vos tik spėju pagailėti vargšų ūkininkų, kyla kitas įmantrus ir lietuvio širdžiai artimas klausimas. Pala, o tai kurios Lietuvos privačios šakos verslai, ūkiai ar šiaip namudininkai yra gavę kompensacijas, kurios „bent iš dalies padengtų patirtus nuostolius“? Norom nenorom prisimenu tik savo senelius, kurių indėlius, sako kažkokiomis mistinėmis proporcijomis ir koeficientais tarsi grąžina. Dar tarsi pamenu Garantinį fondą, kurį lygtais sukūrėme po „Inkaro“ žlugimo ir dabar kiekvienas privatininkas į jį lašina kad ir po mažą lašelį.

Ir šitie du klausimai pradeda nebeduoti ramybės.

Tada svajingai pakeliu akis ir bandau įsivaizduoti sėkmingai dirbančio (nes kaip kitaip ponas Aušrys Macijauskas Kėdainių rajone galėtų “turėti” 800 hektarų?) ūkininko pareiškimą visiems bankrutavusio „Ekrano“ darbuotojams: „Sparčiai besiplėtojantis Lietuvos žemės ūkio sektorius supranta Lietuvos informacinės visuomenės flagmano – „Ekrano“ – problemas konkuruojant su dempinguojančiais Turkijos ir Kinijos gamintojais, todėl visą šių metų pelną už parduotus kviečius ir runkelius skirs nuostoliams, atsiradusiems dėl nepelningos skystųjų kristalų linijos veiklos, padengti.“

Ir kaip apsidžiaugia tada Panevėžio gyventojai, kaip ima organizuoti masines demonstracijas ir į padanges kelia Kėdainių ūkininkus… O štai negeroji Vyriausybė, kurią simbolizuoja tokia miela iš laikraščių paklodžių žvelgianti Žemės ūkio ministrės šypsena, nors ir prižadėjusi, tų pažadų naujojo patvirtinto biudžeto eilutėmis nepatvirtina…

Skaitau toliau įdomias gerbiamo ūkininko mintis ir kipšas toliau kutena pakaušį. Štai vien dėl besibaigiančių metų gamtos išdaigų vargšas ūkininkas patyrė 600 tūkst. litų nuostolių! Manau, tokio dydžio nuostoliai net ir pora dešimčių darbuotojų turinčiai verslo įmonei reikštų amžiaus galą, o ūkininkas, atrodo, tokiais grasinimais dar nesisvaido. Taip ir lieka neaišku, ar čia nuostoliai iš dangaus nurašyti, ar čia žemės ūkyje negautas pelnas (kurį matematiškai pavasarį suprognozuoji) jau tampa nuostoliu?

Ir, kas baisiausi, matyt tokios nelemtos Lietuvos klimatinės sąlygos kerta iš koto Lietuvos žemdirbius jau 16-us metus iš eilės! Dieve, pasigailėk jų pagaliau, ką?

Aišku, galėtume pasigailėti ir mes – t.y. tie kiti Lietuvos piliečiai, kuriems žemės ūkis geriausiu atveju tėra bulvių sodinimas ir kasimas. Tam, atrodo, ne tiek daug ir reikėtų pinigėlių. Štai ŽŪM paskaičiavo, kad žemdirbiai prašo tik (!) 695 mln. litų – t.y. po 200 Lt iš kiekvieno Lietuvos gyventojo. Ir iš tiesų, negi gaila? Juk ūkininkai irgi pasidalins. Kada nors. Tikiu. Tik mane, įtariu, ir bažnyčioje sumuštų.

Paskelbta vz.lt

Smėlio dėžė viena, o „chebros“ dvi. Iš pradžių per vidurį dėžės ėjo aiški kastuvėliu brėžta linija, o paskui ją kažkas užmynė, perbrėžė kitoje vietoje. Kažkas pamatė, pradėjo svaidytis akmenėliais, paskui smėliu ir kastuvėliais. „Chebros“ susirungė. Petys į petį. Draugas į draugą. Visa Lietuva iš anapus smėlio dėžės žiūrėjo.

Įsivėlusiųjų į VSD skandalą lieka užmirštas pagrindinis klausimas. Kas rytoj saugos Lietuvos nacionalinį saugumą?

Viso pasaulio specialiosios tarnybos garsėja itin griežta atranka ir fiziniai rodikliai tarp kriterijų dažniausiai nefigūruoja. Esminiai yra charakterio, šeimos, aplinkos požymiai. Saugumui tinkami tie, kuriems įtampa daro tik minimalų poveikį efektyvumui, mokantys pirma mąstyti ir tik vėliau kalbėti ar rašyti (geriau – kalbantys kuo mažiau). Sąrašą būtų galima tęsti, tačiau šį kartą ne apie tai.

Didžiausia VSD skandalo netektis Lietuvai nėra vienos ar kitos susipykusios „chebros“ laimėjimas ar pralaimėjimas. Netektį simbolizuoja „nežinomo saugumiečio“ savijauta. Struktūroje, kurioje dažnai darbuotojai žino tik savo tiesioginę užduotį ir ją pateikusį pareigūną, vieša diskusija veikia taip pat, kaip dienos šviesa dar chemikalais neapdorotą fotonegatyvą. Lietuvoje įsikūrusiose užsienio valstybių ambasadose (visose, ne tik priešiškose) pastaraisiais mėnesiais turėjo būti perkama, įrašinėjama ir kaupiama visa vieša informacija – po metų ar dešimtmečio tos mažytės informacijos kruopelės apie Joną, Petrą ar Zosę, dirbančius saugumui, turės aukso vertę, o Lietuvai reikš silpnąsias nacionalinio saugumo dėmes.

Ir jeigu dabartinių VSD specialistų viešumas – bėda, tai dar didesnis nerimas kyla dėl būsimų VSD darbuotojų. Koks pilietis šiandien ryžtųsi tapti VSD darbuotoju? Vieša paslaptis, kad departamento darbuotojų atlyginimo vidurkis juokingai mažas, įvertinant darbuotojams tenkančių pareigų ir suvaržymų apimtį. Anksčiau teoriškai buvo galima remtis verbuojamųjų pilietiškumu ir noru dirbti tėvynei, o kokie motyvacijos elementai galėtų būti naudojami šiandien? Jog man patinka pociai, o nemėgstu kubilių?

Specialiosios tarnybos nuo seno buvo silpnoji Lietuvos valstybės problema. Neatsitiktinai ir Abiejų Tautų Respublika itin lengvai pasidavė Rusijos įtakai, nes neskyrė pakankamai dėmesio atskirų interesų grupių (tuomet dažniausiai besiformavusių giminių pagrindu) finansavimui iš užsienio šaltinių.

Šiandien vykdomas parlamentinis VSD tyrimas gali tapti istoriniu lūžiu, kai pagaliau bus surastas balansas tarp būtinybės civilių atstovams (parlamentarams) kontroliuoti saugumo veiklą ir specialaus saugume dirbančiųjų statuso užtikrinimo.

Aišku, jeigu pasiseks ir dar sugebėsime rasti savanorių…

Paskelbta www.alfa.lt