Author: Liutauras (Page 166 of 216)

Iškritęs sniegas pradeda žiemos smagumus. Tačiau pro baltą sniegą kyšo mūsų visuomenės bėdos, tarsi kailiuko spalvos nespėjusio pakeisti ilgaausio ausys.

Viena tokia – tai tas pats sniegas. Pirmasis sniegas kelia ne tik norą mautis pirštines ir paleisti pirmąją gniūžtę į elektros stulpą, kaimyno langus ar persekiojamą merginą. Pirmasis sniegas turi savo dvynį – tai didžiulis iš faneros sukaltas kastuvas (gimusiems nepriklausomybėje ar tarybinius metus jau pamiršusiems analogu būtų platus plastmasinis). Todėl pirmas sniegas reiškia ir pirštines, kepurę, šiltą striukę, ir kokį pusvalandį smagaus sniego stumdymo.

Todėl negaliu nesijuokti iš purkštaujančių betoninių vilniečių. Ką jau bekalbėti apie didžiulių namų šeimininkus, kurie vietoj pirštinių ima mobilų telefoną ir kviečią kokį kaimyną Igarioką su traktorium. Telieka šnirpštelėti, jog šiais laikais pusvalandis gryname pirmuoju sniegu kvepiančiame ore iš tiesų yra kančia, nesulyginama su naujausių TV žinių kartojimu.

Nesuprantu ir, matyt, jau nebesugebėsiu suprasti daugiabučiuose namuose gyvenančių vilniečių – net vos dešimtį butų turinčiame name per naktį iškritusio sniego valymas – juokingas darbas. O štai jau visą savaitę po Vilnių važinėdamas iš esmės nemačiau švaraus kiemo – vilniečiai keikiasi, slidinėja, klimpsta ir tūžta.

Tragikomiška, kai kalčiausia lieka kiemų nevalanti valdžia..

Įdomu, kad ta pati valdžia lieka kalta ir kai pasiūlo visai naudingas idėjas. Vieną tokių prisimenu dėl prieš dešimtmetį tekusios progos Kopenhagoje pasivažinėti miesto dviračiu.

Tuokart kartu su kitais Lietuvą atstovaujančiais matematikais dalyvavau tarptautinėse komandinėse varžybose „Baltic Way '97“. Galutinėje įskaitoje norėjosi Lietuvą matyti šiek tiek aukštesnėje pozicijoje, tačiau, kaip ir visuose tarptautiniuose projektuose, pagrindinė nauda ne medaliai ar pagyrimo raštai. Didžiausia nauda – tai nauji žmonės, platesnis žvilgsnis į savo pasaulėlį. Vienas iš tokių – miesto dviračiai.

Kopenhagoje teko lankytis ir vėliau – dviračiai vis dar yra, nebent pasikeitė užstato dydis (jei atmintis neapgauna, berods, 20 kronų). Dabar ten lankiausi jau ne pažintiniais, o verslo reikalais, todėl ir dviratis prie business-look nelabai tiko. Nors danams, atrodo, prie dviračio tinka viskas.

Taigi, tos pora valandų ant nemokamo dviračio leido bent iš išorės pamatyti visas Kopenhagos įžymybes (nuo undinėlės, karalienės ir parlemento rūmų iki naujųjų rajonų). Ir tas įspūdis smagios nepriklausomybės, galėjimo gyventi kitaip – pasitikint savimi ir kai pasitiki tavimi – matyt, išliko amžiams.

Kopenhagos pavyzdys iš karto šnibždėjo, kur Vilniuje bus problema – tai miesto dviračių išlaikymo kaštai. Pirmoji vilnietiškų dviračių „laida“ neturėjo reklaminių plotų – bene efektyviausios kaštų padalinimo sistemos. Kita klaida – tai tradicinių dviračių naudojimas. Kopenhaga juos specialiai “sunepatogina” – kietos padangos, nestandartinių dydžių detalės, minimalus funkcionalumas. Visa tai mažina paskatas į nuodėmes linkusiems.

Balsuoju už oranžinius dviračius. Nes žinau, kad ir Kopenhagoje miesto dviračius vagia, laužo ir numeta bet kur. Nes ir tarp čigonų yra vagių. Nes prieš kritikuodami – išsikuopkime bent jau savo kiemą!

Paskelbta vz.lt

Šiandien Dianos Skučaitės paragintas kaip „Piliečių Santalkos“ narys išreiškiau pora minčių apie „Dienos klausimą“ – „Ar rinkėjui svarbu kandidato kompetencija ir reputacija?“.

Kai kurios mano mintys:

• gyvename visuomenėje, kurioje politikai nebėra tik sausi džentelmenai – dabar politika tai pop-kultūros dalis, todėl ir politikai gali/turi elgtis atitinkamai;
• politikų veiksmus tiesiogiai veikia jų tikslinė auditorija (t.y. rinkėjai) – jaunimą trauks radikaliau ir novatoriškiau besielgiantys politikai, o tradicijas garbinantys sulauks vyresnio amžiaus rinkėjų dėmesio;
• rinkėjai turėtų matyti politinių partijų visumą – stebėti tos pačios partijos politikus, vertinti jų programinius pažadus ir jų įgyvendinimą, nepasitikėti šou elementais ar saldainiais;
• „Piliečių Santalka“ siūlo labai paprastą būdą – „Rinkis rimtai!“ iniciatyvą – kaip būtų galima susodinti vietos politikus už bendro stalo ir priversti konkrečiais siūlymais laimėti rinkėjų simpatijas.