Ir iš tiesų – nejaugi 100 tūkst. litų yra didelė suma automobiliui? Ir tikrai, savo kailiu galiu prisiminti, kiek būčiau nepadaręs avarijų, jeigu mano automobilis skaičiuotų antrą mėnesį, o ne antrą dešimtį metų… Marazmai, kuriuos girdime iš Vyriausybės ir Seimo dažnai lieka neišgirsti. Gerai, kad bent kai kurios nesąmonės nusėda kaip dulkės ir ant platesnės visuomenės smegenų vingių.
Kaip savo „Imperijos daryme“ yra taikliai pastebėjęs a.a. Gintaras Beresnevičius, automobilis lietuviui – tai žirgas. Kaip anksčiau iš gudų ar slavų stepių vogdavome arklius ir varydavome į žalių slėnių ir lietučio tėvynę, taip dabar čia vežame automobilius. Todėl diskusija dėl PVM lengvatos naujiems automobiliams „užkabino“ daugelį mūsų.
Vieniems numatomi pokyčiai reiškia 10-15 tūkst. litų atpingantį pirkinį (o tiksliau – galimybę sau leisti pasirinkti geresnius parametrus turintį automobilį). Kitiems lengvata teoriškai reikš mažesnį avarijų skaičių (tiesa, kažkodėl nepavyksta rasti statistinių įrodymų, kad bent kiek didesnę auto įvykių dalį galime „suversti“ prastai techninei automobilių būklei). Visiems mums numatoma PVM lengvata žymi milijonais litų mažesnį valstybės biudžetą ir, teoriškai, didesnes automobilių gamintojų pajamas. Blogai, jog tai tik didins neigiamą šalies prekybos deficitą (daugiau pinigų iškeliaus į užsienį). Gerai, kad tie pinigai turėtų paskatinti antrinį vartojimą (reikės daugiau autoserviso paslaugų, kokybiškų detalių, plovyklų ir pan.).
Tačiau išlindę iš po propagandinių skaičių krūvos, tikrai turime suvokti PVM lengvatos prasmę. Kaip taikliai pastebi Ramūnas Garbaravičius, tikrai turime ką remti Lietuvoje – ne tik perkančius ar gaminančius „Porsche“. Juk PVM lengvatos esmė – tai dalies valstybės pajamų atsisakymas. Pajamų atsisakome mes visi – piliečiai. Išlaidų daryti nereikia, perkantiems „Porsche“. Vaizdelis kažkuo primena regresyvinius mokesčius, ar ne?
Jau esu vz.lt rašęs apie kitą panašią iniciatyvą – tai Vyriausybės šizofrenišką norą painioti žemės ūkio verslo rėmimą ir socialines programas kaime gyvenantiems. Ministrai nesugeba paaiškinti, kodėl nuostolingus ūkininkus reikia šelpti, o nuostolingų taburečių gamintojų ar batų valytojų – ne? Ar Lietuvos žemės ūkis turi puikias ateities perspektyvas ir todėl dabartinę paramą galima traktuoti kaip ilgalaikę investiciją, kurią ūkininkai po penkerių ar dešimties metų grąžins? Spėju, kad situacija visiškai priešinga – tai užslėpti narkomanai, kuriems mūsų visų pinigai trukdo išmokti dirbti efektyviai ir pasitikėti tik patiems savimi.
Kita kartais (dažniausiai, rinkimų metu, kai reikia „pagauti“ miestuose gyvenančių pensininkų dėmesį) pasigirstanti tema – tai tarybinių blokinių namų renovacija. Esą valstybė turi remti tokių namų renovaciją, esą tai valstybinės reikšmės klausimas. Natūraliai kyla mintis, kad valstybė lygia greta turėtų paremti ir visų kitų namų renovaciją – individualių, prieškario statybos ir, kaip bebūtų keista, ką tik dažais kvepiančių. Kitu atveju (o būtent dabar taip ir vyksta), negyvenantys blokiniuose namuose milijonais litų remia tuose namuose gyvenančius. Kaip ir žemdirbių atveju, klausiu: „Kodėl?“. Kodėl turiu savo litais remti artimą savo? Kodėl artimas mano neparemia mano noro išvažiuoti pailsėti į Australiją arba bent į Nidą?
Tikiu, kad pagaliau susiginčysim. Gal net bartis pradėsim. Taip pagaliau suvoksime, kad valstybės biudžetas – tai mūsų pinigai. Ir tik mes patys galime ir turime spręsti, kaip juos efektyviai naudoti ir skirstyti. Iš tiesų, galime remti perkančius naujus automobilius, galime remti „Ekrano“ ar Balbieriškio degtinės gamyklos darbuotojus, varganus ūkininkus, namų renovaciją ar pirmąją ekspediciją į Marsą. Puiku, kad pagaliau suvoksime, jog tai mūsų visų pinigai ir, pradėję ginčytis, tikrai rasime atsakymą, kur efektyviausiai juos turėtume naudoti bendram gėriui – valstybei – palaikyti ir kurti. O jeigu politikai dirbs ne mums, tų politikų tiesiog išmoksime neberinkti.
Paskelbta vz.lt
