Author: Liutauras (Page 137 of 216)

Vakar paskelbta, jog Ūkio ministerijos darbo grupė už apytiksliai 1 mln. EUR nusamdė ir:

lietuviškoji UAB „KPMG Baltics“ (įm. k. 111 494 971) atliks įvertinimą, kiek vertos akcijos: valstybės kontroliuojamos AB „Lietuvos energija“ (LEN1L); valstybės kontroliuojamos AB „Rytų skirstomieji tinklai“ (RST1L); su „VP Market“ susijusių asmenų valdomos UAB „NDX energija“ kontroliuojamo 97,1 proc. AB „VST“ (VST1L) akcijų paketo; tarptautinio banko HSBC Londono padalinys (deja, neskelbiama, kuris) patikrins [1] atliktą įvertinimą.

2,5-4 mlrd. EUR statinys Lietuvoje nėra dažnas, todėl privalome stebėti, ar iš tiesų viskas bus vykdoma skaidriai ir profesionaliai.

Iš Vyriausybės pusės žaidėjus iš esmės žinome, o VST pusė dar liepą prisistatė pati:

Kas svarbu tarp šių eilučių?

1. UAB „NDX energija“ pranešimą platina VST darbuotojai – reiškia, NDX iš esmės yra fasadinė UAB, kurioje nėra realių darbuotojų, tik vadovas;
2. verslas.banga.lt NDX'ą pravardžiuoja „Slibinu trigalviu“ – ta pačia kilme žymimi pranešimai iš LRV, LRS;
3. „VP Dešimtukas“ iš esmės yra tie patys asmenys, kurie valdo ir „VP Market“, ir „NDX energiją“;
4. Darius Nedzinskas dirba iš VST patalpų – telefonas iš esmės tas pats –> tai tik patvirtina [1] teiginį, jog VST personalas pajungtas projekto įgyvendinimui.

Labai smagus dokumentas – rugpjūčio 20 dieną įvykusio susitikimo tarp Ūkio ministerijos ir „NDX energija“ atostovų protokolas. Bene įdomiausia dalis – NDX siūlomi klausimai deryboms, kurios vyks po minėtų „KPMG Baltics“ ir HSBC darbų:

Rašoma, kad 1609 metais LDK vėliavininkas bei Žemaičių žemės teismo teisėjas Andrius Valavičius (Andrzej Wołłowicz) įsigijo žemę, kurią kartu su 10 tūkst. auksinų ir dalimi jau paruoštų statybinių medžiagų 1614 metų gegužės 1 dieną Tryškiuose surašyta instrukcija skyrė bernardinų vienuolyno statybai.

Nors šį vienuolyną norėjau aplankyti jau senokai, tačiau tik šį savaitgalį pagaliau ištaikiau progą. Ir pamatyti vaizdai tikrai nenuvylė. Vienuolynas gana gerai išsilaikęs, nors originalių XVII a. elementų jau tikrai mažuma. Nepaisant to, net ir XVIII a. liekanos tikrai įspūdingos. Ko vertas vien vidinis kiemas (kluatras), kuris akivaizdžiai priminė berods Taragonos (Katalonijoje) katedros kiemelius. O arkados su kryžiaus kelio sustojimais ir freskomis – dar vienas, sakyčiau, unikalus dėmesio vertas objektas.

Visas Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ir Švč. Mergelės Marijos bažnyčios kompleksas kažkodėl itin priminė Pažaislio vienuolyną. Aišku, pernelyg daug stiliaus panašumų turi bažnyčių vidus, tačiau ir aptvariniai vienuolynų kiemai aiškiai turi bendrų bruožų.

Keletas kitų vertų dėmesio pasakojimų tekstu ir nuotraukomis.

Šiandien Vilniaus apygardos administracinis teismas paskelbė sprendimą, jog atmeta skundą. Kągi… nagrinėjam argumentus ir į antrą instanciją!

LLJ – šios raidės didžiajai Lietuvos daliai reiškia nulį. Tačiau drįsčiau spėti, jog būtent Lietuvos Liberalus Jaunimas (taip vadinosi liberalią rinkos ekonomiką, gyvuojančią demokratinėje valstybėje, puoselėjanti jaunimo organizacija) buvo pagrindinė priežastis, kodėl liberalios idėjos prieš dešimtmetį sugebėjo paimti viršų ir į politikos olimpo įkalnę iškelti Eugenijų Gentvilą, Artūrą Zuoką, net – Rolandą Paksą. Nuoseklus atkurtos nepriklausomos Lietuvos liberalų darbas su jaunuomene davė puikių vaisių. Skeptikai sakytų, kad jaunimas nieko nereiškia, tačiau realybė kitokia – būtent jaunimo entuziazmas politinei programai suteikė aktyvų ir leido juos iškeisti į biuletenius balsadėžėse.

Deja, liberalų rietenos ir kova dėl partinės valdžios atskleidė liūdną tiesą – vietos ir Vakarų fondų lėšomis finansuota organizacija nesugebėjo padaryti stebuklo – nesugebėjo apsisaugoti nuo vidinių tarybinėje dvasioje gimusių drakonų, kurie žodį “liberalas” tesugebėjo susieti su sukčiaus, etikos ir sąžinės nepaisymu ar net atvirais nusikaltimais. Organizacija, kuri turėjo rodyti pavyzdį, gyvuodama vidinės demokratijos syvais, liko rajono lygio komjaunimo organizacijos kopija…

Tad neišvengiamai ateisiantys naujojo Seimo rinkimai pasirinkimą jaunimui palieka tarp dviejų “klasikinių” pasirinkimų – kairės ir dešinės. Jeigu būčiau AMBiškai-Kirkiliškos socialdemokratijos nepatyręs optimistas, tai tikėčiau, kad “tikroji kairė” – tiek senesnioji, tiek naujesnioji (“Naujoji kairė 95”) – turi puikius šansus Lietuvoje sukurti jaunimo pasitikėjimo vertą politinę jėgą (ir, tarsi, tą iš tiesų darbais tvirtina tų žodžių autoriai). Tačiau sukauptų žinių bagažas negailestingai bloškia į kitą – konservatorių – liūną, kuriame tradiciškai jaunimui žodis suteikiamas tik “po dvylikos”.

Tad už ką balsuos Lietuvos jaunimas 2008-ųjų rudenį?

Šioje šachmatų partijoje Lietuvos “senimas” turi savo kozirių. Pirma, politikų ginčuose ir toliau bus kalbama apie nueinančių kartų problemas, todėl jaunimas rinkimais nesidomės, dėl ko “tradicinės” partijos tik plos katutėmis – jaunimo ignoravimas mažins riziką sulaukti jaunimo revoliucijos rinkimų dieną.

Antra, marginalais virtę auštrevičiai, zuokai ar fašistuojantys murzininkai jaunimui siūlys patrauklias idėjas – įteisinti rinkimus internetu (vien tai rinkimų teisę padėtų įgyvendinti ketvirtadaliui ar net trečdaliui rinkėjų), dvigubą pilietybę (taip užsidirbant išeivių balsus, kurie, balsuojant internetu, tekėtų labai aiškia kryptimi), biudžetą valdantys socdemai mėtys pakišas studentams ar kitoms jaunimo grupėms (pavyzdžiui, jaunimo nevyriausybinėms organizacijoms), propaguos novatoriškas idėjas (pavyzdžiui, Andrius Kubilius šalia savo tinklaraščio staiga gali prisiminti ir mirusį Saulėtekio slėnį).

Trečia, Lietuvos politinės partijos bandys iš atsargų ištraukti vieną kitą jaunesnį lyderį – akis bado socialdemokratinio Vilniaus ir konservatoriško Kauno istorijos. Jiems bus leidžiama išdykauti, galbūt net pažeisti vieną kitą tabu, mesti iššūkį “seniams” (kaip kad pusiau “dėl formos” Petras Ragauskas tapo kandidatu į visos Lietuvos konservatorių lyderius).

Matyt, galutinis viščiukų skaičiavimas, bebaigiant 2008-uosius, vėl neduos rezultatų. Jaunimas neturi politinės jėgos, kuria galėtų pasitikėti. Laiko liko per mažai, kad tokią jėgą būtų galima sukurti iki naujos Seimo kadencijos. O tai reiškia viena – bent penkerius metus Lietuvos jaunimas ir jam svarbios problemos dėmesio nesulauks, nes nėra politinės jėgos, kuri bent dešimtmetį nuosekliai atstovautų naujos kartos interesams, kuria būtų galima pasitikėti, pritarti ir net atleisti smulkias nuodėmes.

Paskelbta vz.lt