Partija jaunimui

LLJ – šios raidės didžiajai Lietuvos daliai reiškia nulį. Tačiau drįsčiau spėti, jog būtent Lietuvos Liberalus Jaunimas (taip vadinosi liberalią rinkos ekonomiką, gyvuojančią demokratinėje valstybėje, puoselėjanti jaunimo organizacija) buvo pagrindinė priežastis, kodėl liberalios idėjos prieš dešimtmetį sugebėjo paimti viršų ir į politikos olimpo įkalnę iškelti Eugenijų Gentvilą, Artūrą Zuoką, net – Rolandą Paksą. Nuoseklus atkurtos nepriklausomos Lietuvos liberalų darbas su jaunuomene davė puikių vaisių. Skeptikai sakytų, kad jaunimas nieko nereiškia, tačiau realybė kitokia – būtent jaunimo entuziazmas politinei programai suteikė aktyvų ir leido juos iškeisti į biuletenius balsadėžėse.

Deja, liberalų rietenos ir kova dėl partinės valdžios atskleidė liūdną tiesą – vietos ir Vakarų fondų lėšomis finansuota organizacija nesugebėjo padaryti stebuklo – nesugebėjo apsisaugoti nuo vidinių tarybinėje dvasioje gimusių drakonų, kurie žodį “liberalas” tesugebėjo susieti su sukčiaus, etikos ir sąžinės nepaisymu ar net atvirais nusikaltimais. Organizacija, kuri turėjo rodyti pavyzdį, gyvuodama vidinės demokratijos syvais, liko rajono lygio komjaunimo organizacijos kopija…

Tad neišvengiamai ateisiantys naujojo Seimo rinkimai pasirinkimą jaunimui palieka tarp dviejų “klasikinių” pasirinkimų – kairės ir dešinės. Jeigu būčiau AMBiškai-Kirkiliškos socialdemokratijos nepatyręs optimistas, tai tikėčiau, kad “tikroji kairė” – tiek senesnioji, tiek naujesnioji (“Naujoji kairė 95”) – turi puikius šansus Lietuvoje sukurti jaunimo pasitikėjimo vertą politinę jėgą (ir, tarsi, tą iš tiesų darbais tvirtina tų žodžių autoriai). Tačiau sukauptų žinių bagažas negailestingai bloškia į kitą – konservatorių – liūną, kuriame tradiciškai jaunimui žodis suteikiamas tik “po dvylikos”.

Tad už ką balsuos Lietuvos jaunimas 2008-ųjų rudenį?

Šioje šachmatų partijoje Lietuvos “senimas” turi savo kozirių. Pirma, politikų ginčuose ir toliau bus kalbama apie nueinančių kartų problemas, todėl jaunimas rinkimais nesidomės, dėl ko “tradicinės” partijos tik plos katutėmis – jaunimo ignoravimas mažins riziką sulaukti jaunimo revoliucijos rinkimų dieną.

Antra, marginalais virtę auštrevičiai, zuokai ar fašistuojantys murzininkai jaunimui siūlys patrauklias idėjas – įteisinti rinkimus internetu (vien tai rinkimų teisę padėtų įgyvendinti ketvirtadaliui ar net trečdaliui rinkėjų), dvigubą pilietybę (taip užsidirbant išeivių balsus, kurie, balsuojant internetu, tekėtų labai aiškia kryptimi), biudžetą valdantys socdemai mėtys pakišas studentams ar kitoms jaunimo grupėms (pavyzdžiui, jaunimo nevyriausybinėms organizacijoms), propaguos novatoriškas idėjas (pavyzdžiui, Andrius Kubilius šalia savo tinklaraščio staiga gali prisiminti ir mirusį Saulėtekio slėnį).

Trečia, Lietuvos politinės partijos bandys iš atsargų ištraukti vieną kitą jaunesnį lyderį – akis bado socialdemokratinio Vilniaus ir konservatoriško Kauno istorijos. Jiems bus leidžiama išdykauti, galbūt net pažeisti vieną kitą tabu, mesti iššūkį “seniams” (kaip kad pusiau “dėl formos” Petras Ragauskas tapo kandidatu į visos Lietuvos konservatorių lyderius).

Matyt, galutinis viščiukų skaičiavimas, bebaigiant 2008-uosius, vėl neduos rezultatų. Jaunimas neturi politinės jėgos, kuria galėtų pasitikėti. Laiko liko per mažai, kad tokią jėgą būtų galima sukurti iki naujos Seimo kadencijos. O tai reiškia viena – bent penkerius metus Lietuvos jaunimas ir jam svarbios problemos dėmesio nesulauks, nes nėra politinės jėgos, kuri bent dešimtmetį nuosekliai atstovautų naujos kartos interesams, kuria būtų galima pasitikėti, pritarti ir net atleisti smulkias nuodėmes.

Paskelbta vz.lt