2013 metų lapkričio 21 dieną Rygoje sugriuvus „Maxima“ parduotuvės Zolitudės gatvėje pastatui žuvo 54 žmonės. Pagrindinis parduotuvės akcininkas ir pastato savininkas – Nerijus Numavičius – neapsilankė tragedijos vietoje, asmeniškai neatsiprašė, o per tarpininkus netgi slėpė savo įtaką ir rolę.
Bene vienintelį autentišką (t.y. tikrai jo) viešą komentarą galima rasti 2014-ųjų rudenį paskelbtame „Maxima“ ar kitos Nerijaus Numavičiaus valdomos įmonės užsakymu sukurtame vaizdo filme „Apkabink mane sapne“. Filmo pabaigoje filmo autorius Audrius Lelkaitis užduoda keletą klausimų, į kuriuos tiesiogiai atsako turtingiausias Lietuvos asmuo:
– Kaip jūs gyvensit toliau?
– Su liūdesiu, su širdgėla ir su nerimu. Su nerimu dėl tų, kurie liko našlaičiais, dėl tų, kurie liko be savo artimųjų.– Galbūt tą nerimą šiek tiek sumažins tai, kad jūs visą sumą pervedėt našlaičių išlaikymui iki pilnametystės?
– Nemanau, kad tai mažintų nerimą. [..įrašas nevientisas..] Atsitikus šiai tragedijai labai pasipylė daug patarimų, kaip, ką turi daryti, kaip elgtis tokioj situacijoj. O man labiausiai tada reikalinga buvo ne profesionalų patarimai, o nuoširdi užuojauta. Ir tas nuoširdumas man ir likęs yra, kaip priešprieša tai tragedijai.– Jūs esat, turbūt galėtumėt nusipirkti viską iš principo gyvenime. Ir jūs prieš mane stovit ir kalbat apie tai, kad jums trūksta nuoširdumo.
– Matot, tos tragedijos metu bet koks, bet kokia nuoširdi smulkmena buvo labai didelės vertės, ji buvo kiekviena labai brangi. Nuoširdžiai pasakyta ar net akimis palydėta. Tarytum smulkmena, o ji man labai buvo brangi. Tos brangios smulkmenos ir liko atminty.
Tekstas nesugeba atskleisti emocijų, todėl rekomenduoju peržiūrėti originalaus vaizdo filmo ištrauką (~2,5 minutės):
Nerijaus Numavičiaus ir „Maxima“ mundurus prausiančio filmo idėja – parodyti įvairiai su tragedija susijusių žmonių būsenas ir jausmus. Reik manyti, jog ir Nerijaus Numavičiaus pasisakymas turėtų būti vertinamas šiuose kontekstuose. Tačiau reikalą aukštyn kojom verčia supratimas, jog tai bene vienintelis viešas komentaras, kuriuos išskirtinis Lietuvos pilietis yra pasakęs apie tragediją ir savo santykį su ja, su žuvusiaisiais, jų artimaisiais.
Trumpame įraše pamatome a
smenį, kuriam gyvenimas yra tik pinigų gausinimo mašina, didinanti ir taip didžiulį jo turtą. Kalbėdamas apie 54 gyvybes, Nerijus Numavičius pasakoja, kad JAM neramu, kad JAM trūksta nuoširdumo.
Didžiausias „elito“ prakeiksmas
Prieš keletą mėnesių teko bendrauti su garsiuoju Kauno „daktarų“ biografu Dailium Dargiu ir pasidalinti savo pamąstymais apie garsiausių Lietuvos žmonių kasdienybę (yra tekę vienaip ar kitaip prisidėti bent prie keturių-penkių garsiausių Lietuvos ginčų). Kai kurie apibendrinimai netrukus pasieks dienos šviesą jo dar dažais kvepiančioje knygoje apie 13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių.
Kalbėdamas su Dailium pasakojau, jog turtingiausi lietuviai turi kur kas daugiau problemų negu mes. Jie materialiai apsirūpinę, bet tai sukuria daugybę naujų problemų, kurių turinio ir įtampos masto mes net neįsivaizduojame. Viena tokių – daugelis turtingiausių lietuvių neturi kito pagrindo pasitikėti žmonėmis, išskyrus pinigus. Pagrindinė ir dažnai vienintelė jų įtakos priemonė yra ne pasitikėjimas, ne meilė, ne nuoširdumas, o tik pinigai. Tai garantuoja didžiulę įtaką, tačiau kartu ir kontroliuojantįjį padaro beprotiškai priklausomą nuo tų pačių pinigų. Tokiuose santykiuose kyla daugybė etinių, psichologinių, socialinių problemų, kurios mums kartais net sunkiai įsisąmoninamos.
Paradoksalu, tačiau daugelis šių asmenų kasdienybėje nesijaučia vieniši ar nelaimingi. Tiesiog toks jų gyvenimo vaizdinys, tokia „laimė“. Tai žmonės, kurie priima sprendimus ir daugeliu atvejų išties yra laimingi, nes jau užsidirbę daug pinigų ir naudodami juos uždirba dar daugiau. Tada kiekvienas papildomas milijonas jiems yra papildomas laimės lašas. Vertinimo „liniuotė“ kitokia – jiems nesvarbu, ar vaikas juos myli, ar ne. Jiems svarbu, kad vaikas yra šalia, rodo jiems pagarbą, yra besąlygiškai paklusnus ir padės uždirbti dar daugiau pinigų.
Tuo pat metu ir žalą santykiams jie vertina tik per pinigų prizmę. Žuvo artimas žmogus? Štai, pluoštas banknotų. Kažko iš manęs dar nori? Taigi jau atsiskaitėme, klausimas uždarytas!
Spėju, jog įraše Nerijaus Numavičiaus yra gana netikėtai nuoširdus – jo deklaruojamas nerimas išties egzistuoja, tačiau jis egzistuoja vėlgi pinigų forma – kokio dydžio kompensaciją iš „Maxima“ nukentėjusiems priteis tuo metu (kuriant filmą) dar tik lauktas, o šiandien jau prasidėjęs teismo procesas Rygoje, kaip kitaip dvidešimt metų kauptą turtą sunaikins tos 54 šmėklos…
Žmogiška tragedija ir 54 lavonai, kaip sako viešoje erdvėje vėl „netikėtai pasirodęs“ ir tikruoju Nerijaus Numavičiaus atstovu spaudu vadinamas Ignas Staškevičius, išties reikalauja, kad „kažkas sėstų į kalėjimą“. Tas kažkas niekada nebus pagrindinę beprotiško verslo greičio naudą pjaunantis Nerijus Numavičius. Tačiau panašu, jog būtent jam tragedija atvėrė akis į tuštumą. Dykumą, kurioje vienintelė valiuta, dar turinti vertę, yra nuoširdumas. Bet tragedijos akimirką niekas nebenorėjo nuoširdumo parduoti. Aplink sukosi tik geresni ar prastesni aktoriai…
Geras straipsnis