Prastas lankytojo komentaras: privati laisvė naikinti, pareiga gerbti saviraišką ar viešosios erdvės riba?

Dažnai susiduriame su praktine problema – nuomonės, kurių taip laukiame iš skaitytojų internete, nėra mums priimtinos dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Tai gali būti skirtingas etikos ribų vertinimas, netinkamai panaudota galimybė kritikuoti, teisės pažeidimai arba tik agresyvi saviraiška. Šį kartą pabandykim nustatyti ribas, kiek prastą skaitytojo veiksmą galime ar privalome toleruoti?

Pradėkime nuo pagrindinio teisės akto – Visuomenės informavimo įstatymas naudoja informacinės visuomenės informavimo priemonės ir jos valdytojo sąvokas. Valdytojas – tai asmuo, kuris faktiškai valdo tokią priemonę arba rengia ir (ar) skleidžia tokios priemonės turinį. Ar valdytoju galime pripažinti interneto svetainės lankytoją, paliekantį savo komentarą? Be abejonės – taip. Kaip rodo lietuviško interneto patirtis, lankytojų komentarai dažnai yra ta pridėtinė interneto svetainių vertė, kuri pritraukia lankytojus, verčia sugrįžti ir domėtis.

Savaime suprantama, jog interneto svetainės savininkas ar autorius, paskelbiantis pirminį informacijos šaltinį taip pat yra tokios priemonės valdytojas. Tačiau jis ne tik rengia turinį, tačiau ir rūpinasi jo sklaida (dažniausiai tai atlieka jo samdyta trečioji šalis), faktiškai valdo priemonę, turėdamas visas galimybes kontroliuoti jos veiklą – t.y. gali bet kuriuo metu visiškai ar iš dalies nutraukti priemonės veiklą, sustabdyti ar kitaip koreguoti.

Ar šio faktiškai priemonę valdančiojo teisė veikti yra absoliuti? T.y. ar jis turi teisę neargumentuoti savo veiksmų ir vien savo faktinio valdymo teise ignoruoti kitų asmenų, t.y. lankytojų ir komentarų autorių, interesus? Ar tai, jog pirminis valdytojas teikia viešą prieigą prie turinio, kartu sukuria ir pareigą šią erdvę tausoti kaip viešą?

Vienareikšmio atsakymo, deja, neturiu.

Galima teigti, jog konkuruoja du konstituciniai principai – tai privačios nuosavybės neliečiamybė ir saviraiškos laisvė. Ar tai, jog interneto svetainė yra prieinama viešai, ją padaro viešąja erdve, kurioje saviraiška turi būti gerbiama ir saugoma? Konstitucinis privačios nuosavybės neliečiamybės principas nėra absoliutus. Nors privati nuosavybė turi būti gerbiama, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas ne kartą yra sprendęs klausimą dėl privačios nuosavybės ribojimo galimybių, o visuomenės interesas saviraiškos laisvės atveju yra akivaizdus (pavyzdžiui, dėl nuomonių įvairovės, viešos diskusijos skatinimo, pliuralizmas ir pan.).

Galiojantis Visuomenės informavimo įstatymas viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams nustato gana daug pareigų. Pavyzdžiui, 15 straipsnis numato „atsakymo teisę“, kuria remdamasis fizinis ar juridinis asmuo turi teisę atsakyti, paneigdamas tikrovės neatitinkančią informaciją ar patikslindamas paskelbtą informaciją, arba pareikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas paneigtų tikrovės neatitinkančią informaciją. Tai leidžia daryti išvadą, jog interneto svetainės (t.y. vienos iš visuomenės informavimo priemonių rūšių) valdytojas neturi absoliučios turinio kontrolės, o kartu ir laisvės vienasmeniškai spręsti dėl tokios priemonės veiklos tęstinumo.

Ta pati loginė išvada darytina, jeigu tiesmukai aiškintume Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, jog „Nuosavybė yra neliečiama“, ir teigtume, jog savininkas savo nuosavybės erdvėje yra laisvas elgtis kaip tinkamas. Ar privačioje erdvėje galėtų būti vykdomi nusikaltimai? Savaime suprantama, jog ne. Todėl ir informacinės visuomenės informavimo priemonių atveju saviraiškos laisvę riboti turi būti pakankamas svarus pagrindas.

Ar tai patvirtina kitų valstybių praktika?

JAV konstitucinės teisės doktrina pateikia Pruneyard Shopping Center v. Robins bylos atvejį. 1980 metų birželio 9 dieną JAV Aukščiausias Teismas patvirtino, jog piliečiai gali laisvai naudotis žodžio laisve ir privačiuose prekybos centruose, jeigu šie reguliariai yra atviri piliečiams. Kitaip tariant – jeigu privati nuosavybė skirta masinėms paslaugoms piliečiams teikti, tai jos teisių apimtis mažėja, privati nuosavybė tampa vieša vieta.

Daugeliui Lietuvos prekybos centrų (o ypač – Klaipėdoje veikiančiam „Akropoliui“, kurio apsaugininkai 2008-ųjų pavasarį neleido rinkti parašų iniciatyvinės grupės nariams) turėtų būti itin pamokanti Kalifornijos Aukščiausiojo Teismo argumentacija, jog prekybos centrai tampa vieša vieta dėl to, jog teoriškai ir praktiškai jie perėmė ankstesnę „miesto centro“ erdvę – t.y. vietą, kur piliečiai galėjo laisvai keistis idėjomis, diskutuoti, bendrauti. Kauno Laisvės alėjos mirtis, atsiradus Kauno „Akropoliui“ tą tik patvirtina – piliečių gyvenimas „persikėlė“, todėl lygiai taip pat turi „persikelti“ ir viešas gyvenimas, pasikeisti ir „viešos vietos“ samprata.

Žinoma, turime išgirsti ir privačių savininkų argumentus. Pirma, žodžio laisvė negali tapti pagrindu trikdyti tvarką, įkyriai kankinti prekybos centrų lankytojus. Antra, kuo klausimas svarbesnis visuomenei, tuo ženkliau turi būti ginama teisė apie tai nekliudomai diskutuoti, skelbti informaciją. Kita vertus, dėl „klausimo svarbos visuomenei“ neturėtų spręsti konkrečios nuosavybės (forumo) savininkas. Trečia, gali būti daromas skirtumas tarp savanorių aktyvistų ir samdomų darbininkų. Ketvirta, privačios nuosavybės savininkai gali įvesti tam tikrus ribojimus (pavyzdžiui, nerekomenduotinos zonos), tačiau jie turi būti objektyviai pagrįsti, būti rekomendacinio pobūdžio ir neturėtų iš esmės trukdyti piliečių veiklai. Sąrašą tikrai galima tęsti.

Ką tai reiškia internetui?

Manyčiau, tai reiškia gana aiškią ribą, kurios PRIVALO laikytis interneto svetainių valdytojai. Galimybė naikinti skaitytojo komentarą turi būti argumentuota, kitu atveju tai gali būti nepagrįstas saviraiškos laisvės suvaržymas ir nepagrįstas piktnaudžiavimas privačios nuosavybės teise.

Savininkų argumentai, kaip juos formuluoja JAV teisės praktika, galėtų būti tokie – piktnaudžiavimas saviraiškos laisve, teisės pažeidimai, ne pilietinės pozicijos raiška, o darbo funkcijų vykdymas, nustatytų taisyklių (pavyzdžiui, viešai paskelbtos tinklaraščio komentarų redagavimo tvarkos) nesilaikymas ir t.t.

Prastas skaitytojo komentaras internete yra naujas klausimas visuomenės informavimo sistemoje. Kaip ir minėjau, aiškaus atsakymo neturiu, tačiau linkstu prie nuomonės, jog nauja – virtuali – viešosios erdvės riba yra pagrindinė skiriamoji linija, kur baigiasi absoliuti interneto svetainės valdytojo laisvė.

Pranešimas skirtas Žurnalistų etikos inspektoriaus organizuotam forumui „Komentaras virtualioje erdvėje: atsakomybės problema ir žiniasklaidos savireguliacija“.