Per Žolinę savotiška nevyriausybinė organizacija, susibūrusi po Drąsiaus Kedžio vėliava, paskelbė „Drąsiaus Kedžio“ partijos steigimo deklaraciją.

Šiandien „Lietuvos ryto“ reporteris Karolis Vatikevičius paprašė pakomentuoti, kiek Drąsius Kedys jau tapo prekės ženklu ir kokios šios naujos partijos galimybės. Kolegų Tomo Janeliūno, Artūro Račo ir mano komentarus reportaže galite peržiūrėti internetu, o čia trumpai pakartosiu pagrindinius savo dėstytus akcentus:

  • a.a. Drąsius Kedys yra atpažįstama vėliava, kuri komunikacijos požiūriu gali būti skiriamasis organizacijos ženklas;
  • neseniai mirusio asmens naudojimas reklamos tikslais, mano nuomone, pažeidžia komunikacijos etiką (net ir formaliai – Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 str. 1 d. 3 p. („[..] kai rodomas mirusio [..] asmens kūnas [..]“);
  • partijos steigimo deklaracija sukurta remiantis primityviu populizmu – paimtos rezonansinės didelei visuomenės daliai svarbios temos (mokesčiai už šilumą, mokslą, mokesčiai ir pan.) ir jose primityviai pasiūlytos neva gyventojams naštą palengvinantys sprendimai – iš kur valstybė tam gautų lėšų, autoriai užmiršta paminėti;
  • partijos sėkmė priklausys nuo steigėjų organizacinių sugebėjimų: a) sugebėjimo įsteigti regioninius skyrius ir užtikrinti jų veiksmingumą; b) ilgalaikės veiksmų programos sukūrimo ir jos įgyvendinimo.

Bendru atveju sprendimas kurti partiją iš esmės diskredituoja net tuos menkus sveiko proto grūdus, kuriuos pradinėje stadijoje Kedžio artimieji turėjo. Populistinis požiūris į valstybę nebeleidžia pasitikėti jo steigėjais ir jų sugebėjimu racionaliai vertinti pasaulį. Tai tiesiog emocijų valdomi ir su sveiku protu mažai ką turintys bendra piliečiai.

Tačiau jų teisė jungtis bendrai veiklai ir reikšti savo nuomonę – šventa. Visai realu, jeigu jie sugebės įveikti organizacines politinės jėgos formalizavimo užduotis, jog sulauks 5-10% balsų artimiausiuose rinkimuose.