| Toks darganotas rytas primena respublikinių (t.y. 3-iojo – paskutinio – rato) olimpiadų įspūdžius.
Atrankiniai turai dažniausiai baigdavosi iki žiemos pabaigos, o kovas-balandis-gegužė buvo „važiavimo kažkur“ mėnesiais. Tai fizikos, tai informatikos, tai matematikos olimpiados, o kur dar „Fizikos Olimpas“, fizikos ir komandiniai matematikos čempionatai, moksleivių kompiuterininkų forumas ar kitos stovyklos. |
 |
Programuojant teko laimė pakliūti į tris finalinius moksleivių informatikos olimpiadų etapus:
- 1995-aisiais Biržuose – bene labiausiai įsirėžė į atmintį pirmą kartą iš gimtosios Utenos kelionė vienam autobusu, kai buvo ir baisoka, ir nedrąsu, ir kartu nepakartojamai įdomus nuotykis, nes tarp rimtų geriausių Lietuvos moksleivių programuotojų buvau bene vienintelis devintokas! Todėl tikrai neliūdėjau, užėmęs 28 vietą iš 31 🙂
- 1996-aisiais Klaipėdoje – sužavėtas KTU Gimnazijos ir įkvėptas jos tradicijų tiesiog neturėjau teisės neprasimušti į finalinį etapą 🙂 Deja, Klaipėdoje, kiek pamenu, rūpėjo truputį kiti dalykai, o gal ir užduotys teko ne pačios lengviausios, todėl suma summarum – 30 vieta iš 31..
- 1997-ieji žymi kelionę į D.Britaniją, o kartu – negalėjimą dalyvauti atrankiniuose turuose, dėl ko į Marijampolę ir negavau teisės važiuoti. O gaila, nes programuoti mokėjau jau žymiai geriau..
- 1998-aisiais antrajame atrankiniame ture užėmęs 17 vietą tarp 205 pretendentų jaučiausi gana tvirtai, todėl Panevėžyje vyresniųjų grupėje (nes jau buvo skiriamos skirtingos užduotys) užimta 10 vieta tarp 33 dalyvių atrodė net truputį per mažas pasiekimas..
Bene pagrindinis KTU Gimnazijos privalumas – tai galimybė būti tarp sau lygių, o finaliniai respublikinių olimpiadų turai dar devintoką įmetė į tokią terpę, kur yra tik vienas kelias – į priekį. Manau, tai ir lėmė, kad dabar daugelį anuomet matytų veidų dažnai sutinku ir matau tose pačiose priekinėse linijose. Įdomiausia, kad tikrų programuotojų tarp jų tikrai nėra daug.
Programavimas gerai:) as, pavyzdziui, esu baiges JPM (neakivaizdine jaunuju programuotoju mokykla – a la Fotonas ir kitos), nors visada zinojau, kad programuotoju tikrai nebusiu ir netgi su tiksliaisiais mokslais nieko neturesiu bendro. Ir nors esu labiau humanitaras, visgi tokie dalykai lavina bet kokius smegenis – strukturuoja mastyma ir pan. Proto manksta labai gera ir vertinga ateiciai.
Programuotojai būna tie, kurie iki olimpiadų finalų dažniausiai nenukeliaudavo… *ahem*
innodea, būtent – tai puikus mąstymo procesų gaivinimas 🙂
Arai, žinom žinom, kas tuos konkursus laimi 🙂 pirštais nerodysim. šiaip gal iš tiesų akmenukas būtų į organizatorių daržą, kad olimpiadiniai uždaviniai labiau algoritmavimo, nei programavimo – t.y. ar sugebėsi sukurti optimalų algoritmą, nei ar sugebėsi pagal tą algoritmą parašyt optimalią programą
Mano galva, labai gerai kad būtent algoritmavimo yra daugiausia. Olimpiados ir yra, kaip per labai trumpą laiką kuo labiau galvą palaužyt.
Gi realiame "softo" kūrime svarbiausias dalykas mano nuomone yra "see the big picture" – kaip bet kas, ką aš darau, įtakos visą sistemą? Kaip padaryti tai, ko galų gale reikia, su kuo mažiau darbo ir kad nesugriauti kitų dalių?
Nežinau, kaip tokią programuotojo savybę galima būtų išmatuot olimpiadoje. Na, nebent pažiūrėt, ar virš galvos oras raibuliuoja – tada turi programuotojo "karmą" 🙂
jo, testas būtų geras 🙂