Birželio 10-oji neabejotinai tapo naujo Lietuvos viešojo gyvenimo reiškinio gimtadieniu. Tądien pirmąjį įrašą savo internetiniame dienoraštyje (tiksliau, tik kol kas nėra aišku, ar lietuviškiau – „bloge“) paskelbė Artūras Zuokas. Nors kai kurias apraiškas buvo galima aptikti ir anksčiau (pavyzdžiui, Vytauto Landsbergio „Briuselio dienoraščiai“), tačiau www.zuokas.lt tapo pirmuoju visaverčiu politiko komunikacijos įrankiu.
Kaip ir kiekvienas komunikacijos kanalas, internetinis dienoraštis,
vadinamasis „blogas“, turi ir privalumų, ir trūkumų. Prie teigiamų jo ypatybių galima būtų priskirti galimybę laisvai formuoti ir nustatyti žaidimo taisykles – t.y. spręsti dėl diskusijų temų, mainytis nuorodomis su kitomis susijusiomis interneto svetainėmis, leisti, riboti arba visiškai drausti skaitytojų komentarus. Neigiamomis ypatybėmis galima būtų laikyti vaikščiojimą etikos ašmenimis (pavyzdžiui, šalinant nepageidaujamus skaitytojų komentarus, juos redaguojant), galimai menką investicijų grąžą (t.y. palyginti dideles investicijas, kurios skiriamos per mažam skaitytojų srautui).
Naujoves mėgstantis Vilniaus meras dažnai kritikuojamas už savo „lankstų“ požiūrį į etiką, „Rubicon“ vyrus ir savo priešininkų šalinimą. Tačiau tuo pačiu metu Artūras Zuokas yra vienas pirmųjų Lietuvos politikų, aktyviai savo veiksmuose taikančių ryšių su visuomene priemones.
Internetinis dienoraštis – viena naujausių, kurių veiksmingumą įrodo autoritetingi tyrimai.
Vilniaus mero internetinio dienoraščio ryšių su visuomene kampaniją verta pagirti ir dėl didelio priemonių arsenalo. Per ketvertą internetinio dienoraščio veiklos mėnesių susiformavusi „bendruomenė“ yra puiki neformali priemonė Zuokui reikalingos informacijos sklaidai, kai kurių idėjų palaikymui. Todėl praėjusią savaitę vykęs internetinio dienoraščio vakarėlis – logiška bendruomenės ryšių stiprinimo priemonė. Be to, internetinis dienoraštis tampa tam tikru viešu archyvu ir politikas visada gali pasakyti, „kaip aš jau rašiau…“
Internetinio dienoraščio kritikai projektą gali atvirai vadinti propagandiniu ir iš esmės bus teisūs. Pagal propagandos klasikus Edwardą Hermaną (Edvardą Hermaną) ir Noamą Chomsky (Noamą Chomskį) komunikaciją galima vadinti propaganda, kai yra trys veiksniai – nuosavybės santykiai, finansavimas ir informacijos šaltiniai. Akivaizdu, kad www.zuokas.lt bent netiesiogiai priklauso Zuokui, yra finansuojamas jo paties arba susijusių asmenų (teisėsaugos institucijos galėtų pasidomėti, ar tokia veikla patenka į „Vilniaus mero veiklos viešinimo“ biudžeto eilutę), o redakcinę kontrolę turi Vilniaus mero patarėjai.
Žiniasklaidos etikos sargai galėtų paklausti, ar etiška internetinio dienoraščio pagrindinių tekstų ir specialių komentarų autoriumi deklaruoti Artūrą Zuoką, kai realūs autoriai – mero pagalbininkės Roseta ir Brigita (tai per vakarėlį pripažino pats Vilniaus meras). Be to, lieka neaiški komentarų filtravimo metodika – ar komentarai šalinami automatiškai, ar pagal nustatytus raktažodžius (pavyzdžiui, draudžiant necenzūrinius žodžius). Į daugelį šių klausimų atsakytų viešai internetinio dienoraščio skaitytojams prieinama redakcijos politika.
Bet kokiu atveju norėtųsi tik sveikinti Vilniaus merą – akivaizdžiai išdrįsusį stoti į atvirą argumentų kovą prieš anonimiškus konkurentus. Tai naujas reiškinys tarp Lietuvos politikų. Nors daugeliu atvejų komentarai neigiami, tačiau tik tokia aktyvi ir stoiška politikų laikysena gali duoti teigiamų rezultatų. Aišku, visada lieka tikimybė, kad tai tik paprasčiausia vaidyba.
Paskelbta www.omni.lt
O jūs pats matėte/girdėjote, kaip meras prisipažino, kad A.Zuoko bloga pildo jo komandos nariai? Ir įdomu sužinoti kokiam kontekste tai buvo.
Kartais A.Zuokas išvykdamas į užsienį pareikšdavo, kad publikuos savo senesnius rašinius ir pan. tai galbūt tik tais atvejais už jį kiti įdėdavo medžiagą.
Būtų įdomu gauti jūsų atsakymą.
taip, vakarėlyje buvau, viešai tiesiogiai klausimą ir uždaviau. atsakymas ir buvo – daugiausiai prie tekstų dirba Rostea+Brigita, tačiau idėjinis palaikymas (t.y. temų formulavimas, konkrečios pozicijos ir pan.) jau daugiau Artūro Zuoko rūpestis