Vienas svarbiausių pramoninės revoliucijos atradimų – vidaus degimo variklis,
kurio esminė veikimo dalis – specialiai paruoštas sprogus dujų mišinys.
Kasdienėje vartosenoje šio mišinio šaltinis – benzinas, dyzelis, gamtinės dujos.
Labiau besidomintys galėtų nurodyti dar kelias šiuo metu labiau egzotiką
primenančias galimybes, tačiau daugelio jų bendras bruožas – kilmė ar bent
tiesioginė sąsaja su išgaunama nafta.
Pasak ekspertų, šiuo metu
pasaulyje gavybai tinkamos naftos išteklių beliko vos 40-45 metams. Suvokiant,
kad nuolatos senkančių naftos išteklių kaina augs geometrine progresija, galima
drąsiai teigti, kad „energetinio perviršio“ laikmečio teturime porai
dešimtmečių. Padėtį papildomai komplikuoja tai, kad naftą keisti alternatyvia
energija nesame pasiruošę tiek naudojimo prasme (pavyzdžiui, 700 mln.
automobilių pritaikymas elektros energijai būtų katastrofiška investicija), tiek
ir dėl menko efektyvumo (pavyzdžiui, dabartiniam energijos poreikiui patenkinti
reikėtų apie 10 tūkstančių galingiausių atominių elektrinių).
Tačiau naftos problema bus tik dar vienas langas, pro kurį energetiniame
pertekliuje gyvenantis elitas (į jį, pasauliniais vertinimais, be jokių
abejonių, patenka visa Lietuva), turės pažvelgti į globalias problemas.
Pakanka paminėti, kad nuo „prekystalio“ dingusi nafta tiesiogiai paveiks visą
maisto gamybos grandinę: a) nafta naudojama pesticidų gamyboje (derliaus
nuostoliai dėl vabzdžių); b) gamtinių dujų produktai naudojami trąšų gamyboje
(sumažės derlingumas); c) absoliuti dauguma ūkininkų naudoja naftos produktais
varomas mašinas (sumažės produktyvumas); d) maisto saugojimo sistema didele
dalimi priklauso nuo įrengimų, kurie gaminami naudojant naftą, veikia dujų ar
anglies deginimo pagrindu išgaunama energija; e) net Lietuvoje kasdien artėjame
prie JAV rodiklių, kai maistas iki lėkštės „vidutiniškai nukeliauja“ daugiau nei
2 tūkstančius kilometrų.
Daugelis mūsų įpratę girdėti, kad maisto mūsų planetoje nuolatos trūksta,
tačiau paskutiniai skaičiai iš Nigerio pritrenkia. Pakanka paminėti, kad
antrojoje neturtingiausioje (176-oji iš 177-ių pagal UNDP indeksą) pasaulio
šalyje badauja beveik 3,6 mln.
žmonių. Akivaizdu, kad jie vargiai sulauks minėtos naftos eros pabaigos.
Jungtinių Tautų humanitarinis biuras gegužę skelbė, kad jiems padėti pakaktų vos
16,2 mln. JAV dolerių. Pasauliniais masteliais – tai menkniekis. Lyginant naftos
pramonės skaičiais – mėnesio ar dienos apyvartos trupmena, tačiau per kelias
savaites papildomų lėšų neatsirado.
Praėjusiais metais Indijos vandenyno pakrantes sukratęs cunamis
nusinešė ne tik tūkstančius gyvybių, bet ir lygiai taip pat sėkmingai
pradangino aukotus pinigus. Šis makabriškas reiškinys skamba dar įdomiau,
kai Jungtinių Tautų atstovai nuolatos primena, kad pasaulio visuomenė tesugeba
surinkti ketvirtį minimaliai humanitarinei pagalbai kituose pasaulio regionuose
reikalingų lėšų.
Viduramžių pabaiga atnešė humanizmo idėjas į Europą, kuri iš pradžių
mąstytojų, o pergyvenusi pasaulinius karus – ir eilinių vadovų lūpomis tapo
puikia eksporto preke. Jungtinės Tautos – idealus bent formaliai propaguojamo
humanizmo pavyzdys. Tačiau senkantys ir kartu brangstantys natūralūs ištekliai,
tokie kaip nafta, dujos, nebeleis finansuoti „gėrovės valstybių“ idėjų, todėl
jau artimiausiais metais akivaizdžiai patirsime, ar sugebame būtų vienodai
užjaučiantys tiek televizoriuje žiūrėdami per palydovus perduodamus vaizdo
signalus, tiek ir šaltą žiemos naktį molinę krosnį užkurdami paskutiniu
Lietuvoje nukirstu medžiu.
Deja naftos liko maziau nei 40-45 m. Tai paties Shell prognoze. Daugybe specialistu si termina yra sutrumpine iki 10-15 m….