Prieš trejus metus apibendrindamas savo pusantrų metų darbo su valdančiosios politinės partijos komunikacija rašiau apie 7 iššūkius šios srities ryšių su visuomene specialistams. Dabar, kai rugsėjo 1-ąją baigėsi mano terminuota sutartis ir su Europos Parlamento nariu Stasiu Jakeliūnu, jau turiu progą žvilgtelėti atgal ir pabandyti panagrinėti – kas pavyko, o kur galima buvo padaryti daugiau dirbant su politikos komunikacija?
Šis mano tekstas – tai ne tik profesinio etapo įsivertinimas, bet ir tam tikra neformali ataskaita tiems LVŽS rinkėjams, kurie 2016-aisiais patikėjo pokyčius žadančia politine jėga, surinkusia įspūdingą ir spalvingą įvairių visuomenės sričių lyderių sąrašą. Iš pradžių buvęs skeptiškas, vėliau turėjau progą pabendrauti gyvai. Padaręs sprendimą šio kelio pradžioje (2016-ųjų gruodį) vz.lt sakiau:
Po Seimo rinkimų sulaukiau klausimo, ar man būtų įdomu iš principo. Esu turėjęs įvairios patirties dirbant su politikų komunikacija, todėl pasiūlymą vertinau atsargiai. Sprendimą priėmiau, kai per tas per tas kelias savaites patikėjau, jog sąjungos nariai išties nori kurti darnesnę Lietuvą. [..] Todėl pirmiausiu uždaviniu matau deramą vidaus procesų sutvarkymą, greta tobulinant viešos komunikacijos procesus. Dabartinę LVŽS komunikacijos situaciją paaiškina dvi aplinkybės – didžiulis spaudimas per trumpą laiką priimti strateginius sprendimus, kurie lems valstybės gyvenimą visus 2017 m. Būtent atsakingas sprendimų priėmimo procesas ir bandymas išklausyti visas puses neišvengiamai kelia iššūkius tinkamai ir laiku komunikuojant. O Seimo narių vidinei organizacijai dar tik formuojantis tai tampa mažesnių ar didesnių klaidų šaltiniu
vz.lt
Apie bandymus prisidėti prie darnesnės Lietuvos kūrimo 2019-ųjų gegužę rašiau pasibaigus sutarčiai su LVŽS:
[..] teko prisidėti prie daugybės mūsų valstybę į socialiai teisingesnę pusę keitusių pertvarkų – vaiko pinigai, pensijų II pakopa, kova prieš stambaus verslo dominavimą, kalėjimų sistemos skaidrinimas, etatinis mokytojų darbo apmokėjimas, sisteminiai įrankiai prieš korupciją, alkoholio vartojimo mažinimas, profesinių sąjungų stiprinimas, vaistų kompensavimas, parama jaunoms šeimoms, urėdijų, geležinkelių, kelių priežiūros ir daugybė kitų valstybės valdomų įmonių, finansinių paslaugų vartotojų apsauga ir ekonomikos krizės valdymo tyrimas. Ir tai tik tie pokyčiai, kurie sulaukė bent kiek didesnio dėmesio. [..] Gaila, jog šias puikias iniciatyvas temdė ir neišvengiami kluptelėjimai, ir rimtesnės mūsų klaidos
facebook.com
Ne kartą esu viešai minėjęs, kad darbas su politikos komunikacija – tai pastebimai menkiau apmokamas ryšių su visuomene specialistų darbas. Todėl ir mano pasirinkimas gilintis į šią sritį buvo artimai susijęs su asmeniniu noru prisidėti prie valstybės ateičiai svarbių pokyčių. Tad dabar, jau gerokai nutolęs nuo lietuviškos politikos virtuvės, jau galiu trumpai apžvelgti pagrindinius veiklos barus ir įvertinti rezultatus iš šiandienos požiūrio taško.
Pagrindinius veiklos barus nagrinėsiu pagal LVŽS 2016 metų programos „Darni Lietuva“ struktūrą:
- Darnus žmogus
- Darni visuomenė ir aplinka
- Darnus švietimas ir kultūra
- Darni ekonomika ir finansai
- Darnus valstybės valdymas
Kiekvienos krypties programos įgyvendinimo (ir komunikacijos) sėkmę vertinsiu subjektyviu balu (iš 10 galimų).
Darnus žmogus
Lygios teisės ir smurto užkardymas šeimose – keistis vertė… tragedijos
2016 metais Dovilę Šakalienę LVŽS pristatė kaip potencialią SADM ministrę – tai teikė vilčių, kad požiūris į sudėtingas mūsų visuomenės problemas keisis. Paradoksalu, tačiau Dovilė gana greitai turėjo trauktis, o Lietuvoje LGBT, vaikų teisių ir moterų apsaugos nuo smurto šeimose klausimai buvo sprendžiami tik vienam ar kitam skandalui užvaldžius viešąją erdvę.
Pavyzdžiui, Matuko tragedija virto Matuko reforma ir vaiko teisių apsaugos pertvarka. Panašiai #MeToo skandalai leido iš Seimo pašalinti Kęstutį Pūką. Deja, bet ne ką skirtinga Mykolo Majausko istorija baigėsi šnipštu – parlamentui nepakako valios netgi pradėti parlamentinį tyrimą apie istorijas, kurios baigėsi šio jauno konservatorių lyderio šeimos skyrybomis. Dar gėdingiau Seimo dauguma balsavo dėl Petro Gražulio, kurį tiesiog apsaugojo nuo baudžiamojo persekiojimo.
Atskira tema – LGBT klausimai, kurie kairiųjų pažiūrų politikams turėtų būti savaime suprantami, tačiau šiandien Lietuvos parlamente tai tėra tik proga parodyti savo konservatyvias pažiūras ir sukaupti dar keletą politinių dividendų nepakantumo kitokiems sąskaita.
Proveržio nepasiekta ir tokiose srityse kaip vaikų namų sistemos deinstitucionalizacija (t.y. valstybinės sistemos perkėlimas į NVO ir/ar privatų sektorių) ar penitencinės sistemos pertvarka, kur ir toliau visų įkalintų asmenų gyvenimus kontroliuoja ir jų likimus sprendžia ne valstybė, o nusikalstamo pasaulio grupės.
Rezultatas: 2 iš 10
Darni visuomenė ir aplinka
Sveikatos apsaugos pokyčiai vyko, bet ne reforma
Šalia anti-korupcinės dalies būtent sveikatos apsauga ir anti-alkoholinė kampanija buvo kitas bazinis LVŽS 2016 metų rinkim kampanijos motyvuojantis faktorius. Būtent alkoholis buvo pagrindinis mūšio laukas visą pirmąją 2017 metų Seimo pavasario sesiją.
Kita sudėtinga, tačiau sėkmingai įgyvendinta kampanija – tai vaistų kainų reguliavimas, sutelkiant valstybės lėšas į generinius vaistus, atsisakant originalių, tačiau gerokai brangesnių alternatyvų. Tai vėlgi sulaukė aršaus viešosios nuomonės pasipriešinimo, kurį ne visada pavyko deramai kontroliuoti. Tiesa, pastarųjų metų skaičiai jau leidžia klausti, ar išties generinių vaistų modelis duoda planuotą taupymo efektą.
Tačiau šie teigiami pokyčiai nepanaikino esminės sveikatos apsaugos sistemos problemos – besikeičiančios demografinės situacijos (kaip ir mokyklų atveju) nevertinančio sveikatos įstaigų tinklo. Ženkliai didinant (kartais) medikų ir juos aptarnaujančių specialistų atlyginimus visiškai neaišku, kiek tai atsispindi paslaugų prieinamumo ir jų kokybės rodikliuose. Labai tikėtina, kad vyksta tas pats procesas kaip mažose kaimiškose mokyklose – į kiaurą maišą pilama daugiau vandens, tikintis, kad jo daugiau liks.
Neišspręsta ir kita sveikatos priežiūros įstaigų sistemos yda – tai jų priklausymas nuo savivaldybių malonės. Ydinga konjunktūra lemia, kad savivaldybės niekaip nesutinka optimizuoti medikų darbo, išlaiko savo „draugų ratelius“, o tai lemia didelę finansinę naštą vietos savivaldybių biudžetams ir neefektyviai naudojamas nacionalines lėšas už sveikatos priežiūros paslaugas.
Rezultatas: 6 iš 10
Žalioji darbotvarkė – rezultatų… nėra, jie net neigiami
Ambicingas žaliųjų nuostatų deklaravimas rinkimų kampanijos metu leido tikėtis, jog aplinkos apsaugai pagaliau bus skiriamas prioritetas, o ne urbanistinei plėtrai ar verslo, žemės ūkio interesams.
Šiandien galima teigiamai prisiminti 2017 metais vos kelių balsų persvara patvirtintą urėdijų valdysenos reformą, kuri, deja, vėliau nevirto tokia sėkmės istorija kaip geležinkeliai ar kelių priežiūros sistemos pertvarka. Kita vertus, sisteminė valdymo pertvarka sudaro pagrindą ilgalaikių tikslų siekimui.
Nors „Grigeo“ skandalas paskatino stiprinti aplinkos apsaugos veiklą, tačiau kol kas sunku vertinti, ar teisėkūros pokyčiai yra tapę pokyčiais išties ginant aplinką.
Kol kas sudėtinga vertinti ir tai, ar nauja teritorijų planavimo įstatymo redakcija buvo sėkminga – atrodytų, kad niekaip netylantys miestų bendruomenių ginčai su NT plėtotojais ir dažniausiai juos ginančiomis savivaldybėmis rodytų, kad problemos neišspręstos.
Kitas panašus politinis sprendimas, kurio rezultatai paaiškės tik ateityje, yra politinis sprendimas šalia Vilniaus statyti didžiulę kogeneracinę atliekų deginimo jėgainę. Nors tai sprendžia Vilniaus šilumos gamybos klausimus, tačiau Lietuvoje veikiant Kauno ir Klaipėdos jėgainėms ateityje (ir jau dabar) labai akivaizdus deginimui reikalingų atliekų srauto iššūkis. Nes ES tikslai reikalauja mažinti atliekų srautą, o jau dabar jo pakanka vos dviems jėgainėms. Todėl „Lietuvos energijos“ investicijos gali būti iš esmės į neveikiančią didžiulę gamyklą (kaip jau buvo su Elektrėnų elektrine, kurios dujų turbinos iš esmės ir nebuvo panaudotos).
Žaliosios darbotvarkės problemas gerai iliustruoja ministro Kęstučio Navicko karjera. Atėjęs iš nevyriausybinio sektoriaus ir turėdamas didelį aplinkosaugos specialistų palaikymą ministras dažnai turėjo skirtingą poziciją, nei Seimo aplinkos apsaugos komitetas ir net Vyriausybės dauguma. Tą gerai iliustravo medienos kirtimo normų klausimas, kur ministerija iš esmės buvo priversta surasti argumentų jau padarytam politiniam anti-aplinkos sprendimui, o ne atvirkščiai. Vėlesnės istorijos su Punios šilo statusus, bandymai liberalizuoti medžioklės tvarką, net paskutinis kazusas dėl medžioklės Žuvinte – tai tik patvirtina.
Rezultatas: 1 iš 10
Darnus švietimas ir kultūra
Švietimo ir aukštojo mokslo pertvarka – geri norai žlugo realybėje
Tai, kad švietimo (visos sistemos) situacija prasta, tiesmukai parodė šių metų valstybinio matematikos egzamino rezultatai, kai kas trečias abiturientas nesugebėjo išspręsti net bazinių matematikos uždavinių. Ir tai nenutiko šiais ar praėjusiais metais – jau 2016 metais buvo akivaizdu, kad sistemą būtina pertvarkyti ir LVŽS programa tą žadėjo, o 2017 metais projektas „Idėja Lietuvai“ tikslą mokytojo profesiją padaryti prestižine iki 2025 metų įtvirtino viešoje erdvėje.
Švietimo srityje buvo bandoma vykdyti pertvarką – iš pradžių dėmesys buvo sutelktas į aukštųjų mokyklų stambinimą. Nors vilčių buvo daug, tačiau realiai bene vienintelis reikšmingas dalykas – tai buvusio pedagoginio instituto prijungimas prie VDU. Visi kiti pasikeitimai arba nereikšmingi, arba sustabdyti, uždelsti ir ilgam atidėti (o realiai – atmesti).
Tuo metu mokyklose pereita prie etatinio mokytojų darbo apmokėjimo modelio – tai svarbus sisteminis pokytis, tačiau jo efektą gerokai sumažino lygiagrečiai įgyvendintas smulkių mokyklų konservavimas (t.y. ignoruojami ilgalaikiai demografinės padėties pokyčiai) per minimalaus mokinių skaičiaus klasėje mažinimą. Etatinis modelis tarsi turėjo padėti mokytojams gauti padorų atlyginimą, tačiau faktiškai tai virto 0,625 ar 0,333 etato variantais – t.y. ta pati ankstesnė situacija su deramo atlyginimo negaunančiu mokytoju. O priežastis paprasta – daugelyje regionų per mažai vaikų, todėl mokyklų nestambinant mokytojams užtikrinti deramo atlyginimo neįmanoma vien dėl tos pačios matematikos… Ką jau kalbėti apie faktą, kai pradinukų mokytojo krūvis nesiekia 1 etato!
2018-ųjų pabaigoje pro langus sulipusių mokytojų užimta ministerija tegali viena – vėl ir vėl žadėti naujus mokytojų etatinių įkainių didinimus, tačiau tai visiškai nesprendžia bazinių švietimo problemų – paslaugų kokybės ir prastų visų švietimo sistemos grandžių rezultatų.
Rezultatas: 3 iš 10.
Darni ekonomika ir finansai
Viešieji finansai – aptvarkyti pamatai padėjo atlaikyti krizę
2017-2018 metais įgyvendintos labai svarbios ir didelę piliečių dalį veikiančios pertvarkos. Panaikinta Sodros skola biudžetui atlaisvino galimybę didinti pensijas. Pakeista privačių pensijų sistema įnešė daugiau skaidrumo ir aiškumo į savanoriško rūpinimosi senatve sistemą. Nors vaiko pinigų modelis, pakeitęs papildomo NPD tvarką, iš pradžių buvo sutiktas kritiškai, tačiau jau po kelių mėnesių visiems tapo aišku, kad universali išmoka vaikams yra būtent ta geroji kitų šalių praktika, kurią Lietuva tiesiog privalo priimti.
Atsakingas viešųjų finansų tvarkymas leido tvirtai pasitikti „Covid-19“ iššūkius ir užtikrinti gyvybiškai svarbių sektorių finansavimą. Sukaupti rezervai panaudoti tiek sveikatos apsaugos poreikiams, tiek laikino nedarbingumo kompensavimui.
Deja, bet 2016-2017 metais principingai mažintos valstybės investicijų programos (VIP) apimtys visiškai apverstos „Covid-19“ fone. Grįžtama prie visiškai nepamatuotų finansinių instrumentų, kai beveik 50 procentų iš specialiųjų 6 mlrd. € „Ateities ekonomikos DNR plano“ skiriama infrastruktūrai, t.y. statyboms (ir visa tai – per 18 mėnesių!). Klaidinga tokią praktiką laikyti investicijomis – tai paprasčiausias skolintų lėšų pravalgymas, turintis visus korupcinių sprendimų požymius. Tragikomedija ištiko švietimo sektorių, kai „Covid-19“ pretekstu beveik 100 mln. € buvo skirta renovacijai ir mokyklų remontui, o nuotoliniam mokymui karantino sąlygomis pasiruošti neskirtas reikalingas finansavimas.
Gerą viešųjų finansų sistemos būklę po didele korupcinės abejonės skraiste velka tomaševskių partijos deleguoto Jarsolav Narkevič sprendimai – tiek atvirai proteguojant savo rinkėjų apygardas per „Covid-19“ lėšų skirstymą, tiek į bebrų praktikas grąžinant stambiausių kontroliuojamų valstybės įmonių valdymą. Tokių praktikų dangstymas iš Vyriausybės pusės kelia esminę abejonę ir dėl visų viešųjų finansų skaidraus valdymo.
Rezultatas: 7 iš 10
Darnus valstybės valdymas
Kova prieš korupciją – geros pradžios įdirbis išsikvepia
Tai buvo viena iš kelių svarbiausių LVŽS programos dalių, kuri susilaukė didelio rinkėjų palaikymo 2016 metais. Programos įgyvendinimą simbolizavo stambios sisteminės politinės korupcijos parlamentinis tyrimas (kitaip – Bako tyrimas ar „MG Baltic“ tyrimas), kuris sėkmingai užbaigtas 2018-ųjų pavasarį. Nors tyrimas padarė didžiulį teigiamą poveikį, tačiau jo išvadose nurodytos būtinos kovos prieš korupciją priemonės užstrigusios. Pavyzdžiui, lobistinės veiklos teisinio reguliavimo pertvarka tapo pajuokos objektu, kuri kels daugybę sveiko proto problemų įsigaliojusi 2021-ųjų pradžioje. Kita svarbi planuota priemonė – civilinio turto konfiskavimo įrankiai – nors ir įtvirtinti, tačiau faktiškai nėra efektyviai taikomi. Tad sėkmingo tyrimo nelydėjo tolesnė teisėkūra – 2018-aisiais ją stabdė ir pasyvi Vyriausybės pozicija, o 2019-aisiais po rinkimų kampanijų valdančiajai daugumai susidėjus su kriminalinėmis tomaševskių, gražulių ir Darbo partijomis pagrindinis antikorupcinės programos lyderis Vytautas Bakas tapo nebepageidautinas valdančiojoje daugumoje.
LVŽS programoje buvo deklaruotas atvirumas ir siekis tirti visus įtartinus atvejus, tačiau faktiškai atskirų atvejų tyrimai arba vyko labai lėtai, arba visai buvo nutildomi. Trąšų importas, Mindaugo Basčio ryšiai su Kremliumi, sprendimai dėl premjero ir J.Narkevič kelių ir namo remonto, LVŽS kandidatų Klaipėdoje kampanijų lėšos iš jūrų uosto verslininkų, Irinos Rozovos ryšiai su Kremliumi – tai tik keli pavyzdžiai, kai visapusiško skaidrumo deklaracija liko tik tuščiu programos tekstu. Ir tai dėsningai sulaukė aštrios bei pagrįstos viešosios kritikos.
Rezultatas: 4 iš 10
Valstybės valdomų įmonių pertvarka – sėkmės istorija su liūdnoka nūdiena
Jau minėtos urėdijos buvo tik vienas iš daugelio pokyčių ir skaidrumo laukusių valstybės valdomų sektorių. Lietuvos geležinkeliai, visas tinklas valstybinių kelių priežiūros įmonių, Lietuvos paštas ir daug kitų smulkesnių ar stambesnių valstybės kontroliuojamų įstaigų, kurios buvo tapusios politinių partijų „lesyklomis“.
Pokyčiai, kurie prasidėjo jau 2017 metų pradžioje, buvo daug žadantys. Deja, tačiau 2019 metų pradžioje įvykęs konfliktas dėl LVŽS kandidato Klaipėdoje interesų konflikto gaunant paramą kampanijai iš kontroliuojamų uosto verslininkų, tapo priežastimi, kodėl daugelį šių pertvarkų vykdęs Rokas Masiulis tapo persona non grata valdančiojoje koalicijoje. Likimo pirštas, tačiau jo vietą užėmęs Jaroslav Narkevič tapo korupcijos Vyriausybėje simboliu, kai „Covid-19“ fone ėmėsi skirstyti viešąsias lėšas akivaizdžiai asmeninių interesų naudai.
Šiandien jau niekas neprisimena, tačiau būtent LVŽS veiksmai lėmė, kad nacionalinis transliuotojas (Lietuvos radijas ir televizija) tapo skaidresnis ir iš jo išnyko anksčiau viską valdę skydinės valdovai. Ir vėlgi, gera pradžia vėliau virto LRT tyrimų persekiojimu, kai buvo bandoma teisiniais ir procedūriniais įrankiais užkardyti korupcinių atvejų viešinimą.
Kitas dalykas, jog kai kuriose srityse valstybės valdomų įmonių rezultatai yra sunkiai pamatuojami trumpu laikotarpiu. Štai valstybinė „Lietuvos energija“ netrukus bus trečdaliu privatizuota, o energetikos sektorius po Astravo atominės elektrinės paleidimo iki pat 2025-ųjų gyvens didelės nežinios sąlygomis, ką jau kalbėti apie neįgyvendintą politinį siekį nepirkti šios elektrinės gaminamos elektros energijos.
Rezultatas: 8 iš 10
Vietoj pabaigos
Beveik ketveri metai politikos komunikacijoje prabėgo kaip akimirksnis – tai dėsninga, nes savo turiniu, sparčiai besikeičiančia situacija ir kasdien vis naujais iššūkiais ši profesinės veiklos sritis tikrai lenkia bet kurią kitą. Todėl adrenalino čia niekada netrūksta – tačiau trūksta nuoseklaus vertybių gynimo, trūksta racionalių argumentų, trūksta solidaus ir sistemingo savo pozicijos puoselėjimo.
Todėl po ketverių metų išeinu su prieštaringais jausmais – džiaugiuosi prisidėjęs prie reikalingų pokyčių, liūdžiu, kad kai kurie iš jų buvo laikinos sėkmės istorijos (ir jau baigėsi), viliuosi, kad kai kurie darbai paliko pradžią, kurią toliau kažkas tęs. O šiandien politikai sakau „Iki!“.
POST SCRIPTUM:
Ar patarėjas gali kritikuoti prieš valstybę pradėjusį veikti buvusį klientą?
Šis įrašas atsirado po ilgokų diskusijų su labai skirtingais žmonėmis. Vieni sakė, kad apie buvusius klientus kalbėti – tai tas pats kaip kalbėti apie mirusius, t.y. galima tik gerai. Kitiems mano atvira kritiška pozicija – tik asmeninės nuoskaudos ir nesėkmės įrodymas.
Apsispręsti paskatino keli pokalbiai su keliais buvusiais LVŽS lyderiais. Kai kurie iš jų kartu su manimi dalyvavo dar 2019-ųjų liepą vykusiame „LVŽS demokratijos forume“, kur buvo keliami labai panašūs klausimai, kalbama apie reikalingą nuomonių įvairovę, pokyčius. Jau tada matyta, kad LVŽS eina ne demokratijos didinimo, bet priešingu keliu. Tiesa, reikia pripažinti, kad iš anuomet ten dalyvavusių sąjungos lyderių daugelis dabar jau arba visiškai išmesti iš šios politinės jėgos, arba nustumti į politikos užribį.
Per praėjusius metus LVŽS pradėjo nuosekliai ir aktyviai griauti demokratinę valstybės sandarą – iš pradžių bandyta sugriauti rinkimų sistemą sumažinant daugiamandatės kartelę iki 3 proc. (ir taip priimant visus bebrus, tomeševskius, gražulius ir Darbo partiją). Vėliau nuosekliai pradėta ginti korupcinė Jaroslav Narkevič veikla, o po Baltarusijos įvykių nesiimta jokių priemonių prieš atvirą tomaševskių paramą Lukašenkai.
Praėjusią savaitę 400 tūkst. tiražu išleistas žurnalas „Neliečiamieji“ yra dar vienas smūgis sutelktos Lietuvos ateičiai – didžiuliu tiražu siekiama skleisti neapykantą kitokiai Lietuvos vizijai, piliečiai manipuliatyviai kiršinami ir siekiama mus visus suskaldyti – deja, bet Lietuvos priešų naudai… Tai buvo paskutinis lašas, kuris sunaikino bent kokias viltis, kad dabartinė LVŽS dar gali turėti kokį nors ryšį su puikia 2016-aisiais laimėjusia „Darnios Lietuvos“ vizija.
Gerbiamas Liutaurai, šlykštu. Kitokio žodžio apibūdinti šį jūsų veidmainišką tekstą nelabai ir pavyksta rasti. Kokios dar lyderių rokiruotės? Kokie dar pokyčiai? Nuo pat pirmosios valstiečių valdymo dienos buvo einama tokia linija, kuri baigia šią ketverių metų seimo kadenciją – kiršinimas, patyčios iš demokratijos, kitokios nuomonės ignoravimas.
Kas iš lyderių buvo nustumti į paraštes? Tomilinas? Jakeliūnas? Baškienė? Visi šie asmenys ir buvo tie dėl kurių politikos ėmė gėdos jausmas, jau nekalbant apie Gaižauską, Širinskienę ar tą patį neveiklųjį Jovaišą.
Paniekos tekstus Karbauskio socialinėje paskyroje rašėte jūs, administravote LVŽS komunikaciją ir nuo pirmosios dienos viskas turėjo mėšlo, o ne darnystės kvapą.
Kastyti,
1. kodėl rašote slėpdamas savo tapatybę ir naudojate IP slėpimo įrankius?
2. jūs man melagingai priskiriate atskirus neetiškus veiksmus – jeigu nepateiksite pavyzdžių, turėsiu jus raportuoti kaip melagieną
“siekiama skleisti neapykantą kitokiai Lietuvos vizijai, piliečiai manipuliatyviai kiršinami ir siekiama mus visus suskaldyti ”
Niekaip negaliu suprasti tokio selektyvaus požiūrio, kai visus 4 metus tuo užsiiemė būtent TS-LKD (su liberalios žiniasklaidos pagalba). Tai veidmainiška. Kiršintojų ir manipuliatorių partija man tapo kaip sinonimas TS-LKD. Rimtai. Ši teksto dalis, kurią pacitavau, būtent ir yra toji priežastis kodėl aš, ideologiškai gan artimas konservatyviam sparnui, tapau TS-LKD antifanu. Tiesiog, po šio sezono su šiuo politiniu dariniu iš esmės nesinori tapatintis, nes tai tarsi kaip nuodai – nekuria, o griauna.
Taip, LVŽS pridarė nesąmonių, bet tai juk naujokai, per šią kadenciją dar besifomavusi politinė jėga. Klaidų tiesiog privalo būti. Ir kas man atrodo svarbu, jog ši partija bent jau yra apie kažką, t.y. – jie turėjo idėjas ir jas vienaip ar kitaip stengėsi realizuoti. Ji bus atsiminta dėl alkoholio, sveikatos, antikorupcijos ir panašių veiklų ir idėjų. Tuo tarpu tradicinės senosios partijos šiai dienai yra apie nieką, drąsių sumanymų, kaip kad buvo su nepatyrusiais LVŽS, sunku tikėtis. Senosios partijos labiau domisi apie saugų politikos žaidimą ir nieko daugiau.
Grįžtant prie citatos: o jei būtų atvirkščiai ir panašų leidinį būtų išleidus TS-LKD – įdomu, ar straipsnio autorius lygiai tą patį kalbėtų? Ar šiek tiek minkščiau? O gal už viso šito slepiasi primityvus noras žaisti už pasirinktą komandą ir dabar baiminamasi, jog laimės ne tie?
Sorry už advokatavimą LVŽS, tiesiog negaliu praeiti, kai matau, jog asmeniškumai ar turimos pažiūros pridengiamos tariamu objektyvumu.
Kita vertus jau klasika, kai politikoje kažkas kažką palieka, būtinai reikia apie paliktuosius papasakoti kokie jie blogi.
Monai,
1. kodėl nepristatote savo vardu ir pavarde? kodėl bijote savęs, jeigu tikite savo kritiškais teiginiais?
2. jūs nematote problemos, kad LVŽS tapo korupcijos stogu ir Lukašenkos draugu?
1_Gal todėl, kad internetinėje terpėje, literatūroje yra visai normalu turėti slapyvardį. Aš turiu tam savo asmeninių motyvų, bet galiu jums ir asmeniškai prisistatyti, jei tai jums svarbu (žr. @).
2_Ką konkrečiai turite omenyje dėl korupcijos? Tikiuosi, kažkokius faktus turite galvoje, o ne viešuomenės suformuotas nuomones ir prielaidas? Dėl Lukašenkos – kiek teko girdėti LVŽS lyderių pasisakymus Baltarusijos atžvilgiu, tai yra priešingai nei jūs teigiate. Tikrai ne apie draugystę. Spėju, jūs turbūt apie lenkų partijos pavienius pasisakymus, bet ir tai, SS gan kategoriškai apie tai pasisakė.