Atvirų duomenų judėjimas neturi ir net negali sustoti ties atskirų valstybės kaupiamų visuomeninių duomenų atvėrimu. Šis procesas turi būti nuolatinis ir, kiek įmanoma, platesnis. Kaip to pasiekti – trys paprasti ir gyvi pavyzdžiai.
Užrakinti kultūros lobiai
Imkite bet kurį Lietuvoje veikiantį kraštotyros muziejų ir rasite puikius muziejaus archyvus, daugybę unikalios medžiagos. Daugeliui savo šaknimis besidominčių žinomas Lietuvos valstybės istorijos archyvas, kuriame guli daugybė tomų įvairiausių konfesijų Lietuvos religinių bendruomenių metrikų – gimimo, vestuvių, mirčių. Unikali ir sprogi informacija.
Nors skaitmeninimo procesas vyksta, tačiau lėtai, prieiga ribota, įrankiai nepatogūs. Vietoj patogių elektroninių archyvų – nykios skaityklos, lėtas knygų „suradimo“ ir teikimo rankinei peržiūrai procesas. Dėl to didžiulis turtas – religinių bendruomenių sukauptos žinios – pasiekiamas mažai visuomenės daliai, o dabartinis mechanizmas tik naikina jį, nes nuo kiekvieno pirštų prisilietimo senosios knygos dūla ir byra.
Tačiau istorijos archyvas – dar net išimtis, kai skaitmeninimas šiek tiek juda į priekį. O ką galite rasti pagrindinių Lietuvos kultūros saugyklų interneto svetainėse. Ar prisimenate bent vieną rimtą elektroninio turinio muziejų su skaitmeniniais fondų vaizdais? Jeigu MET atveria viską internete – ko bijo lietuviškų kultūros sandėlių sargai?
Ne visai smulkūs, bet beprasmiai „versliukai“
Gera pusė Lietuvos kiekvieną rugsėjį išgirsta žinių iš lankomų mokyklų, jog reikia 5, 10 ar net 20 eurų už kokias nors „pratybas“, „užduočių sąsiuvinius“ ar dar ką nors. Gerbiu tų leidinių autorių teises ir jiems turi būti deramai atlyginama, tačiau yra vienas „bet“.
Daugeliu atvejų švietimo sistema centralizuotai finansuoja vadovėlių ir uždavinynų ruošimą – vyksta konkursai, ekspertai atrenka geriausius pavyzdžius, už jų rengimą nemenkai atlyginama, o vėliau valstybė tūkstančiais vienetų perka išleistus produktus.
Kodėl negalima tų produktų išsireikalauti elektroniniu formatu (pavyzdžiui, klasikiniu PDF ar keliais, naudojamais modernių skaityklių) ir spaustuves palikti gyventi viduramžiuose, o XXI amžiaus Lietuvoje moksleivių kuprinėse palikti tik po vieną planšetę, kurioje vienoje tilptų ir visi vadovėliai, ir uždavinynai, ir dar šimtas kitų reikalų.
Ar tai nėra pavyzdys, kai švietimo sistemos „vidurinė grandis“ „sėkmingai bendradarbiauja“ su atitinkamo segmento leidybos bendrovėmis, užtikrintai susirenkančiomis neva vaikų ugdymui skirtas, tačiau akivaizdžiai neefektyviai naudojamas lėšas? Paskaičiuokim – jeigu tartumėm, kad Lietuvos mokyklose bent 300 tūkst. moksleivių išleidžia bent po 10 eurų, tai gautųsi įspūdinga 3 milijonų eurų, paliekančių tėvų kišenes, suma. Ir tai tik ledkalnio viršūnė, signalizuojanti, kiek išleidžia pati valstybė.
Todėl tokių „versliukų“ naikinimas per produktų ir paslaugų skaitmeninimą ir elektroninį dalinimąsi yra lengviausias ir greičiausias būdas vienu šūviu suguldyti bent kelis valstybinio neefektyvumo kiškius.
Biurokratų stalčių paslaptys
Trečias gyvenimiškas pavyzdys – tai kafkiška kelionė po biurokratų stalčius. Ji labai panaši ir rašant individualų skundą į bevardį „vieną langelį“, ir kariaujant grupinius tikrąjį visuomenės interesą atitinkančius karus.
Kaip pavyzdį imkime kurios nors srities X valstybės politikos formavimo ir įgyvendinimo pjūvį. Dažniausiai remiamasi ilgamete valstybės institucijų pozicija, kurią formavo skirtingi vadovai, taip pat joje bus daryta dešimtys studijų, tyrimų, analizių. Ką jau kalbėti apie įvairiausias darbo grupes, konferencijas, renginius ir dar galybę kitų įvairiausių duomenų šaltinių, šūsnis teisės aktų projektų ir juos lydinčios medžiagos. Tačiau visa ši informacija dažniausiai nėra skaitmeninta (pavyzdžiui, pabandykite surasti kokios nors net ir praėjusios kadencijos Vyriausybės darbo grupės narių sudėtį ar jos darbo rezultatus).
O juk už visą tą valstybė yra sumokėjusi ir kiekvienas pilietis turėtų turėti teisę tuo turiniu atvirai naudotis. Tačiau negali.
Reta išimtis, tiesmukai atskleidžianti slypinčius lobius, yra Seimo plenarinių posėdžių stenogramos – tūkstančiai pasisakymų, nuomonių įvairiausiais gyvenimo klausimais. Ar jie svarbūs? Taip, kiekvieno klausimo nagrinėjime politikai gina tam tikrą poziciją, kuri svarbi šimtams ir tūkstančiams to srities žmonių. Tačiau šalia Seimo plenarinio posėdžio visa kita informacija lieka (geriausiu atveju) popieriniuose kažkieno archyvuose.
Kad ir paskutinė naujiena – pabandykite vienoje vietoje rasti visą valstybės įstaigų ir institucijų turinį, sukurtą dvigubos pilietybės klausimu. Šimtai žmonių, tūkstančiai dokumentų ir jokio aiškumo.
Skaitmeninio dalijimosi Lietuvos vizija
Kai kažkada, dar 2012 metais, tokią mintį pasiūliau kultūros paveldo specialistams, pamačiau išplėstas akis ir piršto sukiojimą prie smilkinio: „Kaip mes galima atiduoti už dyka savo didžiausius turtus?“.
Paradoksas, bet dalijantis skaitmeniniu turiniu niekas nenuskursta, o atvirkščiai – tik turtėja. Puikus paskutinis pavyzdys, tai Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos iniciatyva, kai Lietuvos tyrėjų pamiršti (o gal tiesiog ignoruoti) lietuviškos judaistikos palikimo turtai tampa įspūdingų pasaulinių antraščių naujiena ir galimybe.
Šis tekstas buvo paskelbtas portale delfi.lt kaip iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ dalis.
Gerbiamas Liūtaurai vadovėlių ir uždavinių sąsiuvinių rengimo valstybė nefinansuoja. Visos investicijos yra privačių leidyklų pinigai. Kalbos apie didelius autorių honorarus yra mitas. Naujausi ŠMM duomenys apie mokyklų įsigijamus vadovėlius (juos galima rasti internete) rodo, kad visa visų dalykų vadovėlių rinka kasmet tesudaro 700 – 800 tūkst. EUR. Tai yra vienos mokyklos Vilniuje išlaikymo kaštai per metus. Problema ta kad dalis pinigų skirtų vadovėlių įsigijimui „dingsta“. Mokyklos kažką kitą perka už juos: kompiuterius, baldus ir kt. Valstybės kontrolė atlieka tyrimą. Dėl užduočių sąsiuvinių 300 tūkst. moksleivių lygu 3 mln. EUR irgi netiesa. Suma mažesnė gerokai. Užduočių sąsiuviniai naudojami dažniau tik pradinėse klasėse visuotinai. Vyresnėse kur ne kur. Problema yra tai kad už užduočių sąsiuvinius turi mokėti tėvai. Antra, pratybos mokyklose masiškai šviečiamos pažeidžiant autorių teises, bet į tai ŠMM nereaguoja. Vidutinis tiražas siekia 1000 egz. čia tiems kurie galvoja, kad iš to galima labai daug uždirbti. Jeigu Jūs norėtumėte parašyti vadovėlį jums reikėtų nemažų investicijų (dailininkas, redaktorius ir t.t.) po to jūs turėtumėte eiti su rankraščiu į UPC ten jį tikrintu 3 ekspertai pagal tam tikrus kriterijus, Jei bent vienas pasakytų ne jūs nepakliūtumėte į egzistuojanti vadovėlių galimų įsigyti sąrašą ir negalėtumėte kartu su kitais kitų dalykų autoriais pretenduoti į bendrą valstybės pyragą 700-800 tūkst. EUR. jeigu jums pasisektų jūs turėtumėte dar eiti į valstybinę Kalbos komisija tik po jos patikrinimo ir teigiamos išvados jūs galėtumėte pardavinėti vadovėlį rinkos sąlygomis (centralizuotų pirkimų nėra). Pyrago sumą specialiai akcentuoju, nes Jūs daug minite skaitmenines priemones, manau žinote kiek jos kainuoja ir nutuokiate kad niekas nerizikuos jų leisti esant tokiam varganam pyragui.