Šiuo tekstu pradedu savo protėvių gyvenimo istorijų užrašymus. Carinės ir tarybinės okupacijos metai trynė giminės atmintį, naikino LDK laikų liudijimus, dokumentus ir prisiminimus. Iš atskirų nuotrupų ir giminės legendų tenka lipdyti mozaiką, kurioje dalis bus teisinga, kita – padailinta ir Tau – skaitytojui – pritaikyta. Istorija verta tik tiek, kiek ji moko mus šiandien.
– Pan Dunten! – kaip įpratęs, į Nendrijos šeimininką pro pravertas duris kreipėsi Juozas. Nors baronas tebuvo matęs tris dešimtis vasarų, tačiau viršugalvyje žilstelėję plaukai priminė jo amžinatilsį tėvą – senąjį kovų bičiulį – ir Juozas kartais sugaudavo save galvojant, koks anas būtų dabar. Kaip būtų gyvenęs ir kuo būtų rūpinęsis, jeigu ne tas noras kovoti už laisvą Lietuvą, nuvedęs paskui Napoleoną iki pat bendro kryžiaus laukuose prie Borodino.
1831 m. kovo 25 d. Emilija Pliaterytė Antazavės dvare parašė prisijungianti prie sukilimo
– O, Juozapai! Užeik užeik, laukiau, – savo seną prietelių ir bažnyčioje neužrašytą krikštatėvį pasitiko lietuviškai taip pat lengvai kaip vokiškai, lotyniškai ar lenkiškai žodžius beriantis baronas Adomas Duntenas. Metai, nuo gimimo praleisti Vilkmergės paviete, papildė infliantiškas šaknis, tik bajorams skirtą lenkų kalbą gimnazijoje dar teko plėsti lotyniškų raštų mokslais.
Juozapas Ulevičius nuo pat pirmo karto, kai atjojo į senąjį Duntenų dvarą, susilaukdavo įvairių klausimų: kodėl taip gerai sutariąs su Duntenais, kodėl mokąs lenkiškai ir kodėl jo gryčia ne tokia, kaip visų. Atsakymų niekas taip ir nesugebėjo išpešti. Nors tais neramiais laikais, kai daug kur galima buvo sutikti po Vilniaus, o vėliau ir Kosciuškos kapituliacijos Varšuvoje pasklidusius sukilėlius, niekas pernelyg ir nesigilino, įmantriais klausimais nekėlė ginčų.
1805 m. Antalieptės bažnyčioje Juozapas Ulevičius vedė Kristiną Rupinskaitę
Per tuos kelerius metus, kai Rupinskų Adomas priėmė atsikėlusį Juozą pas save, jam niekaip ir nepavyko išsiaiškint, kaip čia jam gyvenimas pasisuko. Net ir savo vienturtę Kristiną išleidęs, Adomas ilgais vakarais išpešdavo tik vieną kitą sakinį apie Kosciuškos būrius, mūšius prie Vilniaus ir draugystę su Duntenais. Ir tik savo žmonai Kristinai kartais netyčia Juozas atskleisdavo daugiau, kai, nuo Žvirbliakalno žvelgdamas šiaurės pusėn, pradėjo pasakoti apie gimtuosius namus – laukų tolius, kur žvilgsnis paklysta, ir kaimynus už kelių varstų Infliantuose, šnekančius ne vokiškai, bet ir ne lietuviškai.
Į tėvus Adomui tinkantis Juozas pirmasis padavė ranką ir, netaręs žodžio, atsisėdo. Pokalbis turėjo būti trumpas, bet sunkus, todėl baronas, tarsi tempdamas laiką, išsitraukė pypkę, prisikimšo visų apylinkės vyrų pripažintos Čepėnų tabokos ir užsirūkė.
– Žinau, Juozai, dėl ko atėjai. Mane irgi ta pati mintis kankina. Pats matei, kad Emilios žmogus užvakar buvo atjojęs. O šiom dienom iš jos tik viena navyna… Vakar Cezarį Antalieptėj po mišių pas kleboną sutikau – sako, rytoj, antradienį, visus vyrus vidurdienį renka Dusetose šventoriuj.
1831 m. kovo 29 d. Emilija Pliaterytė su savo adjutante Marija Prušinskaite ir Cezariu Pliateriu Dusetų bažnyčioje paskelbė sukilimo pradžią, iškėlė vėliavą ir surinko būrį, kurį sudarė 280 šaulių, 60 raitelių ir keli šimtai dalgiais ginkluotų vyrų, daugiausia valstiečių. Kitą dieną anksti rytą su savo būriu užpuolė Daugailių arklių pašto stotį, paėmė 30 arklių ir kasą. Balandžio 2 d. būrys susidūrė su rusų pėstininkų kuopa, vykusia slopinti sukilimo Žemaitijoje ir ją sumušė. Balandžio 4 d. kartu su Cezario Pliaterio ir Juozapo Horodeckio daliniais užėmė Zarasus. (pagal sartai.info)
XVIII a. pirmoje pusėje statyta Dusetų bažnyčios varpinė
Po to, kai iš viešnagės Varšuvoje į Dusetų Didžvarį sugrįžo Pliaterių Emilija, apylinkėse žaibu sklido žinia, kad ji kalbina apylinkių vyrus rinktis ir prisidėti prie Varšuvos sukilėlių. O atmintį visi turėjo puikią – jaunesni dar buvo gyvi vos už keliolikos varstų žygiavusiais Napoleono pulkais, prisiminė savo tėvus, dar anksčiau išėjusius ginti savo laisvės.
Juozas puikiai prisiminė savo draugą, Adomo tėvą, su kuriuo kartu ėjo tuo pačiu keliu, prasidėjusiu tą kruviną 1794-ųjų vasarą, kai jau visiems buvo aišku, jog kitos galimybės išgelbėti Respubliką, nebebus. Juozas į pulką pateko iš Biržų, palydėtas savo tėvo ir brolių. Tuo metu Varšuvoje studijavęs baronas Jonas Duntenas davė priesaiką ir, gavęs asmeninį Kosciučkos paskyrimą, prie būrio prisijungė Vilniuje. O toliau sekė žygių ir mūšių metai. Pulko klajonės baigėsi tik lapkritį Radošicuoe, sukilimo vadovybei pripažinus galutinį pralaimėjimą.
– Prisimeni, Adomai, aš esu pasakojęs, kaip su tavo tėvu Jonu kartu nusprendėm nebėgti į Vakarus, Ameriką, o grįžti ir įsikurti Lietuvoje? Pasakojau, kaip prisiekėm, kad daugiau su ginklu nekariausim ir kaip tavo amžinatilsį tėvas išėjo su prancūzais? Klausiau aš Emilijos ir žodis žodin prisiminiau, ką man išleisdamas Biržuose kalbėjo mano tėvas: „Tik jaunas ir karštas kraujas gali nuplauti Respublikos nuodėmes. Eik, Juozapai, tai jaunų ateitis ir gyvenimas“. Šiandien man jau ne ta jaunystė, ne tas įsiūtis ir ne tos jėgos. Žmona, vaikai, ūkis, Vėlaikiai. Bet dažną vakarą bluosto nesudedu – už savo ateitį, už vaikų, už Lietuvą reikia kovoti.
– Prisimenu, kaip gi! Vakar to ir klebono klausiau. Jeigu vyrai kils, jeigu ne tik Varšuva, bet ir visa Lietuva, gal net Infliantai ir kazokai pakiltų – visi kartu išvytumėm maskolius. Pusbrolis iš Rygos rašo, kad pas juos visi irgi kruta, nerimsta, ginklus ruošia. Tik už ką mes kariausim? Už prūsus ar austrus? Kaip man vyrams paaiškint, kuo jiems mūsų caras už Nikolajų bus geresnis? Žemę duos ar paleis nuo dvaro? Pats matai, kad jiems tik degtinė ir sava troba rūpi, – lėtai svarstė Nendrijos savininkas.
Temo, tačiau taip palengva, kad dar galėjai jausti įšalą paleidusio pavasario gaivą, neužgožtą įšilusios krosnies. Vyrai pritilo ir užsižiūrėjo į Vasaknų pusę, pro kur ir vedė kelias į Dusetas, Pliaterių Didžiadvarį. Pirmas neišlaikė Juozas:
Juozapas Ulevičius gimė Tryškiuose (dab. Biržų raj.) 1786 metais
– Kai vakar paklausiau Kristinos, tai ji tik atsisuko ir žiūrėjo, ilgai žiūrėjo man į akis. Supranta ji viską. Supranta, kad neišeiti negaliu. Ne mano čia žemė, ne mano kalnai ir miškeliai. Liko jie prie Rastauskynės ir nežinau, ar kada bepamatysiu. Nežinau, ar net noriu pamatyt – tiek visko ten pasiliko. Užtat žinau, ko vertas mano žirgas, kardas ir jėga. Yra dalykų, už kuriuos verta mirti.
– Juozai, neskubėk. Tu visada pirmas į kautynes, bet kokia pačiam nauda? Ir net jei reikalas teisingas, tai ar verta prieš vanagą be ginklo šokt? Atsiųs iš Dinaburgo tvirtovės pora kazokų pulkų ir sukapos visus be gailesčio. Atmuši vieną, du, bet tų maskolių vis tiek daugiau. Prisimink, kaip baigėsi mano tėvui, – bandė stabdyti sau į tėvus tinkantį Juozą Adomas.
1829 m. baronas Adomas Duntenas jau buvo vedęs Rožę Karvovską iš Mukulių dvaro
Nuo Indrajų pusės pasigirdo kelių vyrų traukiama daina. Abu sukluso ir įsiklausė. Nors žodžių nesigirdėjo, bet melodija buvo abiem pažįstama ir abu būtų galėję prisijungti – tai buvo žygio daina.
Patylėjęs Juozapas atsistojo, tylėdamas pažiūrėjo Adomui į akis, paspaudė ranką ir, netaręs nė žodžio, išėjo. Baronas dar ilgokai girdėjo per kiemą tolstančius žingsnius, besimaišančius su svetainėje kabančio laikrodžio tiksėjimu.
O anksti rytą, dar saulei nepakilus, abu vėl susitiko prie Dapkaus ąžuolo, kur susirinko tuzinas kaimo vyrų, ir išjojo į Dusetas. Po poros metų Vėlaikių gyventojus surašinėjęs klebonas nei vieno iš jų neberado.
Leave a Reply