Elektroninis Lietuvos turtas: siūlymas gausinti

Kad ir kiek aš ginčyčiausi su Ričardu Savukynu (aka Rokiškis Rabinovičius) dėl intelektinės nuosavybės ateities, dėl vieno dalyko, atrodo, mes sutariam – tai intelektinės nuosavybės (IN) nauda visuomenei.

Nagrinėjant vieną iš IN rūšių – autorių ir gretutines teises – verta peržiūrėti Lario Lesigo (Larry Lessig) pristatymą TED konferencijoje, kur jis teigia, jog kai kurie įstatymai varžo kūrybiškumą. Nors pristatymas darytas 2007-ųjų kovą, tačiau jo aktualumas Lietuvai vis dar išlieka.

Nuo Lesigo pozicijos ir pradėsiu:

• Lietuvoje būtina panaikinti tuos perteklinius IN suvaržymus, kurie riboja piliečių galimybes pasiremti valstybės sukurtu elektroniniu turiniu ir jo pagrindu kurti naujus produktus ir paslaugas;
• Lietuvos valstybė (ją realiai atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė) turi sukaupusi DAUG elektroninio turinio, kuris pagal nusistovėjusią tradiciją yra pagal nutylėjimą saugomas ir jį draudžiama naudoti be atskiro teisių turėtojo sutikimo;
• Lietuvos kultūrai (plačiąja prasme) verta atverti elektroninį turinį kuo platesniam naudojimui ir skatinti tiek piliečius, tiek ne piliečius tą turinį naudoti bei jį gausinti.

Siūlymas Nr.1 – visas valstybės sukurtas elektroninis turinys yra viešas, jeigu nenurodoma kitaip

Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu turi suteikti teisę naudotis elektroniniu valstybės institucijų sukurtu ir valdomu turiniu neatlygintinai visiems asmenims.

Kiekviena valstybės institucija, kurianti elektroninius išteklius, gali nustatyti papildomas turinio licencijos sąlygas (pavyzdžiui, remiantis „Creative Commons“ standartizuotomis sąlygomis), tarkim, per 3 mėn. nuo nutarimo priėmimo, tačiau toks sprendimas turi būti sąlygotas valstybės saugumo, komerciniais ar kitais (turi būti išvardintas baigtinis sąrašas) pagrindais. Tokį institucijos sprendimą neribotą laiką teisminiu keliu gali ginčyti bet kuris asmuo.

Tokia nuostata „viskas vieša, išskyrus tai, kas apribota“, leistų iniciatyvą permesti turto valdytojams (nereikėtų daryti „centralizuotos inventorizacijos“), o visiems piliečiams garantuotų maksimaliai atvirą prieigą. Už šią prieigą valstybės institucijos neturėtų rinkti jokių papildomų rinkliavų, tai turėtų būti finansuojama jų įprastiniais veiklos kaštais.

Siūlymas Nr.2 – valstybės lėšomis finansuojamas turinys turi būti elektronine forma paviešinamas po minimalaus termino

Valstybės institucijos perka daug paslaugų ir produktų, kurių rezultatas – įvairaus pobūdžio intelektinė nuosavybė (tekstai, tyrimai, analizės, studijos, apklausos ir t.t. ir pan.). Dalis šios IN turi komercinę vertę ir valstybės pagalbą gavęs asmuo turi turėti tam tikrą laikotarpį savo iniciatyvai apdovanoti, tačiau vėliau visa ši IN turėtų tapti vieša, t.y. turi būti nemokamai prieinama visiems piliečiams.

Pagrindinis diskusijų objektas šiuo atveju – specialaus išskirtinių teisių laikotarpio trukmė. Mano vertinimu, priklausomai nuo IN rūšies, šis laikotarpis galėtų skirtis nuo poros savaičių (pavyzdžiui, Spaudos radijo ir televizijos fondo remiamiems projektams) iki 2-3 metų (kokią nors verslo valdymo metodiką su ES pagalba besidiegiančioje įmonėje).

Siūlymas Nr.3 – prioritetas perkėlimui į elektroninę erdvę

Ne tik kultūros vertybių srityje prioritetas turi būti teikiamas paslaugų perkėlimui į elektroninę erdvę. Kitaip tariant, vietoj to, kad būtų finansuojamas kokio nors „gražaus popierinio nuotraukų albumo“ išleidimas, visais atvejais prioritetas turi būti skiriamas to materialaus turinio perkėlimui į elektroninę erdvę ir platinimui elektroninėmis priemonėmis. Todėl vietoj minėto nuotraukų albumo spaudos paslaugų turi būti perkamos albumo turinio perkėlimo į specialią interneto svetainės skiltį, paruošimo turinio platinimui interneto svetainėje, torrent tinkluoseP2P ir kitomis mažiausių sąnaudų priemonėmis paslaugos.