Sunku būtų ginčytis su geležine finansininkės Ingridos Šimonytės logika: „Pajamos, ar jos gautos pinigais, ar ne pinigais turi būti apmokestinamos vienodai. Jeigu tai yra darbo užmokesčio dalis, tai nesvarbu, kaip ji apmokama – ar poilsinėmis kelionėmis, ar automobiliu, ar pramogomis, ar daiktais. Ekonomiškai nėra skirtumo“.
Iš esmės finansų ministrė yra visiškai teisi – ekonomiškai skirtumo visiškai nėra, tačiau yra didžiulis psichologinis skirtumas ir ne tik pasireiškiantis kaip užslėptos darbdavių išmokos darbuotojams. Žymiai svarbesnis skirtumas, jog labai labai didelė dirbančių gyventojų dalis ir jų darbdaviai taps sąmoningais įstatymo pažeidėjais.
Sąmoningas (tyčinis) įstatymo pažeidimas vyks nuo smulkiausių elgesio savybių (pavyzdžiui, darbo metu pasinaudodami darbo kompiuteriu susirasite kavinės, į kurią eisite vakare, telefono numerį) iki stambesnių (pavyzdžiui, pietų pertraukos metu atvažiavę papietauti už automobilio stovėjimą užmokėsite įmonės skirtu mobiliuoju telefonu) ar net visiškai stambių (pavyzdžiui, komandos stiprinimo seminaras kur nors Austrijos slidinėjimo trasose).
Kiekvienu šiuo atveju tiek darbuotojas, tiek darbdavys turės puikų formalų pasiteisinimą, jog darbo priemonės ir lėšos naudotos pagal paskirtį tiesioginėms darbo funkcijoms vykdyti. Išsiaiškinti galimą melą galės nebent telefonų pasiklausantys ir per palydovus tiesiogiai jūsų veiksmus sekantys saugumo darbuotojai…
Taip valstybė nevalingai tiek dirbančius piliečius, tiek darbdavius privers tapti teisės pažeidimo bendrininkais, skatins jį slėpti, eikvos savo samdinių (t.y. mūsų visų pinigus) darbo laiką ir labai abejotina, ar surinks bent kiek ženklesnę biudžeto pajamų sumą.
Apie tai, kad įstatymų leidėjų prievolę kurti įstatymus taip, kad šie automatiškai neverstų mūsų visų nusikaltėliais, puikiai yra išdėstęs Lorensas Lessigas (Lawrence Lessig), kalbėdamas ted.com žiūrovams. Jo vertinimu, negali būti kuriama tokia sistema, kurioje absoliuti dauguma dalyvių puikiai suvokia ir ignoruoja tai, jog savo veiksmais sąmoningai ir reguliariai pažeidinėja įstatymus.
Tapę sąmoningais įstatymų pažeidėjais, dirbantys piliečiai ir jų darbdaviai tiesiog įpras prie minties, jog įstatymų laikymasis nėra aksioma, juos galima ignoruoti, jie nėra privalomi ir teisingi. Tolesnė veiksmų seka labai aiški..
Malkolmas Gladvelas (Malcom Gladwel) savo knygoje „Virsmo taškas“ mini išdaužytų langų teoriją, kurios autoriai – Džeimsas Vilsonas (James Wilson) ir Džordžas Kelingas (George Kelling) (žr. The police and neighbourhoof safety: broken window), teigiančią, jog žymiai didesnė tikimybė, jog langas bus išdaužtas ten, kur tokių duženų jau yra. Ir tik laiko klausimas, kol į tokį namą bus įsilaužta, įsirengta landynė. Todėl būtina keisti išdaužtus langus, o žvelgiant plačiau – neleisti visuomenei priprasti prie minties, jog įstatymų pažeidinėjimas yra įprastas dalykas, kuris gali būti kasdienybe.
Savaime suprantama, savaip radikaliai į šį klausimą žiūri radikaliai laisvosios rinkos šalininkė Rūta Vainienė, teigdama, jog verslas ir dirbantys piliečiai darys pažeidimus tol, kol tai toleruos ydingi įstatymai. Galbūt ir tiesa, galbūt ir galima taip teisinti savo daromus įstatymų pažeidinėjimus, tačiau išankstinis visų pavertimas nusikaltėliais gali privesti tik prie dar blogesnės padėties – absurdu laikomų įstatymų, kurie a priori taptų pajuokos, o ne pagarbos objektu.
Bet jei rimtai, tai aš pvz nesugebu sugalvoti, kaip yra įmanoma kažką sukontroliuoti.
Mobilus – gali būti panaudotas tiesioginiam darbui (kad ir 3 val. nakties).
Automobiliu – apskritai sunkiai suvokiu kaip pakontroliuosi – kelionės lapus parašyti gali, apskritai, taip kaip nori. GPS signalą galima ir blokuoti.
tiesiog – nesugalvoju.