Palydim močiutę

Anksti savaitgalį pradėjome, šiandien užbaigėme fizinį palydėjimo kelią. Mano močiutė – Vitalija Raslanaitė (Bislienė) – išėjo lengvai ir nesunkiai. Taip, matyt, išeina visi geri žmonės, kurių neslegia rūpesčiai ar sunkūs akmenys. Žinoma, būta ir padejavimų, tačiau žymiai dažniau – ramus žvilgsnis ir susitaikymas su savo vieta, keliu ir lemtimi.

Gimusi 1927-aisiais, močiutė pradėjo kelią Utenos apylinkėse, Narkūnų kaime (garsiojo Narkūnų piliakalnio papėdėje), iš kurio dėl prastos ūkio padėties (net šešioms seserims tėvelis turėjo atidalinti dalis) tėveliai turėjo išsikelti (ūkis parduotas iš varžytinių) į Kauną, kur neįsitvirtino, sugrįžo pas vieną iš giminaičių. Trys Raslanų augintos seserys neturėjo savo namų ir didelių turtų, gal net atvirkščiai, tačiau tai netrukdė būti gerais žmonėmis.

Vienas ankstyviausių močiutės pasakojimų – apie simpatiją vokietuką, su kuriuo susipažino karo meto Utenoje. Močiutei tuo metu buvo 15-18, vokiečių kareiviui, kurio vardo istorijoje jau nebeatrasim, matyt, keleriais metais daugiau. Gaila, kad močiutė ir visa šeima, karo metais vokiškai kalbėję laisvai, vėliau tą kalbą užleido, nors ir į gyvenimo nuokalnę dar galėjo skaičiuoti vokiškai ar pagrindines frazes suprasti.

O po karo susipažino su seneliu. Susipažino keistai šiandien skambančiomis aplinkybėmis – močiutės tetos šeimą iššaudė partizanai (taip, taip – kovotojai už Lietuvos laisvę). Senelis, kuris keitė pasą, kad tik jauno neimtų į Tarybinę armiją, į frontą pateko prievarta, ten neteko rankos ir iš ligoninės grįžo namo. Čia tie patys kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę jį jau buvo spėję įrašyti į Lietuvos priešų gretas – visa prosenelių šeima po eilinių grasinimų išsikėlė iš Alaušų kaimo, įsikūrė Utenoje, kur į savo glėbį sovietų sistema priglaudė iš karto – invalidu tapęs senelis paskirtas Utenos Saulės gimnazijos komsorgu. Taip politika nelabai kada domėjęsi seneliai aplinkybių dėka tapo tarybinio režimo šalininkais, susipažino ir neilgai trukus atšoko vestuves.

Močiutė dirbo kavinėje, statistikos skyriuje, vėliau pateko į „Utenos trikotažą“ ir čia užsiliko iki pat pensijos, į kurią išėjo neilgai trukus iki nepriklausomybės paskelbimo.

Sunku dabar sakyti, tačiau galiu tik spėti, jog močiutės kelias turėjo du esminius posūkius. Pirmasis – tai mano mamos vestuvės, po kurių tėveliai įsikūrė kartu su seneliais Utenoje. Antrasis – tai ankstyvas (ėjo 56-uosius) senelio išėjimas 1981-aisiais, po kurio gyvenimas dažniausiai sukosi aplink mus – anūkus ir proanūkius.

Šiemet liepą močiutei būtų sukakę 82 metai. Dar prieš išėjimą į pensiją trūkusi vienos akies gyslelė paliko tamsų tašką ir privertė išmokti pasaulį matyti kitaip. 2004-aisiais patirtas ir Utenos gydytojų mėnesį nepastebėtas insultas, matyt, atėmė bent vienerius ar net keletą aktyvaus gyvenimo metus. Gal ir dėl to vis dažniau girdėdavome prašymus Dievuliui greičiau pasiimti, o gal tai tik saviguoda prieš neišvengiamybę?

Močiutė išėjo, tačiau visada liks. Liks tol, kol gyvi ją prisiminsime ir minėsime. O paskui, ne taip ir toli, ateis ir mūsų eilė. Duokdie, bent panašaus ilgio ir tokio pat ramumo kelią.