XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Vitalija Raslanaitė

10958 dienos

Pasidarė įdomu ir pasiskaičiavau, kiek dienų esu nugyvenęs per savo amželį. Pasirodo, tas skaičius šiandien yra lygus 10 958 dienoms. Daug tai ar mažai?

Pabandykim paskaičiuot standartiškai ir panagrinėt, ką tuo gyveno metu veikė mano a.a. seneliai ir močiutės.

Norbertas (1940-ųjų gruodis) ir Anelė (1941-ųjų spalis) – vedę apie 5 metus, pirmajam sūnui apie 2 metai, planuose antras vaikas. Ūkininkų šeima, ūkis Radeikių kaime nedidelis, apie 7-8 (?) ha, kartu gyvena Anelės mama. Abiejų tėčiai a.a. – Norberto prieš 15 metų, Anelės prieš 7 metus. Norberto gyvi 3 broliai ir sesuo (kur gyvena, neturiu žinių, bet vienas brolis kažkada išvežamas darbams į Vokietiją), Anelės – du broliai (vienas ūkininkauja šalia, vienas pasitraukęs su tarybine armija), vienas a.a. Laikas sudėtingas ir įtemptas – prasidėjęs karas, frontas, berods, jau perėjęs, vokiečiai siuntinėja raštus, kuriais nustato natūrines prievoles, tiekti armijai maistą, pašarus ir pan.

Bronius (1955-ųjų gruodis) ir Vitalija (1957-ųjų liepa) – vedę apie 8-10 metų, dukrai apie 7-9 metai. Bronius dirba LLKJS (komjaunimo?) Utenos RK org. skyriaus vedėju, neseniai jam paskiriama Tėvynės karo invalido (neteko dešinės rankos) pensija – 200 rublių iki gyvos galvos, vėliau 330, 470 rublių. Vitalija gal jau dirba „Šatrijos“ filiale (nuo ’67-ųjų „Utenos trikotažas“). Laikas sunkus, bet Stalinas jau miręs, tam tikras politinis atokvėpis, partizanų veikla Lietuvoje pasibaigus.

O ką aš? 🙂

Vedęs 2 su puse metų, vaikai dar planuose. Dirbu bent 3 darbuose, iš kurių pagrindinė – individuali veikla ryšių su visuomene srityje. Laikmetis lengvas, išskyrus ekonominius sunkumus, atvira politinė erdvė nuo Norvegijos šiaurės iki Gibraltaro pietų. Tiesa, reikia vizos patekti į Pskovą ar Minską, bet turiu teorinę galimybę lengvai įvažiuoti į JAV. Galiu kalbėti ir rašyti daug, net baisūs komerciniai, politiniai ar kitokie dariniai nėra tiek galingi, kad priverstų save radikaliai cenzūruoti.

Vat ir galvoju, o kur aš būčiau ’41-aisiais arba ’56-aisiais? Kuo užsiimčiau ir kaip skirtingai matyčiau pasaulį? Ką tai keistų mano kasdieniame gyvenime? Būčiau mažiau ar daugiau laimingas? Bus proga padiskutuot su a.a. seneliais ir močiutėmis už dar kokių 20 tūkst. dienų.

Palydim močiutę

Anksti savaitgalį pradėjome, šiandien užbaigėme fizinį palydėjimo kelią. Mano močiutė – Vitalija Raslanaitė (Bislienė) – išėjo lengvai ir nesunkiai. Taip, matyt, išeina visi geri žmonės, kurių neslegia rūpesčiai ar sunkūs akmenys. Žinoma, būta ir padejavimų, tačiau žymiai dažniau – ramus žvilgsnis ir susitaikymas su savo vieta, keliu ir lemtimi.

Gimusi 1927-aisiais, močiutė pradėjo kelią Utenos apylinkėse, Narkūnų kaime (garsiojo Narkūnų piliakalnio papėdėje), iš kurio dėl prastos ūkio padėties (net šešioms seserims tėvelis turėjo atidalinti dalis) tėveliai turėjo išsikelti (ūkis parduotas iš varžytinių) į Kauną, kur neįsitvirtino, sugrįžo pas vieną iš giminaičių. Trys Raslanų augintos seserys neturėjo savo namų ir didelių turtų, gal net atvirkščiai, tačiau tai netrukdė būti gerais žmonėmis.

Vienas ankstyviausių močiutės pasakojimų – apie simpatiją vokietuką, su kuriuo susipažino karo meto Utenoje. Močiutei tuo metu buvo 15-18, vokiečių kareiviui, kurio vardo istorijoje jau nebeatrasim, matyt, keleriais metais daugiau. Gaila, kad močiutė ir visa šeima, karo metais vokiškai kalbėję laisvai, vėliau tą kalbą užleido, nors ir į gyvenimo nuokalnę dar galėjo skaičiuoti vokiškai ar pagrindines frazes suprasti. Continue reading