Visai buvau pamiršęs, jog kovo pabaigoje Giedrei Petkevičiūtei iš „Veido“ komentavau apie tai, kaip politikai Lietuvoje pradeda rašyti tinklaraščius ir kodėl taip daro. Straipsnį, pavadintą „Į rinkėjų širdis – per internetą“, galite rasti savaitraščio kovo 31 dienos numerio 56-57 psl.
Atrodė, jog kalbėjom gal pora dešimčių minučių, o savaitraščio apimtys sutalpino tik pastraipą 🙂 Mano minčių vingiai vedė prie to, ką jau esu anksčiau rašęs ir kalbėjęs. Pirma, internete yra ne mažiau kaip trečdalis visų Lietuvos rinkėjų. Antra, dėl to bent jau iki 2012-ųjų bus sukurta ir veiks elektroninio balsavimo sistema. Trečia, internete žymiai pigiau ir lengviau pasiekti savo rinkėjus, diskutuoti, ginčytis.
Kartu savaitraščio straipsnis naudingas ir savo trumpa apžvalga, kuriuos politikus galima rasti internete jau dabar, pateikiamos nuorodos į jų tinklaraščius. Tiesa, senas klausimas, į kurį atsakymo neturiu, ar europarlamentarų interneto svetainių skiltys laikytinos tinklaraščiais.
Pirma – hm, “balsavimo teise turintys” ir “rinkejai” gali buti apibreziami skirtingai. Kazi koks rysys tarp pasiekiamumo internetu ir balsuojanciu procento…
Antra – ech, isikandai, tiek jau to, praleisiu…
Trecia – politikai nediskutuoja radijuj, nediskutuoja televizijoj, nepanasu kad si politiku karta diskutuos ir internete.
na kadangi prabilai apie propagandą. Nėra ten jokios propagandos. Šių politinių veikėjų elektoratas internetu nesinaudoja:) Tad čia kaip tik mados vaikymąsi kitaip nepavadinsiu. Bet va prof. V. Landsbergio komentarai el. erdvėje – propaganda kaip reikiant. Verta pagarbos. ( nesvarbu,kad esu V. Landsbergio gerbėjas, į tai žiūriu vien iš profesionalios pusės).