XXI a. kasdienybės dienoraštis

NT kiaulės, lipančios ant stalo

„Įleisk kiaulę į namus – tai ir ant stalo užlips“ – moko mano gimtinės senolių išmintis. Ne daug tų senolių beliko, į miestus persikėlė „antra karta nuo žagrės“. Todėl dažnai ir nebežino, kas ta kiaulė, kaip ją atpažint ir kaip apsisaugot. Apie ant betono augančius vaikus, apie geležinius žirgus ir šiukšlių, o ne rūtų darželius prirašyti tomai įvairiausių raštų. Mes nebematom pavojaus, jog kapitalizmo „laimėjimai“ panaikino vaikų žaidimo aikšteles, kad kelionės į egiptus ir turkijas privertė miegoti trumpiau ir tik gausina žilų plaukų kuokštus.

Dar viena nauja žinia būsimiems betono senoliams – mes per daug matom mėlyno dangaus ir per dažnai akys mėgaujasi Tėvynės žaluma. Būtent taip iš nekilnojamojo turto pramonės žargono reikia išversti siūlymą „tankinti miestų mikrorajonus“. Rimtu snukiu naujas pretendentas į kiaulės ant stalo rolę mums aiškina: „<...> miestų plėtra į pakraščius finansiškai „neišgali išnešti vystytojų ir pirkėjų“, todėl reikia naudoti dabar egzistuojančią infrastruktūrą ir tankinti mikrorajonus. Tuose kvartaluose, kuriuose yra išvystyta infrastruktūra, reikia kompleksiškai juos renovuoti sutvarkant parkingus, pakišant juos po žeme, užstatyti naujais gyvenamaisiais namais <...>“.

Neprofesionalus eilinio piliečio laisvas vertimas į lietuvių kalbą: „Mums niežti rankos statyti kuo daugiau ir sunaudoti kuo daugiau betono kvadratų ir kubų. Žalių vejų ir medžių mes nemėgstam, vaikų aikštelės kainuoja per brangiai, o šunis vedžioti geriausia betoninių trinkelių takučiu šalia ūžiančių automobilių“.

Baisu, jog „verslininkų elito“ atstovas (ar bent pretenduojantis tokiu tapti) kalba taip aptakiai, jog tarp žodžių pranyksta mintys. Baisu, jog tai tik dar kartą primena daugelio statybų istorijas, kai svarbu „greitai ir pigiai“ pastatyti ir kvailiems pirkėjams „prakišti“ kvadratinius metrus, kai po to naujakuriai sužino šimtus punktų būsimų išlaidų – nuo vos keletui metų įformintos žemės po daugiabučiu nuomos iki tiesiogine žodžio prasme kiauro stogo. Ką jau bekalbėti apie sudilusio skatiko vertę praradusius pažadus dėl gražios aplinkos ar „vaizdo į mišką, kurio niekas nebeužstos“.

Kas galėtų būti užkoduota po posakiu „plėtra neišgali išnešti“? Pasakojimo kontekstas leistų manyti, jog kalbama pernelyg brangią naujų teritorijų infrastruktūrą. Kitaip tariant, Lietuvos miestų gyventojai sutinka gyventi be vaikų žaidimų aikštelių, jiems nerūpi žaluma, todėl verslas nesibodi pasiūlyti alternatyvą – t.y. paaukoti kokybę?!

Tarkim, vardan „pigumo“ ir dėl prastos finansinės padėties (nors pilni prekybos centrai niekaip su tuo nesiderina) šiandienos “naujakuriai” sutinka gyventi varnėnų dėžutėse (kaip kad dabar ant šiukšlyno Vilniaus pakrašty iškilę pajuokos objektai). Tačiau netrukus kriuksėti pradėsiantys drįsta siūlyti paaukoti ne tik naujųjų miestiečių gyvenimo kokybę. Staigiai į verslo aukštumas iškilusio verslo sektoriaus asociacijos vadovas gyvenimo kokybę siekia atimti ir iš miestų senbuvių, kuriems, kažkas nusprendė, dangus nebereikalingas.

Tvirtinama, kad sovietmečiu statytų rajonų užstatymo intensyvumas (red. – nuostabi sąvoka, kuriai į porą galima būtų pasiūlyti „žmonių virtimo zombiais spartą“) yra pernelyg mažas. Pavyzdžiu pateikiamas Vilniaus senamiestis, kuriame užstatymo intensyvumas (žmonių kalba – kiek kvadratinių metrų betono arba pastatų aukštų galima pastatyti ant 1 kvadratinio metro gamtos) yra 3, o tuo tarpu Lazdynų, Karoliniškių, Viršuliškių – 0,8. Vilniuje gyvenamosioms teritorijoms šiuo metu leidžiamas 1,6 maksimalus koeficientas.

Taip, galima sutikti, jog neleistinai ilgai užsitęsęs bendrųjų planų (ne tik Vilniaus) tvirtinimas sukuria daug problemų statybininkams ir kitiems nekilnojamojo turto verslininkams. Taip, nauji žemės sklypai brangūs. Tačiau kai eilinį kartą miestą ir jo gyventojus siūloma dar labiau įspausti į amžinus betono gniaužtus, tai belieka nekilnojamojo turto verslo gyvūnus ir jų atstovus pradėti vadinti tikraisiais vardais. Juolab, kad tokių siūlymų autoriai piestu sukiltų prieš pasiūlymą sutankinti jų pačių privačių namų valdas.

Pabaigai priminsiu pora bene garsiausio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės poeto – Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus – posmų, užrašytų XVII amžiaus Vilniuje ir išverstų nepakartojamosios Eugenijos Ulčinaitės. Tuomet Lukiškės dar buvo gražios gamtos kampelis, o ne „sutankintas mikrorajonas“:

Mes į kalną Lukiškių kopsime,

Kur aukšti ąžuolai ošia ir dengia jį,

    Įsiklausę, kaip gurga

        Vandenys, plaukdami prošal.



Čia, sustoję pačioj kalno viršūnėje,

Visą Vilnių apžvelgt mudu galėsime,

    Kaip apsupus jį laiko

        Vilija savo glėby.

Paskelbta vz.lt

4 Comments

  1. Anonymous

    Idomu , koks NK sutankinimo "otkatas"? 🙂

  2. Marijus

    Labas, Liutaurai,

    įdomi tema. Man pačiam nesutankintas Vilnius labai patinka, jaučiuosi jame labai komfortiškai ir jaukiai grįžęs iš sutankinto didmiesčio. Vienok įvardinant gresiančio proceso blogybes nereikia nutylėti ir šį procesą skatinančių objektyvių sąlygų. Pirma sąlyga: didesnei daliai naujo būsto pirkėjų esminiu apsisprendimo pirkti/nepirkti argumentu išlieka būsto kaina. Antra: pigiausiai būstą pastatyti galima ten, kur nereikia investuoti į infrastruktūrą ir leidžiamas didelis užstatymo tankis bei aukštingumas. Fabijoniškių sąvartyno kvartalas atsirado kaip šių dviejų sąlygų išdava. Kadangi visi butai jame buvo sėkmingai parduoti, sunku nuneigti faktą, jog jis atitiko to meto kokybinius pirkėjų lūkesčius, o tuo pačiu ir visuomenės dalies, siekiančios kuo greičiau ir pigiau įsigyti gyvenamąjį būstą, poreikius. Likusiai visuomenės daliai jis bent jau nemaišo, jei nesigilintume į estetinius aspektus 🙂

    Situacija su užstatymo intensyvumo didinimu yra visiškai kitokia. Visų pirma – kvartalų užstatymo intensyvumo didinimas liečia ne tik naujų butų savininkus, bet ir rajono senbūvius. Tokių projektų įtaką esamiems rajono gyventojams nevienalypė ir priklauso nuo to, kokiu būdu įgyvendinamas rajono renovacijos projektas. Manyčiau, jog viskas šiame klausime atsiremia į visuomenės sutartį 🙂 Jei esi pasirengęs suinteresuotai visuomenės daliai sumokėti tiek, kad ji sutiktų kęsti tam tikrus tavo sukelsimus nepatogumus ar parduoti ant tau reikalingo žemės gabalo stovintį nekilnojamą turtą, tai renovuok ir statyk kiek širdis geidžia. Jeigu ne – kurk naują infrastruktūrą ant plyno lauko. Gaila, bet praktikoje dažniausiai visuomenės vaidmenį stengiasi atlikti valdininkija, nes tai padeda prisidurti prie skurdaus valdininko atlyginimo, o vystytojui su ja susitarti pigiau, negu su viso kvartalo visuomene.

  3. Kestas G.

    Liutaurai, daraisi kategorishkas, gal i politika taikai? 🙂

    Kiekvienas logishkai mastantis zmogus tempia paklode i savo puse, o del to isijungti juodai/balta vaizda ir kazhka apshaukti kiaulemis, atsiprashau, bet kaimo bobu lygis.

    Nesu specas miestu planavime ir kiek ten turi buti zhalumos, bet plika akimi matosi, kad Vilniuje yra daug problemu su nekilnojamo turto vystymu. Vienas pavyzdys – prie nekenchiamojo Siaures miestelio, kur m2 kainuoja ne taip mazhai, yra didziulis nushiures "pramoninis rajonas", kuris praktishkai dabar atsirado vos ne miesto centre, kam jo reikia? Prie Lietuvos Banko ir Impuls+ Kareiviu gatveje yra zhemes plotas, kuris niekaip nenaudojamas ir ten pastatytas net daugiaaukshtis net niekam vaizdo neuzhstotu. Ir visa tai galima pamatyti praejus tik 2 km. Bent jau atrodo, kad buvusioje VSA teritorijoje pagaliau prades statyti kazhka normalaus.

    Nezhinau, kas trukdo visam shitam neefektyviam NT panaudojimui restrukturizuotis, bet suprantu viena dalyka – tarp turinchiu bustus ir ju neturinchiu (bet norichniu pigiai ir gerai), uzhprogramuotas naturalus konfliktas. Taip pat, jei kalbant apie nuosavybes teise i zhalias zonas – jei tu (ar tavo namo bendruomene) nusipirktu koki nors parka ar zhaliaja zona, matoma per namo langus, viskas ok, nieks ten nieko nestatys, turekite ir dziaukites, bet jei rajonas turi daugiau zhaliu zonu, nei priklauso pagal (velnias zino kieno) nustatytas normas, ir zheme priklauso savivaldai, tai chia jau miesto vadovu dilema – ar jie nori patenkinti esamus chiabuvius, ar pritraukti naujus ir plesti miesta. Manau, kad yra imanomas abiem pusem naudingas sprendimas ir ta sprendima NT korifejai bando siulyti.

    o visu pirmiausiai "sutankinti" reikia shnipishkes, chia tai faktas

  4. Anonymous

    As tai siulau pradeti nuo turnishkiu ir zveryno "sutankinimo" 🙂 Pvz butu neblogai prie prezo busto pamatyti gera dangoraizi. Sakyciau netgi prie visu keikiamo sovietmecio Vilniuje tokiu sutankinimu nebuvo.Beje dar geras klausimas: kas ilgiau bus eksploatuojama ar naujoskartonines dezutes ant siukshlyno ar seni blokiniai kvartalai statyti, atseit ,girtu tarybiniu statybininku? Kazkaip krypsta, kad blokiniai vistik ilgiau:))

Leave a Reply to Anonymous Cancel reply

Your email address will not be published.