XXI a. kasdienybės dienoraštis

virtuali diskusija su Aurelijum Katkevičium apie žurnalistikos ribas

Manau, skaitantiems šį blogą bus įdomi vieno virtualus pokalbio su Aurelijum Katkevičium („Verslo klasės“ redaktorium) ištrauka (kalba ir korektūra taisyta ne visur).

<…>

AK: per savaitgalį bemėtydamas spiningą turėjau progos pagalvoti apie vieną tokį besiakredituojantį. atsirado dvi abejonės: pirma – vis dėlto žiniasklaida yra ginklas, ir panašu, kad ši veikla turėtų būti licenzijuojama – kaip ir ginklų prekyba ar alkoholio gamyba ir prekyba. tai šiek tiek ribotų laisvę visiems vadintis žiniasklaida Nemanai? ir antra – mokesčiai. jeigu tu informuoji visuomenę neturėdamas iš to komercinės naudos – OK, bet jei tik tavo blogas pradeda nešti vienokias ar kitokias pajamas – tuomet reikia mokėti mokesčius – čia ne apie patį akreditavimą, bet apie dar vieną kontekstą – galbūt ne į temą.

LU: 1 – tai, kad žiniasklaida Lietuvoje tapusi ginklu, ir yra pagrindinė problema. LRS'as turi pilną teisę nustatyti įvairius apribojimus žurnalistams. pvz. neparašai 1txt/1mėn, ir atimama akreditacija. čia pagrindinė problemos ašis – tai noras iš principo mažinti žurnalistų skaičių. turi būti pjaunami ir kertami tie „žurnalistai“, kurie ir bando būti ginklu, o ne informacijos sklaidytojais
2 – dėl licencijavimo absoliučiai nesutinku. vėlgi – turime žiūrėti pagal turinį, o ne pagal formą

AK: pirma – teisingai – kuo labiau atskiesim visus tuos monstrus, tuo geriau.
antra – sutinku visiškai – žinoma, pagal turinį – bet licencijavimas ir spręstų visas akreditavimo problemas – turi licenciją – esi žiniasklaida, neturi – ne. nesvarbu ar rašai blogą, ar leidi žurnalą, ar podcastini ar būni žinių radijas

LU: 3 – taip, veikla internete turi būti apmokestinama tais pačiais principais. čia lygiai kaip visiems užsiimantiems konsultacijomis nesvarbu, ar jie konsultuoja laive, per telefoną ar karo stovyje. įdomu, kad pvz. JAV yra specialus interneto veiklos apmokestinimo moratoriumas, kuris kol kas dar pratęsinėjamas, nes tai laikoma skatintina veikla, o ateityje pvz. gali būti 1bitas informacijos perduotas = 1centas mokesčio. kaip kokie radijo dažniai

AK: o – kad yra apmokestinimo moratoriumas – nežinojau

LU: ten sudėtingesnė sistema, bet rezultatas toks.
dėl licencijavimo – o tai kas būtų tiems, kurie nelicenzijuoti? netektų teisių/apsaugos? beje, dabar tai po truputį vyksta – pvz. ryt (red. pastaba – 07.04.04) ŽR/Radzevičius kalbės su VakŽin redaktoiurm apie VakŽin turimą statusą „nuolatos pažeidžiančios etikos reikalavimus visuom.inf.priemonės“
dabar tik laiko klausimas, kai tie „nuolatos pažeidžiantys“ bus pozityviai diskriminuojami (pvz. yra idėja naikinti tokiems PVM lengvatą) ir t.t. ir pan. priemonėmis jų gyvavimą apsunkinti

AK: jie tiesiog nebūtų žiniasklaida – ir teisė (ir pareigų ir teisių srityse) taikoma šiai, jiems nebūtų taikoma.

LU: manau, kad realu tik „atvirkščiai“ – t.y. suteikiant visiems ir paskui už prasižengimus mažinant teisių apimtį. kitu atveju visus padarysim „truputį kaltais“. dabar „visi vienodai švarūrs ir turi visas teises“. prasižengusius reikia baust ir automatiškai gadint jų veiklos patogumus.
beje, mano disertacijos pagrindinė hipotezė – informacinėje visuomenėje kiekvienas pilietis vis daugiau tampa žurnalistu, todėl jam atitinkamai turi būti suteikinėjamos atitinkamos teisės

AK: gal ir taip – bet tada laukas, kurį turėtų užkloti žiniasklaidos teisinis reguliavimas, darosi žiauriai platus. o kaip tada su pareigomis? to kiekvieno piliečio, ta prasme?

LU: būtent. kartu su didėjančiomis teisėmis lygia greta didėja ir pareigos.
pvz. interesų konfliktų viešinimo būtinybė – jeigu tik žmogus kalba viešai, jam iš karto atsiranda pareiga deklaruoti, kokius privačius interesus turįs
galima sakyti, kad kiekvienas pilietis po truputį tampa „politiku“, todėl dabar politikams taikomi reikalavimai pradedami taikyti ir viešai besireiškiantiems piliečiams

AK: klausyk, politiku tampa kiekvienas pilietis, žurnalistu tampa irgi, bet čia ateina koks Kašpirovskis ir sako – taigi ir gydytoju šiais laikais tampa kiekvienas pilietis. Todėl ir jam turi būti suteiktos tokios pat teisės… o čia dar ir (yra ir tokių idėjų) tvarkdariu tai yra teisėsaugininku taps kiekvienas pilietis – ar čia mes nebrendame į kažką labai įdomaus?

LU: blogus rašo 10-15 proc.
kitus vaidmenis paims kiti
aš čia matau daug „tarpinių spalvų“. vat jų visų reguliavimas ir yra pagrindinis iššūkis

<…>

6 Comments

  1. churchill

    pravers ruosiantis mano lietuviu kalbos iskaitai 😀

  2. Anonymous

    per ką chatinate?

  3. Aphex

    Ačiū, įdomus diskursas. Beje, pavyzdys su Kašpirovskiu, mano nuomone yra sprendimo užuomina. Vis tik jūs ne pirmieji sprendžiate šią dilemą. Ar nevertėtų tiesiog adaptuoti medikų, teisininkų ar pan. praktikos?

  4. liutauras

    churchill'e, mielai prašom 🙂

    Anonymous'e, naudojam skype'ą

    Aphex'ai, jeigu kaimo bobutė iš tiesų pagydo žolelėmis, tai neturiu jokių priekaištų suteikti jai medikų teises ir pareigas. šiaip, iš principo taip galvoti galima, tačiau saviraiškos laisvė yra pernelyg "asmeninės pajautos", kad ją būtų galima technokratizuoti

  5. Aphex

    Turėjau minty medikų ir teisininkų akreditavimo praktiką 😉

  6. liutauras

    nepagaunu minties tada 🙂

Leave a Reply to liutauras Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *