magiškieji septyni ženklai:
- kada paskutinį kartą parduotuvėje pirkote ketvirtį duonos?
- ar savaitgaliui skrisdami pasigrožėti Europos sostinėmis geriau susipažįstame su mums artimiausiais žmonėmis?
- ar niekada neteko mesti į šiukšliadėžę gerų maisto produktų su mintimi, kad bent бомж'ai suvalgys?
- ar pažįstate bent vieną kolegą(-ę), kuri(s) parduotų asmeninį automobilį ir persėstų į visuomeninį transportą?
- jei ne patys, tai artimiausi giminaičiai turi pasistatę/statosi/statysis sodybą kaime/užmiestyje/gamtoje – kiek praėjusių metų savaitgalių jie praleido Lietuvos gamtoje?
- kiek namų, statytų Перестройка'os laikais, telpa bent į minimalius poreikių/galimybių rėmus? o kaip būtų, pavyzdžiui, šildomi šiandienos kūriniai, jeigu rusiškos dujos staiga baigtųsi?
- ar pilnėjantys krepšiai parduotuvėse simbolizuoja ir netrukus padidėsiantį gimstamumą?
kažkas yra teisingai pasakę, kad mes – lietuviai – esame ištroškę ir alkani. galvoju, ar visi, ar besąlygiškai?
Zinoma apie bomzus pagalvoju visada, pvz siandien ismesdama neprakasta kotleta, idejau ji i maiseli, o po nauju metu juos mano kolega pavaisino konjaku tiesiai prie konteineriu… 🙂 Ne tokie mes ir blogi…
Del asmeninio gerbuvio – zinoma turime ir sodyba kaime, bet manau, kad gigantomanija dar nesergame… o gal… rasau tai daugiskaita 🙂