Besibaigiant 2006-iesiems vis dar nerimsta batalijos dėl naujųjų naftos paieškų ir gavybos licencijų Rietavo ir Raseinių licenciniuose plotuose. Dviejų didžiausių konkuruojančių naftą gavybos įmonių – „Minijos nafta“ ir „Geonafta“ – gavybai vadovaujantys specialistai pritaria, kad pramonės sektoriaus perspektyvoje kol kas daugiau neatsakytų klausimų, negu aiškių atsakymų.

Ekspertai atsakė į du klausimus: ką jie laikytų didžiausiais Lietuvos naftos paieškų ir gavybos pasiekimais bei kokias nurodytų esmines naftos gavybos sektoriaus problemas, kurias išsprendus, naftos gavybos pramonė dirbtų efektyviau?

Igoris Šeštokas, UAB „Minijos nafta“ paieškų skyriaus vadovas. 1974 metais baigė Leningrado kalnakasybos institutą, išvažiavęs kaip tikslinės grupės studentas, baigęs gavo paskyrą į Šiauliuose įkurtą seismožvalgybos partiją. 1981 metais komandiruotas porai metų į Mongoliją, grįžęs Vilniaus universiteto bazėje pradėjo kurti geofizinių duomenų skaičiavimų sistemą.

Apie pasiekimus. Manau, esminis Lietuvai yra pats faktas, kad šalies žemės gelmėse rasta naftos. Tai iš tiesų buvo kokybinis mokslinės minties šuolis – tokia hipotezė iškelta ir patvirtinta praktiškai, teorinės prielaidos „tapo“ pirmuoju surastu telkiniu.

Taip pat išskirčiau 1983-iųjų atradimus Genčių telkinyje, kurie iš esmės pakeitė tuometinės TSRS Geologijos ministerijos poziciją. Iki šio įvykio buvo jau nuspręsta, kad į šiaurę nuo vadinamojo Telšių lūžio (t.y. Šiaurės Vakarų Lietuvoje, Latvijoje) naftos paieškos yra neperspektyvios. Minėto telkinio egzistavimas ir kiti vėliau aptikti telkiniai paneigė šią prognozę. Dėl to buvo skirta naujų pajėgumų, prasidėjo nauja tyrimų banga.

Kaip „Minijos naftos“ patriotas paminėčiau, kad kartu su šia bendrove Lietuvoje pradėti taikyti naujos kartos tyrimai, gręžinių ir gavybos technologijos, kurios parodė, kad debitas (t.y. per parą išgaunamų angliavandenilių kiekis) gali būti žymiai didesnis, nei buvo įprasta Lietuvoje. Rodikliai skyrėsi dešimtis, net šimtus kartų. Tai veikia ir bendrą išgaunamos naftos koeficientą, žymiai efektyvesnė tampa naftos gręžinių eksploatacija, didėja jų komercinis patrauklumas.

Apie problemas. Manau, kad pagrindinė šio pramonės sektoriaus problema – tai nekompetentingas ir korupcinis valstybinis sektoriaus reguliavimas. Jau dešimtmetį Lietuvos teritorijos dalis, kurioje 15 metų vykdomos ribotos paieškos, iš esmės nesikeičia. Dėl to apribotas rimtų užsienio kompanijų ir investicijų pritraukimas. Kai visos pasaulio šalys konkuruoja dėl investicijų į naftos gavybos paieškas ir gavybą, Lietuvoje tokie investuotojai tampa nepageidaujami ir laukiama, kada laimės „savi“, o „pašaliniai“ stumiami lauk. Lietuvoje visai netaikomas pažangus aukcioninis principas, pagal kurį, užtikrinus gyventojų ir gamtos saugumo reikalavimus bei atitikus rimtus kvalifikacinius kriterijus, pirmenybę įgija didžiausią ekonominę naudą (t.y aukščiausią kainą) šaliai galintis suteikti pretendentas.

Kęstutis Ivanauskas, AB „Geonafta“ gamybos direktorius. 1971 metais baigė Maskvos naftos ir dujų pramonės institutą, baigęs grįžo į Lietuvą ir pradėjęs „Naftos žvalgybos kasybos“ inžinieriumi per 35 metus užkopė karjeros laiptais iki „Geonaftos“ gamybos direktoriaus.

Apie pasiekimus. Pats naftos išteklių egzistavimo konstatavimas yra svarbus. Tarp visų atrastų naftos telkinių trys yra itin patrauklūs, nes juose slūgso daugiau nei po milijoną kubinių metrų išgaunamos naftos.

Manau, Lietuvos naftos gavybos pramonės didžiausiu pasiekimu verta laikyti 2001-2002 metus, kai Lietuvoje buvo pasiekta daugiau nei pusės milijono kubinių metrų (t.y. daugiau nei 3 mln. barelių) metinė naftos gavyba.

Iš technologinės pusės svarbu, kad Lietuvoje naudojamos naujos gręžimo technologijos – orientuotai iškreivinti, horizontalūs gręžiniai, taikomas gręžimas depresijos sąlygomis.
    
Apie problemas. Akivaizdu, kad dabar eksploatuojami seniai atrasti telkiniai, jų ištekliai senka, todėl būtina plėsti naftos gavybos paieškas, ieškoti naujų telkinių nustatytuose perspektyvioje naftos gavybai šalies teritorijoje. Su tuo iš dalies susijusi ir antra problema – reikia efektyvesnio (spartesnio) valstybės institucijų, reguliuojančių naftos sektorių, darbo. Būtina sutrumpinti „popierinių“ darbų trukmę: nuo leidimų tvarkymo iki darbų pradžios konkrečioje vietoje.

Išskirčiau ir gana specifinę žemės plotų naudojimo gręžiniams ir verslovėms problemą. Dabar klostosi situacija, kai su žemės savininkais praktiškai neįmanoma pasiekti realių susitarimų.

Dėl pasyvios valstybės institucijų pozicijos naftos gavyba mažėja jau penktus metus iš eilės.

Paskelbta dienraštyje „Vakaro žinios“