Prieš pora metų gavau nemenką šoką, kai suvokiau, kad nuo mano biuro Vilniuje atstumas iki Baltarusijos gali būti matuojamas puse valandos kelio (būtent po tiek atsidūriau pasienio eilės pabaigoje). Šį savaitgalį aplankęs tėvelius Utenoje penktadienį vakare sugalvojau, kad reikia aplankyti Daugpilį ir palyginti jį su prisiminimais, kurie atkeliauja dar iš tarybinių 1985-1987 metų, kai kelionės į Daugpilį siejosi su kelionėmis į truputį kitokį pasaulį, kuriame buvo nepamirštama radiotechnikos ir/ar žaislų parduotuvė. Joje manęs laukdavo naujas karinės technikos modeliukas – tankas, patranka, šarvuotis ar sunkevežimis 🙂 Nuo tų laikų prabėgo beveik pora dešimtmečių, tad.. kas pasikeitė?
 |
Atmintyje tarybiniai laikai gana juokingai siejasi su įspūdžiu iš kelionės į EuroDisneilendą. Joje patyriau bene pirmąjį deja vu, kai kirtome, berods, Belgijos-Vokietijos sieną. Lygiai tokia pat procedūra būdavo ir kertant broliškųjų tarybinių respublikų sienas. LTSR ir LTSR sieną žymėdavo vienintelis žymuo – respublikos pavadinimas. |
Dabar mes su latviais jau priešai. Ant tilto – herbai, abipus valstybių ribą simbolizuojančio juokingo upelio šlaitų viršūnėse įsitaisę muitininkų postai. Ši žmonių kasta, turbūt, yra unikali žmonijos rūšis – kur ir kaip juos besutikčiau, jie visur kažkokie.. gyvuliai?!
Šį kartą juokinga situacija su latviais – apie 20 minučių latviai mus visus „registravo“. Tarp belaukiančių sklandė gandas, kad latviai taip ruošiasi NATO viršūnių pasitarimui – esą taip bando apsisaugot nuo pavojingų tipų? Jeigu toks NATO saugumas, tai velniop jį.
| Nežinau, ar teko kada kam važiuoti į Daugpilį ir neįsiminti šio paskutinio Dauguvos slėnio. Kelias, kurį kerta dvi geležinkelio šakos, tiesus kaip styga ir atsiremia į pilnu tempu veikiantį kalėjimą.
Kartu tai – tai kelionės vidurio ženklas, nes nuo kalėjimo vos pora kilometrų į dešinę ir civiliams skirtas tiltas perkelia praktiškai į Daugpilio centrą. |
 |
 |
Tai, kad antrame pagal gyventojų skaičių (viso ~110 tūkst.) Latvijos mieste yra „Maxima“, nieko nenustebins. Stebina tik itin didelis ne-latvia-kalbių skaičius:
|
Juokingiausia parduotuvių dalis – beveik ideali Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės kopija šalia miesto turgaus. Visa tragikomedija, kad kopija iš ~1995 metų Lietuvos „vaizdelio“ – totalus Gariūnų stilius tiek prekių asortimento, tiek ir pateikimo srityse.
 |
Daugpilis neįgudusiam vairuotuojui gali tapti paskutine pasivažinėjimo aikštele. Taisyklės, pagal kurias važinėja tramvajai, galima suformuluoti į vieną sakinį: „Jis niekada nepraleidžia“. Jeigu pasimaišei kelyje – klausimų nebeliks. Vat todėl aš esu prieš, kad toks transportas atsirastų Lietuvoje. |
Daugpilio tvirtovė
 |
Pirmoji Daugpilio tvirtovė mini 1270 metus, kai ją čia įkūrė Kalavijuočių ordinas. Tačiau ji nutolusi nuo miesto centro apie 19 kilometrų, todėl šį kartą jos pamatyti neteko.
Pagrindinis dėmesys – XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje caro įrengtai tvirtovei (Dinaburgas cietoksnis). Ji išdėstyta abipus Dauguvos upės. Dešiniajame krante pagrindinė bazė. Kairiajame – jau minėtas dabar veikiantis kalėjimas. Bene pagrindinis išbandymas tvirtovei teko 1812-ųjų kare prieš Napoleoną, kai prancūzų armija nesugebėjo įveikti gerai įtvirtintų pozicijų. Tačiau ko neįveikė ginklu, prancūzai padarė psichologiniu spaudimu – rusai pabėgo susprogdindami svarbiausias pozicijas, nes puikiai suvokė ilgalaikio priešinimosi beprasmybę prieš akivaizdžiai stipresnį priešą. |
| Tarybiniai metais tvirtovėje buvo įsikūrusi aviacijos mokykla. Ir iš tiesų – tarybiniai laikai primena, kad kelionėse į Daugpilį teko pamatyti ar bent išgirsti pirmuosius naikintuvus.
Dabar aviacijos mokyklą primena tik tvirtovės teritorijoje pažymėta „Aviacijas iela“ ir tuščios garbės lentos. Užlipdamas į didžiulės aikštės tribūną taip ir gali įsivaizduoti, kaip paradus čia priiminėdavo Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos kariuomenės vadai ir vadeliai. Tiesa, tribūna ir jos ankstesni lankytojai neatlaikė laiko iššūkių. Kaip gyvas priekaištas jiems – šalia po egle begulinti „Raffaelo“ saldainių dėžutė. Priešas vėl neįveikė tvirtovių, bet pasikasė po supuvusios maskvietiškos psichologijos pamatais.. Kartu apleista tvirtovė, manding, simbolizuoja dar vieną Daugpilio realybę – Latvijos žemė priima okupantus, bet jiems čia nesiseka. Ateina vieni (vokiečiai) ir palieka, ateina antri (lietuviai) ir dingsta, atėjo treti (maskoliai) ir išnyko kaip dūmas.. Gal pagaliau eilė patiems latviams? |
|
Tai vat tokia trumpa 4 valandų kelionė į tarybinę praeitį.
Liuks reportažiukas- su malonumu pažiūrėjau. Jei esi mėgėjas tokių fotoklajinių- apsilankyk laikas nuo laiko http://tinkle.miestai.net tikrai rasi įdomių reportažų. O ir taviškis ten daugeliui būtų įdomus 😉
de javu – turi būti "deja vu"…
sorry again
2 vytauc – iš tiesų įdomus projektas, panagrinėsiu. ačiū!
2 kaasmauglys – ir vėl ačiū! patobulinau savo prastokas prancūzų kalbos žinias 🙂
Ačiū už kelionę. Niekada neteko aplankyt kaimynų, tai šiaip ar taip buvo įdomu :). O naikintuvus galima buvo puikiai girdėt ir matyt ir Tarybų Lietuvoj. Skrisdavo taip žemai, kad norėdavosi krist ant žemės ir sulįst į ją. Arba nors prie kokio medžio prisiglaust.
Na man Daugpilis irgi prisimena kaip didelės žaislų ir sporto prekių parduotuvė. Kadangi mano tėviškė Zarasai-Dagpilis kaip ranka pasiekiamas.
Šią vasarą "sublūdijom" su draugais ir nuvažiavom panaktinėti po Daugpilį. Užsukom į Banzay Club (vietinis naktinis klubelis):) Na skirtumas yra:))). Vėlgi rusų kultūra ima viršų.