Krizė, kurios nebuvo

Anądien įsijungiau televizorių ir net sustingau – Lietuvoje krizė!

Pažiūriu už lango – o ten šviečia ta pati pavakario saulė, svirpia žiogai ir vėstantis oras kviečia ramiai sau vaikščioti po parkus ar net gatves. O veidai televizoriuje pasakoja ir rimtomis rūpintojėlių pozomis kažką sprendžia.

Pirmoji mintis – sprogo Ignalinos atominė elektrinė, virš mūsų (ir mumyse) plauko ir sėda tūkstančiai radioaktyvių dalelių, todėl artimiausiomis savaitėmis nupliksime, o po kelių mėnesių neišvengiama spindulinė liga. Kad ir kaip būtų džiugu, iki šiol ramiai sau maigau kompiuterio klaviatūros klavišus, o plinku įprastu, nors ir šiuolaikiškai pagreitintu, tempu.

Antrasis žaibas mintyse atnešė nuojautą, galbūt mus vėl puola rusai ir šį kartą sprendžiamas klausimas, ar šiauliečiai kumščiais prikels įkalusius NATO lakūnus pirmiau, nei rusas spės įbesti savąjį naikintuvą kur nors arčiau Lietuvos centro? Bet nei Kalašnikovo, nei alternatyvių NATO standartus atitinkančių įnagių, pasirodo, į rankas irgi neteko paimti.

Tada pradėjau klausytis. Pasirodo, krizė politinė. Jos pradžia – šuniškos privilegijos, pasmaugusios porą Seimo koridorių klapčiukų, vieną partiją, neaiškų trijų simbolių rinkinį AMB, išgąsdinusios baikštų Urdomos kniazių. Pasirodo, krizė esminė, griaunanti valstybės pamatus.

Esą rožinė, žydra ar kitokios spalvos vėliavas nešiojanti Vyriausybė yra kaip oras, be kurio negali gyventi Lietuvos žmonės. Vėl save gaudau ir tikrinu, ar iš tiesų jau porą savaičių esu kaip į krantą nevakarietiško žvejo išmestas ešerys? Ir vėl atvirkščias rezultatas – esu kaip tas belgas tanke.

Tačiau tas nerimas taip lengvai nepaleido. Dėl šventos ramybė pasiėmiau vaikystės laikų gastronomo nuotrauką ir nusinešiau į eilinę šiandienos šventyklą, t.y. prekybos centrą. Pabandžiau lyginti – o nuotrauka nuo šiandien vis dar skiriasi kaip diena ir naktis. Vadinasi, sau pamaniau, pasaulis vis dar stovi ant savo kojų, penkių rūšių juodos duonos kepalai guli, o aštuoniolika skirtingų dešrų ringių sukabintos. Iš dalies nusiraminau, nes krizė mano pilvo nepalies.

Dėl šventos ramybės peržiūriu paskutinę verslo statistiką. Nors bendras prekybos deficitas didėja (suprask, nuolat iš užsienio daugiau perkam, nei jam parduodam), tačiau faktas, kad perkam ir valgom daug (net statybininkai, sako, dabar valgo daugiau nei mūsų tarnai, kitaip – valstybės tarnautojai). Visokius rubikonus keikiam, tačiau Europos krepšinio čempionatą jau turėsim kur priimt. Sako, gal net porą komandų į Eurolygą kitąmet prastumsim.

Toks apsiraminęs ir grįžau namo. Vėl įsijungiau televizorių, o ten vėl apie krizę. Gal jiems klimaksas? Nebūtų keista. Regis, Seimo kadencija įpusėjo, o vyrams dažniausiai irgi apie ketvirtąją penktąją dešimtį problemų būna. Tokia, matyt, ir krizė. Paieškos seimūnai jaunų merginų, palakstys – žiū, ir baigsis krizė. O mes tik tyliai į ūsą juoksimės, kad krizė tik jų galvose ir tebuvo..

Paskelbta www.lrytas.lt