Įprasta, kad Lietuvoje politikai – vagys, kad jų veikla – pirmoji greta prie
lovio. Neva „visi jie tokie“ ir todėl eiliniam piliečiui viešoji politika gali
suteikti tik blogį, jokio „bendrojo gėrio“ surasti net nebandoma, abejotina, ar
apskritai toks egzistuoja.

Vis dėlto nesutikčiau, kad visi Lietuvos politikai neturi sąžinės, kad veikia
tik asmeninių paskatų vedami, kad nesugeba įkūnyti mūsų vilčių ir atsilyginti už
mūsų pasitikėjimą. Todėl šiame tekste pabandysiu į visus juos pažvelgti „pro
rožinius akinius“, ieškoti dėl kasdienybės rutinos kylančių ginčų, paprasčiausio
žmogiško nesusikalbėjimo, o ne galvažudiško niekšiškumo.

„Senieji šeimininkai“ – socialdemokratų partija. Algirdo Mykolo Brazausko
nuoširdūs žodžiai apie baltamūrei Lietuvai atiduotus metus nėra be pagrindo.
Maskvos, o dabar Briuselio koridorių šlifavimas – tikrai ne naujokams skiriamos
užduotys. Neginčytinas faktas, kad tarybinėje ir europinėje biurokratijoje AMB
„atitinka kirvis kotą“. Todėl tarp visų garbingų metų iškilę antrosios žmonos
perimtos „Draugystės“, giminaičių kelininkų protekcionizmo ir kiti klausimai –
neišvengiami tokio masto politikui. Logiška, kad tiesiog negali asmuo neturėti
asmeninių interesų, o paskutinis teisėsaugos žodis jau tartas. Svarstant Adolfo
Šleževičiaus ir bankų griūties istoriją bene geriausias paaiškinimas –
naujagimio vystymasis. Ar daugelis esame „gimę su marškinėliais“? Lygiai taip
pat ir socialdemokratų partija nesugebėjo žinoti visko iš karto, patikrinti visų
žmonių, jų profesionalumo.

„Revoliucijos vaikai“ – Lietuvos konservatoriai. Dažnai jiems metami
kaltinimai, kad į valdžią atvedė Gediminą Vagnorių, Rolandą Paksą ir dar
primokėjo, nemokamai atiduodami „Mažeikių naftą“. Kritikai, ypač gyvenantys po
tų įvykių, užima daug palankesnę padėtį – jiems jau nebereikia rūpintis, kuo
baigsis 1998-ųjų Rusijos finansų krizė, jie žino buvusio eksprezidento istoriją.
Tačiau konservatoriams viską reikėjo spręsti gyvai, įvykiams besirutuliojant
pašėlusiu greičiu. Muzikalus lyderis ir taip parodė puikią uoslę taikios
revoliucijos metu. Tai, kad vėliau padarytos klaidos – iš tiesų
neišvengiamybė.

Savo progos neišnaudojęs centras itin platus. Į jį lengviausia būtų įrašyti
bent kelias politines jėgas, kurias istoriškai vienija žodžiai „liberalus“ ir
„centras“. Valdo Adamkaus bandymas visas jas sujungti į Naujosios politikos
bloką akivaizdžiai parodė, kad bent principų lygmeniu jie visi kartu dirbti
gali, kad kasdienybė ir asmenybių ambicijos tokį darbą skaldo į šypulius –
patyrėme visi kartu. Romualdas Ozolas, Eugenijus Gentvilas, Artūras Zuokas, iš
konservatorių „iškritęs“ Rolandas Paksas ir net buvęs generalinis prokuroras
Artūras Paulauskas – visi jie daug galimybių turėjusio „centro“ atstovai. Deja,
keliskart gavę besiformuojančios Lietuvos vidutinės klasės piliečių paramą, jos
neįvertino ir daug kam netikėtai galią praradusios Centro sąjungos keliu seka
visos kitos centro jėgos. Dėl to Lietuva netenka ne tik kompromisą (socialios
kairės ir elitinės dešinės) siūlančios politikos, tačiau kartu verčia bent kiek
savigarbos ir karjeros ambicijų turinčius politikus prisijungti prie
marginalinių jėgų (pavyzdžiui, daug centristines idėjas palaikančių lyderių tapo
Darbo partijos nariais).

Esu tikras, kad daugelis nišinių ir jau minėtų marginalinių politinių jėgų
atstovų nuoširdžiai dirba Lietuvos labui – gina moterų teises, kovoja už
tautinės tapatybės išsaugojimą, gina socialiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių
interesus. Net ir minėtosios Darbo partijos nariai neturėtų būti kaltinami aklu
politiškai-verslininkišku išskaičiavimu. Darbo partijos sėkmę lėmė ne tik jos
lyderio charizma, tačiau ir akivaizdus jai oponuojančių politinių jėgų
bejėgiškumas. Tokioje situacijoje daug kam tampa patrauklesnis, kad ir rusiškų
trūkumų pilnas, tačiau bent minimalios tvarkos modelis.

Suprantama, „rožinė politika“ – tai hiperbolizuotas žvilgsnis į nūdieną. Vis
dėlto jis padeda suvokti, kad gali klysti šaukiantys „visi jie vagys!“. Kad
Valdas Adamkus gali ir turi bendrauti su Viktoru Uspaskichu. Kad nebūtinai
teisūs, reikalaujantys tučtuojau grąžinti nuvertėjusius rublinius indėlius.
Pasitikėjimas, net jei jis naivus, turi būti pilietinės visuomenės pagrindu. Nes
tik pasitikėjimas leidžia ramiai miegoti naktį, nes tik įtarumas neleidžia
džiaugtis laime. O teisėsauga lai ruošia savo namų darbus.

Paskelbta www.omni.lt