XXI a. kasdienybės dienoraštis

Žodžio laisvė, komunizmas, tarpukario Lietuva

Užvakar dėliodamas nuotraukas, perskaitęs močiutės
brolio – Domo Kučinsko – knygelę „Mirtininko vienutėje“, suvokiau, kad
net du močiutės broliai – Domas ir Vladas buvo aktyvūs komunistai.

Domas tarpukario Lietuvoje už komunistinių idėjų sklaidą (kitaip
tariant – valdžią kritikuojančios tarybinės literatūros, kuri tuo metu
buvo draudžiama, platinimą) buvo nuteistas, tačiau 1926 metais
amnestuotas. Vėliau, 1927-1928 metais buvo vienas iš pogrindinės
spaustuvės „Kova“ leidėjų, tačiau policijai suradus ir sulaikius,
nuteistas mirties bausme. Byla keliavo iki pat Vyriausiojo Tribunolo,
kuris bausmę paliko, tačiau po kelių mitingų A.Smetona pasigailėjo ir
skyrė laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, ją atliekant Kauno
sunkiųjų darbų kalėjime. Suprantama, šis terminas baigėsi 1940-aisiais,
o Domas tapo naujojo režimo patikėtiniu.

Vladas sveikatą
prarado Varnių koncentracijos stovykloje, į kurią pateko iš savo
gimtojo Radeikių kaimo kartu su dar keliais kaimynais irgi už komunizmo
idėjų palikymą ir sklaidą smetoninio valdymo pradžioje. Iš įkalinimo
grįžo apie 1930-1931 metus pasiligojęs ir netrukus mirė..

Nesu
komunizmo idėjų šalininkas, tačiau akivaizdu, kad kvailas ir tiesmukas
komunizmo draudimas demokratijai duoda žymiai daugiau žalos ir žymiai
labiau telkia mažiau informacijos turinčius piliečius. Komunizmo idėjos
(kaip ir krikščionybė) turi puikų propagandinį užtaisą eiliniams
piliečiams, o jų draudimas tik paskatina labiau jomis domėtis,
atskleidžia privalumus, tačiau naikina galimybes konstruktyvioje
diskusijoje parodyti trūkumus.

4 Comments

  1. kajus

    jeigu kalbėtume apie šiuos laikus, visiškai sutikčiau, kad turi būti leista reikštis bet kokiai idėjai, o ją nuginčyti – tik per viešas diskusijas.

    Bet tarpukario sistema šiuo atžvilgiu kitokia. Pirmiausia, reali žodžio laisvė tarpukario Lietuvoje egzistavo tik po trečiojo Seimo rinkimų, t. y. 1926 m. vasarą – gruodį. Visais kitais laikais bet kokios kitos idėjos buvo cenzūruojamos (esą karo būklė).

    Tiesa, komunizmas apskritai uždraustas. Tai normalu, nes bolševikai buvo išstumti visai neseniai, faktiškai vakar, o SSRS skelbė imperializmo sklaidos idėjas. Lietuva buvo visiškai jauna ir trapi valstybė, išėjusi iš rusiškosios kultūros erdvės, tad jai labiausiai pažeidžiama. O mūsų politikams atrodė, kad SSRS nekelia grėsmės, tik reikia susidoroti su komunistais viduje, o jų perversmo bandymų labai rimtų būta kitose Baltijos šalyse.

    Valdžios nuogąstavimas nebuvo be pagrindo, o kultūriškai, net ir uždrausti, komunistai aktyviai veikė: leidiniai "Trečiasis Frontas", "Kultūra", "Literatūra", paskiri įtakingi veikėjai – J. Paleckis, V. Krėvė-Mickevičius ir kt. Manau, esant tokioms sąlygoms, valdžios veiksmai bet kokiu būdu numalšinti komunizma, net jei ir nebuvo demokratijos, yra labai racionalūs. Deja, tai nebuvo veiksminga, raudonoji saulė į Lietuvą vis tiek atkeliavo. Tad bet kokių komunizmo skleidėjų neginčiau, net jei jie yra giminaičiai.

  2. liutauras

    Kad ir kaip nemėgčiau propagandos, tačiau dar labiau nenoriu laikmečio, kai turėčiau pasilaikyti savo mintį kišenėje. Todėl visada klausysiu kad visiškai mane ar mano vertybes su purvais žodžiais drabstančių oponentų.

  3. kajus

    tikiuosi, aš nesu tas oponentas, besidrabstantis purvais:) aš – už visas įmanomas nuomones.

    tik noriu pasakyti, kad negalima to laikotarpio vertinti šių dienų vertybėmis. Kas svarbiau – neribota žodžio laisvė ar šitaip sunkiai siekta nepriklausomybė, kuriai vis grėsė Lenkija, vėliau Vokietija ir SSRS? Taip, J. S. Millis jau buvo parašęs savo šedevriuką, bet pliuralizmo tuomet niekur nebuvo (na, išskyrus JAV, bet apie ją mažai težinau). Ar galima leisti trapioje valstybėje reikštis propagandai, kuri yra destruktyvi visiems valstybėms pamatams? Tuomet, kaip, beje, ir dabar, antivalstybinė veikla (siekis prijungti Lietuvą prie SSRS) yra nusikaltimas. Juk ir dabar komunistų partija Lietuvoje uždrausta (nesu tikras, ar šiais laikais tai labai protinga, bet…).

  4. X

    Nežinau, galbūt negalima komentuot komentaro, bet negaliu nepataisyti, kad vienas žymiausių mūsų rašytojų Vincas Krėvė-Mickevičius ir Vincas Mickevičius-Kapsukas – visiškai skirtingi asmenys ir juos painioti būtų pirmojo asmens įžeidimas.

Leave a Reply to liutauras Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *