Vertybių neturėjimas veda į aklavietę

Procesai, prasidėję apkaltos procesu, galėjo tapti visuotinio viešosios
erdvės apsivalymo pradžia. Deja, netrukus išryškėjusios eksprezidento oponentų
silpnybės (ypač nenoras tuos pačius aukštus standartus taikyti sau patiems) bloškė
Lietuvą į tariamų ir laikinų vertybių erdvę.

Dabar pašalinis kasdien kelių alternatyvių informacijos šaltinių
nenagrinėjantis stebėtojas gali tapti puikiu tiek vienos, tiek ir kitos pusės
manipuliacijų objektu.

Bene daugiausiai emocinių diskusijų „prie arbatos puodelio“ (nes viešai
daugelis vis dar prisibijo savo nuotraukų pirmuosiuose puslapiuose) pastaruoju
metu sukėlė „Respublikos“ leidinių grupės pradėta diskusija dėl George‘o Soroso
(Džordžo Sorošo) finansuojamų organizacijų veiklos. Pagrindinis kaltinimas su
Atviros Lietuvos fondu (ALF)
susijusioms organizacijoms – jos puoselėja tik filantropo skleidžiamas idėjas,
uzurpuoja viešąją erdvę ir blokuoja kitaip mąstančius. Oponentai teigia, kad
„Respublikos“ pozicija visiškai nepamatuota,
naudojamos neetiškos priemonės, o priešiškos publikacijos esą liautųsi vos tik
ALF sutiktų pirkti daugiau reklamos ploto grupės leidiniuose.

Tenka apgailestauti, kad ši diskusija iš tiesų virto purvo drabstymusi. Tiek
„Respublikos“ leidinių grupė nesirinko priemonių, tiek oponentai nesugebėjo
viešai deklaruoti savo interesų. O padėtį galėtų neutralizuoti tiesus ir aiškus
atsakymas į ALF mestus kaltinimus – tiek ir tiek lėšų
gavome iš to ir to, tiek ir tiek iš ano, o taip ir anaip visus pinigus
išleidome, tokias institucijas, iniciatyvas ir asmenis parėmėme. Visuomenė,
turėdama aiškią informaciją, jau galėtų spręsti pati, kurioje barikadų pusėje
yra teisybė. Todėl skaudu, kai puikią į lietuvių kalbą išverstų knygų seriją
finansavęs, nuolatos lietuvių mokslus bei studijas užsienyje rėmęs ir įvairaus
pobūdžio diskusijas skatinęs ALF slysta tuščioje vietoje…

Kita pastarųjų metų įvykių virtinė – tai politinės minties griūtis.
Suprantama, politinės partijos, per metus teturinčios
13 mln. litų savo veiklai finansuoti, politinės minties galiūnų iš tiesų
neįpirks. Tačiau dabartinė padėtis, kai daugiausia Seimo narių turinčią partiją
valdo diplomo neturintis melagis, senstelėjęs politbiuro narys negali
paaiškinti, kaip žmona uždirba pinigus, sostinės meras nesugeba atsistoti į
vieną dujų barikadų pusę, primena Abiejų Tautų Respublikos padalijimų metus.

Tiek tada, tiek dabar pagrindinė kliūtis – vertybių stoka, bijojimas jomis
grįsti savo kelią į politiką ir viešąjį gyvenimą. Mums vėl reikalingas naujas Tadas
Kosčiuška, sugebėjęs priešintis net dviems anuometinėms tironijoms – Maskvos
ir Londono, galbūt
net Jonušas Radvila – ant svarstyklių padėjęs visos didikų giminės gerovę ir
garbę. O dabartiniai Lietuvos lyderiai pasimetė tarp politines kampanijas
remiančių interesų, nesugeba formuluoti aiškios Lietuvos ateities plėtros
vizijos, siekia pardavinėti turimą turtą, o ne kurti ir išnaudoti naujas
galimybes.

Bene prasčiausia padėtis – eilinių piliečių mąstymo vingiuose, kuriuos
sužlugdė tarybinė sistema. Logiška, kad nuo 30 ir 5 proc. Lietuvos
gyventojų turintis sumažėti kaimo gyventojų skaičius kažkur turi persikelti,
tačiau liūdina, kad dauguma pasuko ne į miestus, o į užjūrius, kur pritaiko savo
menkas žemės ūkio žinias. Dar blogiau, kad susigundę trumpalaikiais kolumbų
siūlomais blizgučiais jie aukoja savo esmines vertybes – šeimas, palieka
seneliams auginti vaikus, atsisako savo tėviškės, o kartais – net
savigarbos.

Džiugu, kad Europos pamatas – krikščionybė – išlieka doroviniu vedliu tiek
tikintiesiems, tiek ir pasyviai pritariantiems jos idėjinėms vertybėms.
Naujausias Vatikano pareiškimas dėl
homoseksualizmo pavojų darniai visuomenei – puikus pavyzdys, kaip amžinosios
vertybės turi ir gali likti gyvenimo pagrindu.

Šie pavyzdžiai – tik atsitiktiniai atmintyje iškylantys vaizdiniai. Daug
svarbesnės tos kasdienybės dalys, kai patys renkamės tarp ramaus vakaro ir
principingos kovos visą nemigos naktį. Kovos už principus ir vertybes. O indų
plovėjų trūks visada.

Paskelbta www.omni.lt