Jeigu seneliai būtų lankę ne bažnyčias, o
penkis kartus per dieną meldęsi Alachui, be didelio sąžinės graužimo ir itin
detaliai nenagrinėdamas konkrečių argumentų, tiesiog vedinas įgimtos
pasaulėžiūros Rimą Žilinską galėčiau laikyti itin rimtai
įžeidinėjančiu.

Tačiau Šventraščio naujosios dalies mintys išaugino jausmą, kad ir
pikčiausiam priešui galime rasti meilės dalelę, todėl ir šis komentaras – tai
viltis, kad dėl skubos ar kitų trukdžių buvau neteisingai suprastas. Mane –
nepraktikuojantį ir net Dievu netikintį krikščionį – būtent pamatinės
krikščioniškosios tolerancijos ir meilės sampratos skatina kiekvieną artimo
veiksmą suprasti pozityviai ir ieškoti bendrų minčių. Todėl pabandysiu tiek
Rimui, tiek ir palyginti gana konstruktyviai argumentavusiems anoniminiams
interneto oponentams dar kartą paaiškinti kai kurias savo mintis.

Tikiu, kad Rimas – doktorantūrą
studijuojantis Vašingtono universitete – puikiai žino, kad ksenofobija – tai
svetimųjų baimė. Tai nenoras susidurti su rečiau sutinkamais ar apskritai
nematytais. Tai gūdžiai ir kompaktiškai gyvenančiųjų visuomenės grupių baimė
įsileisti svetimus, baimė pažinti naujoves ir su jomis „susigyventi“. Teigiu,
kad nieko panašaus nesiekiu ir jei kuri mintis tokį vaizdinį galėjo sukurti –
nuoširdžiai dėl to gailiuosi. Tiesa, tai nereiškia, kad ta pati kompaktiška
bendruomenė turėtų atvirai ir be jokių svarstymų aktyviai diegti bet kokias
laisvosios rinkos ar išorinės visuomenės perduodamas vertybės. Tokie stereotipai
kaip „McDonald‘s“ ar „vartojimo kultūra“ tikrai įvairiai vertinama
net šias vertybes eksportuojančiose bendruomenėse, todėl kiekvieną naujovę verta
ir reikia vertinti, diskutuoti bei – kad ir kaip būtų sunku – kartais riboti ar
net griežtai atsisakyti.

Manau, kad visi oponentai sutiks, jog šeimos instituto silpnėjimas visuomenei
neišvengiamai žada tik daugybę sunkumų ir iki šiol nematytų problemų. Dar
svarbiau, kad šeima – tėčiai, mamos, broliai, seserys, seneliai, tetos, dėdės,
pusbroliai, pusseserės ir kiti tolimesni giminaičiai – yra ta pagrindinė
visuomenę jungianti struktūra, kuri net sunkiausiais individo gyvenimo etapais
suteikia paramą. Tai tam tikra „paskutinė priemonė“, kuriai neveikiant asmuo
tampa vienas kaip pirštas. Tačiau šeimos neįmanoma atskirti nuo protėvių. Būtent
seneliai, proseneliai, proproseneliai ir jų geometrine progresija auganti
susijusių asmenų grupė individui suteikia teisę vadintis visuomenės, kultūros
dalimi. Būtent šių pamatinių ryšių praradimas suteikia daugiausia skausmo
emigrantams (tiek ekonominiams, tiek ir politiniams, kultūriniams). Todėl
savanorišką šių ryšių neigimą galima būtų lyginti su tam tikra kultūrine,
idėjine emigracija.

Protėvių idėjų, pasaulėžiūros išnykimas ir lemia dabartinę Lietuvos situaciją
– tiek amžių tiesiogine ta žodžio prasme „pririšti“ prie savo žemės globaliame
pasaulyje nebeturime savų principų, idealų, kurie padėtų bet kokioje
situacijoje. Norėčiau tikėti, kad bent pusė oponentų galėtų išvardyti savo
senelius ar prosenelius, dalyvavusius praėjusio amžiaus karuose, jų mintis ir
veiksmų vertinimus. Jeigu būčiau naivesnis, tai paklausčiau, kiek žinote
protėvių, dalyvavusių XIX amžiaus sukilimuose, Napoleono kampanijoje? Šie
kategoriški pavyzdžiai tik parodytų, kiek iš tiesų suvokiame savo būtį, kiek
save iš tiesų siejame tik su „čia ir dabar“, kiek sugebame žvelgti ne tik savo,
bet ir savo protėvių ar ainių akimis.

Oponentai teigia, esą demokratinėse valstybėse (suprask – ir Lietuvoje)
dauguma turi galimybę lengvai nusistatyti savo teises. Skamba gražiai, tačiau
kaip tokį teiginį paaiškinti mirties bausmės panaikinimo atveju, kaip dėlioti
konstitucinės sutarties dėl ES ratifikavimo procesą? Galų gale kodėl ta pati
dauguma (tarkim, kad ji tokia buvo) negalėjo balsuoti antrą kartą už priesaiką
sulaužiusį Rolandą Paksą? Ir kaip su tos pačios daugumos galimybe uždrausti
viešai rodyti tabako, erotikos ar pornografijos reklamą? Kaip su teise savo
vaikus auklėti pagal sau priimtinas ideologines nuostatas? Iš tiesų Rimas
Žilinskas teisus, paminėdamas tą pačią juodą holokausto dėmę. Galima būtų tęsti,
minint turkų vykdytą armėnų genocidą,
kritiškai vertinant Vytauto Didžiojo sprendimą pakeisti atsivežtų totorių ir
karaimų likimus, ne tik juodai arba baltai vertinti ir pokario sovietų
kolaborantus, ir „miško kovotojus“. Pavyzdžių – net mūsų naujausioje istorijoje
– nors vežimų vežk. Ir čia iš tiesų vienintelis realus sprendimas – kiekvieną
kartą detaliai analizuoti, vertinti išvengiant asmeninių ar grupinių interesų
konfliktų.

Turėčiau papildomai paaiškinti daugumos interesų viršenybės principą. Ir tam
puikiai tinka Sausio 13-osios įvykių vertinimas. Būtent Lenino vadovaujama
Tarybų Rusija vieną pirmųjų paskelbė vadinamąjį Dekretą dėl
taikos, kuriame atvirai įvardijo pagrindinį tautų apsisprendimo principą.
Galima laikyti, kad netrukus buvęs šio principo pakartojimas Wilsono 14-oje punktų jį
įtvirtino ir tarptautinėje teisėje, atsirado pirmosios mintys apie kompaktiškai
gyvenančios etninės grupės (vertinant iš imperinių pozicijų – kompaktiškai
gyvenančios mažumos) teisę sukurti savo nepriklausomą valstybę. Todėl Sausio
13-osios įvykiai yra ne išimtis, o puikus tos pačios taisyklės
patvirtinimas.

Nereikia būti dideliu K. Jungo ar S. Freudo minčių žinovu, kad suvoktum, jog
šaipymasis, atviras tyčiojimasis – tai taip besielgiančiojo kompleksų, silpnumo
požymis. Todėl tokie veiksmai gėjų, lesbiečių ar kitų mažumų atžvilgiu vargu ar
gali būti tinkami deramai išauklėtam ir savo elgesį suvokiančiam piliečiui
(paminėčiau, kad moterų priskyrimas visuomenės mažumoms – visiškai nelogiškas,
nes iš esmės skiriasi lygių lyčių teisių ir mažumų tolerancijos klausimai).
Tokie veiksmai galėtų vertinami kaip eilinis asmens garbės bei orumo įžeidimas
ir persekiojami įprasta teisine tvarka. Tačiau apskritai visuomenei kur kas
svarbesnis yra esminis „bendro sugyvenimo“ klausimas. Ypač tai aktualu vertybių
sistemų ir jų diegimo jaunimui atvejais. Akivaizdu, kad heteroseksualios ir
homoseksualios visuomenės dalių vertybių sistemos kategoriškai skiriasi – galima
būtų vardyti ne tik grožio, idealų skirtumus, tačiau ir tokias principines
sankirtas kaip pomirtinio gyvenimo vertinimas, atskirų religinių bendruomenių
toleravimas, gyvybės užsimezgimo ir vaikų auklėjimo ginčai.

Tuo pačiu metu oponentams norėčiau patvirtinti, kad tikrai nesu rasistas, ir
atvirai teigiu, kad vidutinė mulatė yra gražesnė už vidutinę lietuvaitę. Jeigu
svarstant rimčiau – iš tiesų nejaučiu diskomforto, kai prekybos centre eilėje
šalia manęs stovi afrikietis, azijietis ar Australijos žemyno gyventojas.
Skirtumai atsiranda ne dėl pradinių nuostatų, o dėl mūsų visuomenės „svečių“
elgesio. Iš tiesų keistai atrodo nuolatiniam gyvenimui prieš penkiasdešimtmetį į
Lietuvą atsikėlęs rusas, kuris per tą laiką nesugeba išmokti bent minimalių
„ačiū“ ar „prašom“. Lygiai taip pat griežtai turime vertinti ir lietuviškų
saugios statybos reikalavimų nesilaikančius Vilniaus taboro gyventojus. Tuo
pačiu metu džiaugiuosi, kad per prievartą į Lietuvą atvežti karaimai senajai
Lietuvos sostinei padovanojo unikalius trilangius namus ar nepamirštamą kibinų
skonį. Parodose stebėdami išlikusius unikalius karaimų užrašus tegalime
džiaugtis, kad apie jų unikalų kultūrinį paveldą galime iš jų
pačių išgirsti ir lietuviškai.

Bebaigdamas tenorėčiau pridurti, kad LR Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus
teisės dažnai ribojamos keletu saugiklių. Vienas iš jų – mūsų valstybės ir
visuomenės saugumas. Globaliame pasaulyje šalis ir jos piliečiai nuolatos
susiduria ir susidurs su daugybe įvairių pavojų. Vienas iš jų – mažumų ar mažumą
sudarančių visuomenės interesų grupių teisių plėtra. Todėl turime nuolat stebėti
ir vertinti, ar iš tiesų konkrečios teisės ilgu laikotarpiu nesusilpnins visos
visuomenės, neiškils pavojus visos valstybės saugumui. Todėl tas teises suteikti
ir jas garantuoti galime tik nematydami pavojaus savo puoselėjamai
valstybei.

Paskelbta www.omni.lt