Užsidėjus europietiškus ženklelius tapo madinga kalbėti apie
toleranciją. Anksčiau toleravom išgėrinėjančius kaimynus, „į kairę“
pasukančius sutuoktinius, mažas asmenines nuodėmes, o dabar
„sugyvenimo“ (nes turbūt taip reikėtų lietuviškai vadinti
„toleranciją“) tema skiriama gėjams, lesbietėms, juodaodžiams,
azijatams, žydams, krišnaitams ir dar gyvam velniui kitų visuomenės
mažumų.

„Toleruoti“ tapo taip madinga, kad, jausdamasis kitaip,
turėtum save kaltinti vos ne iškrypėliškumu. Tai skamba itin kvailai
seksualinių mažumų atveju, kai gamtos dėsniams (ir kartu – kad ir
keista – krikščionybės dogmoms) prieštaraujantis iškreiptų žmogiškų
aistrų tenkinimas turi būti kiekvieno priimamas kaip natūrali žmogaus
būsena. Pakanka laisvame internete pasidomėti šiek tiek plačiau ir net
be lakios vaizduotės supranti, kad tai, kas buvo nepriimtina
protėviams, smerkiama iš tiesų pagrįstai.

Nors tautybė šiame
globaliame pasaulyje iš tiesų tampa atgyvena ir jos vietą visuomenėje
keičia pilietybė, tačiau sveikam protui prieštaraujantis gyventojų
migravimas kelia nerimą. Suprantama ir priimtina, kad visi pasaulio
gyventojai keliauja, bendrauja, keičiasi patirtimi. Tačiau šią teigiamą
patirtį dažnai sugadina tų pačių žmonių noras čia ir dabar gauti
maksimaliai gerą gyvenimą. Tai lygiai tiek pat taikytina ir kinams,
savo getus kuriantiems bent kiek didesniuose pasaulio miestuose, ir
lietuviams, dėl lengvesnės duonos kąsnio sutinkantiems save žeminti ir
vadinti vergais. Jeigu kinų, negrų ar turkų interesai būtų kultūros
pažinimas, patirties kaupimas, tai jokių problemų nekiltų. Jos
prasideda tada, kai ekonominiai interesai visiškai eleminuoja
kultūrinius ir šių visai nebelieka. Neabejoju, kad net ir labiausiai
nacistiškai nusiteikęs SS legionų palikuonis neturėtų nieko prieš,
jeigu Vokietijoje viešintys turkai sugebėtų atsisakyti aukštesnio
ekonominio pragyvenimo lygio ir sugrįžtų jį kelti į Turkiją.

Kita net Seime nuskambėjusi gaida – juodaodžių terminija.
Neatsitiktinai „negras“ tapo „negru“ – su šia rase tiesiogiai bene
pirmieji susidūrė ispanai, kitoje Heraklio stulpų pusėje pamatę būtent
šią rasę. Suprantama, savąja kalba juos ir pavadino „juodaisiais“, t.y.
„negro“. O savo socialines problemas leksikos priemonėmis bandančios
spręsti JAV žodį „juodas“ bando keisti žodžiu „juodaodis“. Mes –
europiečiai – turėtume pradėti tai toleruoti, nors logikos tame nedaug.
Galbūt žodį „europietis“ kada nors kinai panorės vadinti „menkosios
Azijos žemyno gyventojas“? Tikriausiai tada toleruosime ir tai?

Manyčiau,
pareiga toleruoti konkrečią visuomenės grupę atsiranda tik tada, kai
atitinkama visuomenės grupė gerbia didžiąją visuomenės dalį. Būtent
visuomenės didumos, o ne mažumos interesai turėtų turėti viršenybę. Iš
tiesų mažumos interesai negali būti pažeidžiami – jos atstovai ir
atstovės turi turėti galimybę puoselėti savo kultūrinius interesus,
burtis, skleisti savo idėjas. Tačiau ši veikla turi būti iš esmės
ribojama vieno saugiklio – turi būti privalomai siekiama išlaikyti
atitinkamą visuomenės interesų grupių balansą, o pirmenybę atvirai
prieštaraujančių interesų atžvilgiu suteikiama didumai (tai ypač
akivaizdu diskusijoje dėl jaunimo auklėjimo pagal homoseksualumo
toleravimo ar netoleravimo principus).

Puikus tokio taikaus
didumos ir mažumos sugyvenimo pavyzdys – visame pasaulyje
išsibarsčiusios žydų bendruomenės. Nors holokaustas yra ta juoda
pasaulio dėmė, tačiau senosios Lietuvos tradicija ne veltui turi
„Šiaurės Jeruzalės“ fenomeną – laisvų bajorų valstybė sugebėjo gerbti
visų religinių mažumų teises. Tačiau esminė to prielaida – atitinkamos mažumos sugebėjimas ir noras gerbti priimančios daugumos interesus.

Kitas
puikus mažumos ir daugumos sugyvenimo Lietuvoje pavyzdys – reformacijos
eiga. Nors istorija mini daug įdomių detalių (pavyzdžiui, į kitaminčių
šventovę laidomas strėles, griaunamus kryžius ir pan.), tačiau
neatremiamas faktas, kad būtent reformacijai turime būti dėkingi už
pirmuosius naujų meno srovių pavyzdžius Lietuvoje – architektūroje,
literatūroje, apskritai pasaulėžiūroje.

Gaila, kad būtent Europos
Sąjunga tampa prievaizdu, užtikrinančiu tik mažumų teises. Puikus to
pavyzdys – nepavykusi diskusija dėl krikščioniškų Europos šaknų. Vargu
ar atsirastų teigiančių, kad Europos kultūros pagrindas – politeistinės
graikų ar romėnų religijos. Akivaizdu, kad Europa kūrėsi būtent Naujojo
Testamento idėjų pagrindu. Todėl turime būti dėkingi prancūzams, kurie,
vedini savo trumparegiškų profsąjungų, suteikė dar vieną šansą krikščionybę priminti ir ateities kartoms.

Baigiant
norėtųsi išreikšti viltį, kad kurdami savo nepriklausomą Lietuvą
galėsime savo vaikus ugdyti pagal savo protėvių puoselėtus principus.
Tikiu, kad visuomenės mažumos gyvuos ir toliau, tačiau esminė pamoka,
kurią daugelis iš jų dar turi suvokti, tai kad pagarbos sau jos gali
sulaukti tik tą pačią pagarbą rodydami visuomenei, kurioje gyvena.

Paskelbta www.omni.lt