Bene ryžtingiausias nepriklausomos LDK šalininkas – lauko ir
didysis etmonas Jonušas Radvila – be švediškosios Kėdainių sutarties,
savo nuopelnų sąraše turi kuklią demokratiškos tikėjimo laisvės citatą:
“Kaip mūsų protėviai nerado būdo išstumti arijonų religiją nepažeidus
bajorų laisvių, taip ir aš esu linkęs jų pelus palikti Dievui”.

Tačiau visiems “pripažįstantiems Šventosios Trejybės dogmą”
kunigaikščio rūpesčiu 1648 metų seimas patvirtino: “krikščionių
tikėjimo disidentams patvirtiname tai, kad mes ir mūsų palikuonys
tarpusavio taiką, prisiekiame savo tikėjimu, garbe ir sąžine,
išsaugosime”.

Bene paskutinio valstybiniu mastu įtakingo lietuviškų reformacijos
idėjų šalininko likimas simbolizuoja ir LDK tradicijų mirtį. Už
Vilniaus miesto sienų iškelta evangelikų bažnyčia – simboliškas Jonušo
Radvilos pralaimėjimas. Šiems laikams šis pavyzdys teikia naują
klausimą – ar sugebėsime “tarp tų pačių miesto sienų” sugyventi su
žydais? Sovietinio režimo žalą vienareikšmiškai nubraukęs 1940 m.
birželio 12 d. data, LR Seimas tą patį padarė ir religinių bendruomenių
atžvilgiu. Nesigilindami į smulkmenas, visi puikiai suprantame Seimo
sprendimo esmę: ir sentikiams, ir katalikams, ir žydams, ir totoriams,
ir visiems kitiems, – turėtą turtą grąžinti visiems. Todėl į šį pirmąjį
klausimą turi būti atsakyta vienareikšmiškai – žydų religinių
bendruomenių turtas turi būti grąžintas.

Antrasis klausimas truputį sudėtingesnis – kam grąžinti? Rabinas
“atsiskaitinėja” tik tiesiogiai Dievui, todėl išnykus aplink rabiną
susibūrusiai bendruomenei, tarsi nebelieka ir žmonių, kurie galėtų
pretenduoti į tos ankstesnės bendruomenės turtą. Tačiau ta pati
istorinė LDK demokratijos tradicija siūlo išeitį. Kaip LDK bajorai
turėjo teisę kartu susibūrę ginklu priešintis neteisėtiems valdovo
sprendimams, taip ir kartu susibūrę šiandien į žydų turtą
pretenduojantys palikuonys gali išspręsti susidariusį kazusą. Idealiu
atveju tai būtų viešas visų interesų grupių susitarimas.

Besiginčijančios pusės turėtų sutarti dėl kelių dalykų. Pirmiausia
grąžinamas religinių bendruomenių turtas turi būti skirtas tik Lietuvos
reikalams. Tokių begalė – nuo esamų sinagogų restauravimo (Lietuvos
teritorijoje išlikę net 13 iš 14 medinių Europos sinagogų), esamų
bendruomenių palaikymo iki beveik 200 žydų kapinių priežiūros. Tai
kartu reiškia, kad Lietuvos religinėms žydų bendruomenėms
nepriklausantys asmenys galėtų dalyvauti tik svečių ir rekomendacinėmis
teisėmis. Antra, tiesioginių turto paveldėtojų neturintis turtas turi
būti valdomas vieno fondo, kurio valdymas ir lėšų naudojimo tikslai
turi būti nustatyti iki jo veiklos pradžios. Trečia, LR Vyriausybės
dalyvavimas visuose procesuose turi būti minimalus ir tik
rekomendacinio pobūdžio.

Žvelgiant į ateitį belieka perfrazuoti Jonušo Radvilos žodžius: “žydams
patvirtiname, kad mes ir mūsų palikuonys tarpusavio taiką, prisiekiame
savo tikėjimu, garbe ir sąžine, išsaugosime”. Norėčiau, kad taip atvira
širdimi galėtų pasakyti visa Lietuvos visuomenė, tačiau jos nuotaikos
kol kas simbolizuoja tik mirusias LDK tradicijas.