Pastaruoju metu tenka išgirsti komentarų, neva Prezidento institucija yra
paskelbusi karą žiniasklaidai. Toks teiginys tėra lozungas, neatitinkantis
realybės. Tai tampa akivaizdu, jeigu vartojame loginį teigimo metodą “tarkim,
kad taip yra”.

Visų pirma “karas su žiniasklaida” turėtų būti pradėtas kažkieno (šiuo atveju
manykime – Prezidento) aktyviais, žinių sklaidą trikdančiais veiksmais. Tokių
veiksmų tikslas turėtų būti visiškas “priešininko” sunaikinimas arba jo
pajungimas savo reikmėms. Kaip tai atrodytų? Galima numanyti, kad “laimėto” karo
rezultatas būtų vienodai teigiamai Prezidentą vaizduojanti Lietuvos
žiniasklaida. Net neklausiu, ar tokia situacija Lietuvoje įmanoma ir kas galėtų
tikėtis tokio rezultato. Tokios situacijos absurdiškumas akivaizdus vien dėl to,
kad arba Prezidentas turėtų “pakeisti” dabar priešiškai nusiteikusių žurnalistų
mąstyseną, arba valdyti kažkokius įtakos svertus visiems žiniasklaidos kanalų
savininkams. Tiek pirmasis, tiek antrasis variantas bent kiek žiniasklaidos
rinką išmanantiems žmonėms yra gryna fantazija. Jeigu tokio karo iš esmės
laimėti negalima, tai kas ryžtųsi jį pradėti? Kas inicijuotų ir vykdytų
specialiai surengtą konfrontaciją su tais, kurių rašomas žodis lemia visuomenės
nuomonę? Tokie veiksmai kiekvienam politikui būtų politinė savižudybė, o ne
taktinis siekis plačiau supažindinti su savo veikla, didinti vykdomos Prezidento
politikos populiarumą bei ugdyti piliečių palaikymą. Taigi galima atsakyti, kad
“karas” tikrai nėra Prezidento veiklos tikslams pasiekti pasirinktas ir tinkamas
būdas, nes pagal apibrėžimą – bet koks karas su žiniasklaida Lietuvoje yra
pasmerktas pralaimėti ir neatneša Prezidento siekiamo rezultato – veikti drauge
šalies piliečių gerovei.

Antra, manykime, kad žiniasklaida logikos ribose hiperbolizavo Prezidento
veiksmus ir “karu” pavadino tokius veiksmus, kurie realiai vertintini ne daugiau
kaip “kerštas”, “atoveiksmis”, “spaudimas” ar pan. Ar tokius veiksmus galėtų
leisti sau valstybės vadovas? Atsakymas būtų analogiškas. “Spaudimas”, kaip tam
tikros srities valdymo priemonė, tinkama hierarchinėse ir biurokratinėse
struktūrose. Tuo tarpu pamatiniai žiniasklaidos veiklos principai Lietuvoje
atitinka demokratinės visuomenės reikalavimus ir jos “kontrolė” yra visiškai
neįmanoma. Priešingai, manytina, jog žiniasklaida Lietuvoje yra tapusi
demokratijos sargu, atvirai kritikuojančiu visų valstybės valdžių veiklą. Todėl
bene aktyviausių savo kritikų kontrolė yra loginė klaida.

Trečia, nors tiesioginis spaudimas Lietuvos žiniasklaidai šiuo metu iš tiesų
būtų beprasmis, tačiau kartu verta analizuoti, kokios kitos įtakos gali lemti
vienokią ar kitokią visuomenės informavimo priemonių poziciją. Bene dažniausiai
Lietuvoje šiuo metu minimas (ir, logiška manyti, svarbiausias) yra finansavimo
kriterijus, kai pinigų stygių jaučianti žiniasklaida objektyvumą aukoja didesnių
finansinių srautų naudai. Tie srautai pasireiškia įvairiai: reklama,
įstatyminėmis nuolaidomis (pavyzdžiui, verta prisiminti konfliktą dėl kitokio
apmokestinimo sąlygų laikraštiniam ir žurnaliniam popieriui), netiesioginiais
susitarimais remti su žiniasklaidos priemonėmis susijusius subjektus. Šiuo
atveju verta atkreipti dėmesį į ES šalyse taikomus žiniasklaidos priemonių
koncentravimo apribojimus. Nors formaliai dabartinė žiniasklaidos grupių padėtis
dar neperžengia nustatytų reikalavimų.

Apibendrindamas norėčiau akcentuoti, kad “karas su žiniasklaida” tikrai
neįmanomas demokratinėje visuomenėje ir tokios beprasmės (neįmanomo rezultato
prasme) veiklos Prezidento institucija nevykdo. Tačiau konkrečių atvejų
nagrinėjimas Lietuvoje paprastai prasideda ir išvados daromos dažnai menkai
susipažinus su faktinėmis detalėmis, o kartu neįvertinus ir galimybės, kad
žurnalistai kartais iš tiesų rizikingai peržengia žurnalistinės etikos
normas.