Žinau, jog įrašas daug kam nepatiks, todėl pradėsiu nuo dviejų principų. Pirma, valstybė turi rūpintis socialiai pažeidžiamais asmenimis. Antra, parama šiems asmenims gali pasiekti tik tokį gerovės lygį, kiek finansinių išteklių tam gali skirti socialiai aprūpinti asmenys.
Šiandien dažnai galima girdėti kalbant ir argumentuojant, neva pensininkai savo pensijas „užsidirbo“. Bet palaukit, ponai, … tai jeigu užsidirbot, tai kažkur savo turtą kaupėt ir prižiūrėjot? Arba, reiškia „kažkam“ dirbot ir iš jo (jų) dabar kažko laukiat? Kodėl nesirūpinote anksčiau, kur ir kaip jūsų pinigai buvo investuojami ir laikomi? Kodėl aš šiandien ir mano vaikai rytoj turėčiau sumokėti už jūsų jaunystės ir ne tik kvailumą ir (ar) nesugebėjimą kontroliuoti patikėtų pinigų?
Analogišką klausimą lapkričio pabaigoje užrašiau ant savo „sienos“ „Facebook“ socialiniame tinkle. Diskusija užvirė nemenka, ją pagaliau susisteminau ir pateikiu nuosekliai.
„Užsidirbti“ vs. „įgyti teisę į išmoką“
Ginčo pradžia galima laikyti 2010 metų balandžio 20 dienos Konstitucinio teismo sprendimą, kuriuo išaiškintos ankstesnių aktų nuostatos, susijusios su pensijų ir atlyginimų mažinimu per ekonomikos krizę. Kaip teisingai pastebi WU, pagrindinė dėmesio susilaukusi mintis kildintina dar iš 2002 metų nutarimo, kuriame pensija (teisė į atitinkamo dydžio piniginę išmoką) įvardinta kaip teisė į nuosavybę.
LRKT pozicija leido užsiliepsnoti diskusijai ir gaunamą pensiją suprasti kaip neatimamą nuosavybę. Daugelis pamiršo, jog esminė pensijos sampratos dalis – tai jos dydžio apskaičiavimo taisyklės. Be to, „nuosavybė“ dažniausiai suprantama kaip neatimamas objektas, kuriam, juo net ir visiškai nesirūpinant, grėsmės neturėtų kilti. Tuo tarpu realybė su valstybės administruojamu turtu yra visiškai kita. Manyčiau, jog piliečiai turi aktyvią pareigą rūpintis ir prižiūrėti, kaip naudojamos pensijų išmokoms skirtos lėšos.
Tarybinio „įdirbio“ įtaka senatvės pensijoms
Yra teigiančių, jog dabartinių pensininkų turtas iš dalies yra iš tarybinio laikotarpio paveldėtos įmonės, kurioms žmonės beveik vergavo. Esą iš šių įmonių privatizacijos gautos lėšos turėjo būti investuojamos ir gaunamas pelnas taptų pensijos dalimi.
Manau, ši logika visiškai nesiderina su investicinių čekių sistema. Jos principas buvo tas, jog santykinis vienetas leido bent apytiksliai lygiai padalinti galimybes gauti naudą iš tarybinio turto. Kaip kas panaudojo savo turėtų investicinius čekius – laisvo apsisprendimo reikalas ir už tai tikrai negali būti atsakingi šiandien socialinio draudimo fondo pajamas generuojantieji (t.y. visi dirbantieji). O už privatizuotą turtą gautos piniginės lėšos kaupiamos Privatizavimo fonde. Jo lėšų panaudojimo efektyvumas ir tolygumas atskirų socialinių grupių atžvilgiu – atskiras klausimas.
Ši mintis dar svarbi ir tuo, jog šiandien didelė dalis dirbančiųjų visiškai nesinaudoja „tarybiniu“ paveldu – daugybė gamybinių pajėgumų yra sukurta nepriklausomoje Lietuvoje.
Tarybinių soc.draudimo įmokų investavimas ir perėmimas nepriklausomoje Lietuvoje
Kalbantys apie „užsidirbimą“ nesąmoningai remiasi prielaida, jog tai, kas buvo sumokama tarybiniais laikais, yra kažkokia forma paveldėta ir perimta dabartinėje nepriklausomos Lietuvos Sodros sistemoje. Tai visiška nesąmonė, tiesa, iš dalies palaikoma simbolinės „darbo stažo“ sąvokos, kuri leidžia diferencijuoti šiandien išmokamos pensijos dydį.
Neva „uždirbtos“ pensijos kažkur turėjo būti saugomos – kažkodėl niekas nenurodo banko sąskaitos, kurioje tas sukauptas turtas buvo saugomas. Niekas negali nurodyti ir to, ar tinkamai tas turtas buvo investuojamas, kokia tų investicijų vidutinė metinė grąža ir pan.
Kas dėl to kaltas? Šiandien dirbantieji ar anuomet pasyviai stebėję, kaip svetimas agresorius iš jų atiminėja pinigus? Į tokį klausimą dažnai pateikiamas pasiteisinimas, jog tais laikais dirbantieji neturėjo pasirinkimo, tai buvo force majeure, kurios eiliniai piliečiai pakeisti negalėję. Jeigu taip, tai apie kokį turto sukaupimą t.y. „užsidirbimą“ galima kalbėti? Galima kalbėti tik apie anuometinių dirbančiųjų moralinę teisę iš šiandienos dirbančiųjų reikalauti kompensacijos už to režimo priespaudos kentėjimą.
Šią situaciją hiperbolizuodamas palyginčiau su tokia situacija: jeigu pilietis X kasdien valosi dantis, tačiau paskui juos daužo į sieną, tai kvaila būtų jo viltis, kad senatvėje bus likę sveikų dantų, ar ne? O dabartiniai pensininkai nori, kad trečiųjų asmenų iššvaistytas lėšas dengtume mes, šiandien mokesčius mokantys.
Į tai oponentai dažnai argumentuoja, jog pensininkai mąsto, jog ne jų kaltė, kad pasikeitė santvarka. Esą Lietuvos Respublika prisiėmė LTSR įsipareigojimus, vienas iš jų – senatvės pensijos. Taip teigiantieji gina „pensininkų galimybę daryti klaidas“ – esą balsuodami už Sąjūdžio kandidatus ir naująją LR Konstituciją šiandienos pensininkai nesuprato, ką tai reiškia jų senatvės pensijoms. Tai mažai ką bendra su realybe turinti logika – aš nei galiu, nei aš noriu atsakyti už svetimų žmonių klaidas. Minimalus pragyvenimas (socialinė parama) – prasminga parama, bet daugiau – nė už ką. Kvailą ir bažnyčioj muša. Kitu atveju greitai galima rasti analogų ir sakyti, jog 2006-07-ųjų bumo metu brangius butus pirkusieji ir įsiskolinę yra nekalti, už juos turime susimokėti mes visi kiti, šiek tiek dar mąstantys…
Pajamos ir išlaidos – pensininkų, dirbančiųjų ir ateities konfliktas
Šiandien mokamų senatvės pensijų nepadengia šiandien dirbančiųjų mokamos įmokos. Tai reiškia viena – šiandienos pensininkai reikalauja per daug iš šiandien dirbančiųjų. Skirtumas padengiamas ateities kartų sąskaita primityviai skolinantis trūkstamą lėšų dalį.
Ar pensininkai elgiasi moraliai reikalaudami didinti savo pensijas? Taip valstybė lieka prie dviejų galimybių: a) didinti socialinio draudimo įmokas (t.y. skurdinti dirbančiuosius); b) skolintis, skolą perkeliant ant ateities kartų. Ar kiekvienas didesnės pensijos reikalaujantis tą suvokia?
Reikia įvertinti ir šalutinius faktorius – „užsidirbę pensijas“ dažniausiai pamiršta, jog tuo metu nemokamai gaudavo sveikatos apsaugos paslaugas, nemokamas buvo mokslas mokykloje ir aukštojoje, dažniausiai nemokamai buvo skiriami būstai. Dabar ir ateityje dirbantieji to turės vis mažiau.
Ką daryti? „Nulinis variantas“
Sistemai matau tik vieną logišką ir paprastą sprendimą – sistema turi būti subalansuota taip, jog bet kokios ekonominės ir demografinės sąlygas neverstų vienų ar kitų sistemos dalyvių tapti cinikais. T.y. turi būti nustatyta, jog bendra laikotarpio X senatvės pensijų suma atitinka analogišką laikotarpį surinktų įmokų sumą. Taip kiekvieną mėnesį pensijos dydis nuolatos keistųsi, bet būtų panaikinta su realybe nieko bendra neturinčios sąsajos, esą valstybė kažkodėl turi finansuoti kažkieno niekuo nepagrįstas svajones.
Tai nereiškia, jog valstybė turi nematyti socialinių tokios sistemos ydų – savaime suprantama, jog socialiai pažeidžiamiems turi būti teikiama parama, tačiau ji turi būti teikiama tik iki tokio gerovės lygio, kurį gali užtikrinti valstybės (t.y. visos visuomenės) galimybės. Į tai reikia įtraukti populiacijos didėjimą/mažėjimą, galimybes skolą ateityje grąžinti, etc.
Dar svarbiau, „nulinis variantas“ yra itin patrauklus, nes diskusija „pensininkas vs. bloga valstybė“ pavirstų į diskusiją „pensininkas vs. dirbantysis ir anūkas“. Tai leistų suprasti, kaip susijusi mokesčių nemokanti mėsos pardavėja turguje ir kitą mėnesį sumažėjusi pensijos suma.
Pabaigai labai tinka vienas kolegės pastebėjimas – pyktis „užsidirbau pensiją“ iš pensininkų skamba tada, kai jiems išmoka mažinama. Kai ji didinama, niekas nesako „o, aš, pasirodo, daugiau užsidirbau“. Tai tik parodo mąstymo netolygumą ir trumparegišką poziciją.