WIPO – Liutauras Ulevičius

Rudenį Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kvietimu Lietuvos kultūros tarybos finansuojamame projekte „Bibliotekos – autorystės ambasados. Praktiniai seminarai bibliotekininkams“ skaičiau pranešimus apie šiek tiek kitokį požiūrį į intelektinę nuosavybę – ne tiek iš autorių, kiek iš viešojo intereso ir piliečių pusės.

Rugsėjo 12-ąją Vilniuje (iš čia ir vaizdo įrašas), 18-ąją Elektrėnuose, 25-ąją Alytuje, o spalio 13-ąją Ukmergėje ir 27-ąją Druskininkuose.

Šalia paskaitų ir seminarų projekto rengėjai išleido ir metodinės medžiagos elektroninė brošiūrą (PDF formatu), ją galima nemokamai atsisiųsti iš organizatorių interneto svetainėse (nuoroda).

Brošiūroje mano paskaitos santrauka skelbiama 36-39 psl.

Svarbiausi akcentai:

Naudokite „Creative Commons“ licencijas ir su jomis platinamą turinį.
Naudokitės Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo išimtimis švietimui – skaityti moksleiviams bibliotekos knygas edukaciniuose renginiuose viešai tikrai galima be autorių/leidėjų sutikimo.

Šiandien „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ tema – WIPO vadovo Francio Guri (Francis Gurry) mintis, paskelbta interviu Šveicarijos dienraštyje „La Tribune de Genève“, jog iki 2040-ųjų nebeliks tokių laikraščių, kokius juos įsivaizduojame šiandien. O šis procesas JAV jau bus akivaizdus dar ansčiau – 2017-ais metais.

Žurnalistė Agnė Skamarakaitė kalbino dienraščio „Lietuvos žinios“ vyriausiąjį redaktorių Valdą Vasiliauską, savaitraščio „Veidas“ leidėją, publicistą Algimantas Šindeikis, Žurnalistikos instituto direktorių prof. Žygintą Pečiulį ir mane kaip tinklaraštininką.

Iš laidos internetinio archyvo galėsite atsisiųsti laidos įrašą, o čia trumpai pagrindinės mano mintys:

spauda yra tik viena technologija, kuria perduodamos žinios;
vyksta natūrali visų technologijų konkurencija, jos konkuruoja patogumu (sparta, išraiška, etc.) ir kaina, plačiąja prasme – kokybės ir kainos santykiu;
skaitytojai renkasi tai, kas jiems patogiau – jie neturi išankstinių nuostatų, išskyrus pripratimą, kuris keičiasi tik keičiantis kartoms, todėl tie, kurie priprato prie laikraščio, jį ir naudos kaip pagrindinį šaltinį, kol gyvens (tai susiję ir su sarginio funkcijos svarba – skandalai dažniausiai kyla dėl informacijos laikraščiuose tik kol kas, kol sprendimų galia sutelkta tos nueinančios kartos rankose);
laikraštinės formos ateitis – nišos, kuriose ji gali suteikti pridėtinę vertę, kokybiškas analitinis turinys yra viena iš tokių nišų;
nepaisant galimybių nišose, žiniasklaida kuo toliau, tuo labiau konverguos ir tas pats turinys bus pateikiamas visose formose, todėl neturi ateities tokios žiniasklaidos priemonės, kurios prisiriš prie vienos formos – pavyzdžiui, leidinių grupė be internetinio portalo ar TV kanalas be internetinio archyvo.