Praėjusį penktadienį, kovo 24 d., Lietuvos vyriausioji rinkimų komisija patvirtino galutinius merų ir savivaldybių tarybų narių rinkimų rezultatus. Nepaisant to, kad rinkimai prasidėjo gana vangiai, kaip ne kartą tvirtino politologai, jie baigėsi tuo, kad pateikė mums daug svarbių įvykių ir garsių skandalų. Šiandien pats laikas karštai įvertinti ir apibendrinti pirmuosius rezultatus.
Nusprendėme tai padaryti kartu su viešųjų ryšių specialistu, teisininku ir buvusiu Vyriausiosios rinkimų komisijos nariu Liutauru Ulevičiumi.
– Liutaurai, siūlau pradėti nuo bendro įvertinimo. Kokias emocijas Jums paliko praėję rinkimai?
Trumpai tariant, buvo tokia nuobodi, rutininė demokratija. Niekas nepasiūlė jokių naujų ir proveržio idėjų. Nebuvo jokių „karų“ tarp kandidatų ar partijų. Paprastai po debatų visi paspausdavo vieni kitiems rankas. Valdžia vietos valdžios institucijose atsinaujino natūraliai. Beje, kai rinkimai naudojami partijų tarpusavio „susidorojimui“, tai nėra demokratija.
Taip, tokie rinkimai kai kam gali atrodyti neįdomūs, bet vis dėlto rinkėjų aktyvumas buvo standartinis, o tai reiškia, kad žmonės priėmė sąmoningą sprendimą. Juk sutikite, kad nepriklausomai nuo to, kas ir kaip pasirodys per rinkimų kampaniją, negalima iš anksto žinoti, kuris kandidatas praktikoje pasirodys esąs geriausias.
– Sakote, kad tai nuobodu, rutina, nėra naujų ir proveržio idėjų. Ką tai turi bendro? Juk prieš kiekvienus rinkimus mums sakoma, kad savivalda yra labai svarbi valstybės valdymo grandis, kad ji yra arčiausiai žmogaus ir kone demokratijos pagrindas.
Taip, taip sakoma, ir tai skamba gražiai. Čia turėtume atkreipti dėmesį į du pagrindinius dalykus. Pirmasis yra tas, kad iš tiesų vietos valdžia savo veiksmais negali perlipti per galvą valstybei (Vyriausybei), todėl visi siūlymai galų gale atsimuša į kelius, suoliukus, mokyklų remontus ir pan. O pagrindinis oponentų ginčas kyla dėl to, kurią mokyklą remontuoti, kur pastatyti suoliuką ar išasfaltuoti taką.
Bet tai yra tarsi gana žemos bendros savivaldybių tarybų kompetencijos pasekmė. Labai sunku pritraukti aukštos kvalifikacijos specialistus dirbti vietos tarybose, ypač regionuose, kad būtų kuo geriau išnaudotos visos savivaldos galimybės. Darbas taryboje yra tarsi hobis. Jis nėra gerai apmokamas ir tik nedaugelis iš tikrųjų dirba. Be to, kad tai nuobodu ir rutiniška, mūsų politika taip pat yra gana skurdi. Jei norime gero valstybės ir vietos valdžios valdymo, turime galvoti apie politinių partijų finansavimo principų ir visų lygių renkamų atstovų darbo principų keitimą.
– Socialdemokratai pasiskelbė šių rinkimų nugalėtojais. Ar tai tiesa ir ką tuomet galima laikyti pralaimėjusiais?
Tai yra savotiškos pagyros sau. Taip, socialdemokratai pasirodė gerai, tačiau jie visada turėjo stiprias pozicijas vietos tarybose, tačiau ne visada pasiekdavo gerų rezultatų Seimo rinkimuose. Reikės palaukti galutinių koalicijų ir postų pasiskirstymo, tada vaizdas bus aiškesnis. Liberalų sąjunga pasirodė gerai. Darbo partija ir Laisvės partija buvo pralaimėjusios. Kalbant apie Darbo partiją, praktika rodo, kad, jei nėra Uspaskicho, tai nėra ir jokio rezultato. Darau prielaidą, kad Viktoras grįš kitais metais. Laisvės partija yra per žingsnį nuo susijungimo su Liberalų sąjunga, iš kurios ji atsirado.
– Manoma, kad vietos valdžios rinkimai yra parlamento rinkimų repeticija. Jie vyks kitais metais, tačiau prieš tai bus surengti Prezidento ir Europos Parlamento narių rinkimai. Kokias išvadas galima padaryti prieš artėjantį 2024 m. rinkimų maratoną?
Pirmoji išvada ta, kad šiandien nėra naujų lyderių, taigi, ir konkurentų dabartiniam Prezidentui. Rinkimai į Europos Parlamentą lietuviams nėra tokie įdomūs, todėl nėra prasmės vesti paraleles. Kalbant apie Seimo rinkimus, taip, matėme savotišką repeticiją. Apie socialdemokratus jau pasakojau. Jie jau turėjo praėjusius sėkmingus savivaldos rinkimus, kurie baigėsi nesėkme Seimo rinkimuose. Karbauskio ir Skvernelio partijos gali teigiamai žvelgti į ateitį. Jos daugiau laimėjo pavieniui, nei dirbdamos komandoje. Konservatoriai gavo labai aiškų signalą, kad žmonės nusivylė, jog partija pasuko liberaliu keliu.
Labai gerai pasirodė partija „Laisvė ir teisingumas“, tačiau ji konkuruoja su Darbo partija ir neatmesčiau galimybės, kad per Seimo rinkimus jie dirbs kartu. Tačiau dar neaišku, ar Remigijus Žemaitaitis sugebės tapti naujuoju Uspaskichu, ar taps antruoju Gražuliu.
LLRA-KŠS – jie, kaip ir visada, yra ant ribos. Iš esmės dabar matau labai gerą laiką atsirasti naujam tautinėms bendrijoms atstovaujančiam judėjimui. Rinkėjų lūkestis yra. Yra naujos kartos politikų, ir, jei tokia partija ar judėjimas atsiras, jis gali pasinaudoti šansu Seimo rinkimuose. Greičiausiai didžiosios partijos taip pat bandys žaisti tautinių bendrijų lauke, kels savo kandidatus.
– Turite omenyje sekimą Roberto Duchnevičiaus pavyzdžiu, kurio pergalė Vilniaus rajono mero rinkimuose buvo didžiausia šių rinkimų sensacija?
Pavyzdys parodomasis, tik šios pergalės nevadinčiau didžiausia sensacija. Tai labiau žurnalistų apibrėžimas, jie iš esmės šią sensaciją ir sukūrė. Per pastaruosius metus Vilniaus rajono tautinė sudėtis labai pasikeitė, daugeliui ekspertų buvo akivaizdu, kad tai turėjo įvykti. Jau 2020 metais Seimo rinkimų rezultatai vienmandatėje apygardoje davė tam tikrų signalų, nors daugelis buvo linkę manyti, kad ne-LLRA kandidato pergalė Vilniaus rajono mero rinkimuose įvyks 2027 m. Visgi, nereikėtų pamiršti, kad partija išlaikė realią daugumą Taryboje.
– Politiniai komitetai praėjusiuose rinkimuose pasirodė gana gerai. Ir tai nepaisant to, kad Seimas jiems gana rimtai apsunkino gyvenimą. Ar nepartiniai junginiai turi kokią nors ateitį? Nes tarp rinkėjų vyrauja nuomonė, kad komitetai, neturėdami tiesioginio ryšio su centrine valdžia, negali iki galo įgyvendinti savo programos.
Tiesa, Seimas sugriežtino rinkimų komitetų veiklos taisykles, tačiau, paradoksalu, tai neturėjo didelės įtakos rezultatams. Komitetai išliks, o savivaldoje jie gali daug ką nuveikti. Rinkimuose vietose dažnai lemia asmenybės, ne partinė priklausomybė. Kalbant apie ryšius su centrine valdžia, reikia suprasti, kad komitetuose paprastai renkasi su didžiosiomis partijomis susipykę politikai, ir negalima sakyti, kad jie neturi ryšių su parlamentinėmis partijomis. Priešingai, komitetai turi tam tikrą manevro laisvę, nes nėra konkrečiai susieti su jokia partija, kuri tam tikru momentu gali būti parlamentinėje opozicijoje.
– Jūs buvote Vyriausiosios rinkimų komisijos narys. Per šiuos rinkimus kai kurie komisijos sprendimai, švelniai tariant, atkreipė dėmesį, o iš tiesų tiesiog susprogdino Lietuvos informacinę erdvę. VRK darbą komentavo Prezidentas, Ministrė Pirmininkė, Seimo Pirmininkė, parlamentarai, politologai, žurnalistai ir, žinoma, eiliniai rinkėjai. Ypač Anykščiuose ir Visagine. Kas nutiko ne taip?
Vyriausioji rinkimų komisija tapo savo saugiai-patogios pozos įkaite. Komisija bandė slėptis už formalių deklaracijų ir apibrėžimų. Galiausiai suveikė bumerango efektas, kuris labai smarkiai smogė rinkimų komisijos reputacijai. Jos sprendimuose nebuvo nuoseklumo ir sveiko proto, o, svarbiausia – jokios atsakomybės už rezultatus. Taip pat trūko drąsos priimti sprendimus, kurie būtų apsaugoję patį rinkimų procesą ir pagrindines teises. Taip, Rinkimų kodeksas toli gražu nėra idealus. Taip, sprendimų priėmimo mechanizmas įvairiais lygmenimis vietomis ydingas ir nesubalansuotas. Didelis klausimas dabar – kaip greitai ir kokiu mastu pasikeis pagrindinės rinkimų komisijos sudėtis.
– Minėjote Rinkimų kodeksą. Šis dokumentas reglamentuoja ne tik savivaldos rinkimus, bet ir visą rinkimų procesą. Prezidentas G. Nausėda jau viešai klausė apie kitais metais vyksiančius rinkimus. Ką reikėtų daryti, kad nekiltų skandalų kaip per praėjusius valstybės vadovo ir Seimo rinkimus?
Žinoma, Anykščių ir Visagino istorijos buvo labai plačiai nuskambėjusios, bet tai dar ne visos problemos. Šie atvejai veikiau atkreipė ypatingą dėmesį į problemą. Iš tiesų galima net padėkoti savivaldos rinkimams, kurie atskleidė daugelį Rinkimų kodekso problemų. Kodeksas turėtų būti daug lankstesnis, bet kartu ir konkretesnis. Jis taip pat turėtų aiškiau reglamentuoti klausimų ir problemų, kylančių per Prezidento, Seimo ar savivaldos rinkimus, sprendimus. Tai nėra tie patys rinkimai, ir sprendimai, tinkami vieniems rinkimams, ne visada gali būti taikomi kitiems rinkimams. Būtina skubiai pradėti taisyti klaidas ir tai turėtų padaryti Seimas.
Kalbino ir užrašė Dmitrij Ikonikov, į lietuvių kalbą vertė „DeepL“
