Vakar turėjau retą progą vidurdienį eiti pro Daukanto aikštę ir kaip tik pataikiau į vėliavos keitimo ceremoniją, kuri vyksta kiekvieną sekmadienį.
Dalyvių (t.y. garbės kuopos kareivių) buvo ne ką mažiau nei stebėtojų, bet nuo to renginys nepraranda savo prasmės. Ritualai, ceremonijos – tai, ko mūsų jaunai valstybei būtinai reikia, nes tai įstato į tam tikrus rėmus, rodo ilgalaikę kryptį ir diegia vertybes.
Žinoma, galima dar daug tobulinti – tiek vietą, tiek formą, tiek plačiau reklamuoti (sutiktas kolega iš Prezidentūros minėjo, jog turizmo agentūros dar kiekvieną savaitę skambina ir tikslinasi, ar tikrai ceremonija vyks).
Smagu – priminė, kaip ginčijausi darbo grupėje dėl įstatymo nuostatų, jog palaipsniui turime atsisakyti trispalvės ir palikti tik Vytį kaip valstybės vėliavą. Žinau, radikalu, bet šiuo klausimu turiu tvirtą asmeninę nuomonę.