XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: TV3 (Page 2 of 3)

„Ekoinstitutas“ kaip priedangos organizacija?

Praėjusią savaitę Audrė Kudabienė iš TV3 laidos „Prieš srovę“ kalbino apie neetiškas ryšius su visuomene technologijas, kasdienėje kalboje supaprastinai vadinamas juodaisiais viešaisiais ryšiais arba juodosiomis technologijomis. Laidos autoriai nagrinėja plačiai komunikacijos rinkoje nuskambėjusį atvejį, kai fiksuoto ryšio flagmanas „Teo“ buvo apkaltintas neetišku konkuravimu su mobiliojo ryšio bendrovėmis, pasitelkiant priedangos organizaciją – Pasvalio rajone, Gūžių kaime registruotą viešąją įstaigą „Ekoinstitutas“.

Neetiškos ryšių su visuomene technologijos

Neetiškos technologijos į Lietuvą aktyviau pradėtos importuoti iš rytų (Rusijos Federacijos) pastaraisiais metais. Pirmuosius veiksmus galima priskirti 2002-2003 metais Rolando Pakso vykdytai Prezidento rinkimų kampanijai, kai visuomenės dėmesys buvo tikslingai telkiamas išnaudojant iki tol Lietuvoje nematytas taktikas.

Labiau apčiuopiamu ir fundamentaliu žingsniu reikėtų laikyti Rusijoje dirbančio ryšių su visuomene specialisto Antono Vuimos reklaminius veiksmus ir pažintinius seminarus. Po jų bendrovė „RDI grupė“ lietuvių kalba išleido to paties autoriaus knygą apie neetiškų technologijų pradmenis „Juodieji viešieji ryšiai“.

Visgi, nereikia manyti, jog iki tol neetiškų ryšių su visuomene technologijų nebuvo naudota – pavyzdžių galime rasti praktiškai kiekvienoje srityje nuo kiekvieną pavasarį skelbiamo aliarmo apie bundančias erkes iki po rusų kultūros sklaidos priedanga veikiančių Rusijos Federacijos specialiųjų tarnybų.

Kada ryšių su visuomene veiksmai tampa neetiški?

Etika – tai plona raudona linija, kurią peržengę elgiamės ne taip, kaip viešai tikėtųsi mūsų aplinka. Todėl tai, kas vienoje visuomenėje yra neetiška, kitoje gali būti laikoma normalia praktika. Pavyzdžiui, nesantuokiniai ryšiai katalikiškoje bendruomenėje būtų neginčytinai pasmerkti, tuo tarpu kokioje nors šiuolaikiškoje modernumo tvirtovėje kur nors Niū Jorko vidury monogamija būtų pajuokos objektas.

Lygiai taip pat ir ryšiai su visuomene – pavyzdžiui, prieš keletą metų teko ilgokai ginčytis su kolegomis iš Latvijos, kurie nematė nieko bloga, jog už atėjimą į spaudos konferenciją žurnalistams dalina labai apčiuopiamas dovanas (kartais – net grynaisiais), tai Lietuvoje tokia praktika būtų likusi nesuprasta. Dabar, tiesa, situacija ir Lietuvoje keičiasi – nors ir kilo skandalas dėl Lietuvos žurnalistų dovanų gautų nešiojamųjų kompiuterių vizito į Maskvą metu, tai visiems žinomas viešas anekdotas iš „Transparency International“ Lietuvos skyriaus veiklos, kai už tyrimo apie žiniasklaidos korupciją rezultatų analizę regioniniame laikraštyje buvo pasiūlyta susimokėti…

Bendru atveju aš raudoną ribą būčiau linkęs brėžti paprastai – ar buvo meluojama ir remiamasi su tikrove nieko bendra neturinčiais faktais? Ryšių su visuomene veikloje neišvengiamai tenka įvertinti klaidingus lūkesčius ir prielaidas, tačiau jeigu veiksmų sėkmė priklauso tik nuo to, kiek sėkmingas vienam ar kitam naudojamas blefas (ar nutylėjimai), tada etika tikrai pažeidžiama. Todėl neetiškoms technologijoms negali priskirti sąžiningos konkurencijos veiksmų, tarp kurių gali būti ir konkurentų klaidų bei ydų viešinimas. Todėl, pavyzdžiui, dažnai dabar Lietuvoje vykstantys ginčai dėl neskaidrių viešųjų pirkimų tikrai negali būti laikomi neetiškomis technologijoms.

Priedangos organizacija – kas tai ir kodėl naudojama?

Bendrieji komunikacijos principai skelbia, jog informacija tuo geriau priimama ir ja labiau pasitikima, kuo labiau pasitikima informacijos šaltiniu. Todėl visada turgaus prekeivio pažadai apie bulvių kokybę bus mažiau patikimi nei tas bulves valgiusio jūsų gero pažįstamo rekomendacijos.

Todėl priedangos organizacijos skleidžiama informacija visada bus geriau priimama tikslinėse auditorijose, nei kad tokią informaciją skleistų tiesiogiai suinteresuotas subjektas.

Priedangos organizacijos dviejų pagrindinių tipų:

  • su viešais dalininkais/finansuotojais – oficialiai registruotos NVO su jose dalyvaujančiais ar finansiškai remiančiais dalininkais yra ilgalaikis priedangos organizacijos tipas, kuris leidžia vystyti ilgalaikę tam tikros orientacijos vertybių komunikaciją. Pavyzdžiui – „Transparency International“, Lietuvos laisvosios rinkos institutas;
    • (porūšis) vyriausybinės arba tarp-vyriausybinės organizacijos – tai tarpinė forma tarp NVO ir valstybės įstaigos. Pavyzdžiui, Rusijos Prezidento įkurtas fondas „Русский мир“ teoriškai užsiima rusų kultūros sklaida, o praktiškai veikia ir kaip Rusijos Federacijos vykdomos politikos populiarintojas;
  • kurių dalininkai/finansuotojai nėra vieši – remiantis asociacijų laisve atskiros interesų grupės ar jų nariai gali jungtis ir kurti organizacijas ne visada viešindami savo dalyvavimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje iki šiol labai reta praktika, jog NVO viešai skelbtų savo realių (!) rėmėjų (finansinių ir ne tik) sąrašus, todėl į šią grupę priskirčiau didžiąją dalį Lietuvoje veikiančių politinių partijų. Paradoksalu, tačiau šiai priedangos organizacijų grupei galima priskirti didžiąją dalį Lietuvoje veikiančių uždarųjų akcinių bendrovių, nes tik reta iš jų viešai skelbia savo akcininkus.

Priklausomai nuo pasirinkto priedangos organizacijos tipo ji gali būti naudojama arba trumpalaikiams tikslams (pavyzdžiui, skandalui sukelti, fiktyviam veiksmui atlikti [pavyzdžiui, boikotuoti viešąjį pirkimą, pasiūlydama itin mažą kainą, kreipdamasi į teismus ir t.t.]), arba ilgalaikiams.

Faktai apie „Teo“ priskiriamą kovą dėl skaitmeninės televizijos

Pakankamai glaustai „Ekoinstituto“ istorija yra aprašyta Tomo Plaušinio straipsnyje „Konkurentai pasitelkė ekologiją?“. Reikia sutikti su kritikuojamųjų replika, jog aštri kritika pateikiama slapyvardžiu pasirašančio asmens, todėl kyla pagrįstų klausimų, kodėl, pavyzdžiui, straipsnyje nepateikiama oficiali „Teo“ pozicija.

Mobiliojo ryšio bendrovės teigia, jog priedangos organizacija šiuo atveju buvo pasitelkta siekiant sukelti visuomenėje baimę, nepasitikėjimą ir abejones (plačiau apie FUD – fear, uncertainity and doubt – technologiją) mobiliojo ryšio antenomis, t.y. jų neva skleidžiamomis ir sveikatai pavojingomis bangomis.  „Teo“ interesų šiuo atveju tikrai turi – mažesnis antenų skaičius reiškia prastesnį mobilųjį ryšį, menkesnes galimybes plėtoti mobiliojo interneto paslaugas, vystyti skaitmeninę antžeminę televiziją (DBV-T). Visa tai reikštų didesnes pajamas bazinėms telekomo paslaugoms – fiksuotam laidiniam telefono ryšiui, interneto paslaugoms, kabelinei skaitmeninei televizijai (DBV-C).

Akivaizdu, jog FUD taktika mobiliojo ryšio antenų atveju veikia ir finansiniu požiūriu turėtų turėti itin gerą ROI rodiklį. Net jeigu vieša baimė pakeis vos 1% mobiliojo ryšio vartojimo mastą, tai reikš milijonus litų daugiau pajamų fiksuoto ryšio paslaugų tiekėjams, kurių didžioji dalis nusės „Teo“ monopolyje. Tad vienos ar kelių UAB, VšĮ ar kt. priedangos organizacijų formų steigimas – tikrai svarstytina ryšių su visuomene taktika. Kur brėžtina raudona linija? Remčiausi oficialiai skelbiamo „Teo“ etikos kodekso 5.1 – 5.2 straipsniais:

5.1. Bendrovė remia laisvą verslą bei konkurenciją ir nebando užkirsti kelio kitoms bendrovėms laisvai su jomis konkuruoti.

5.2. Bendrovė siekia konkuruoti sąžiningai, vadovaudamasi verslo etikos principais ir laikydamasi veikiančių įstatymų. Nugalėti konkurencinėje kovoje Bendrovė siekia efektyvindama valdymą, didindama našumą bei mažindama sąnaudas.

„Teo“ konkurentai teigia, jog telekomas su „Ekoinstitutu“ yra susijęs per ryšių su visuomene agentūrą „Andriuškevičiūtė, Kuras ir partneriai“, kurios vienas didžiausių klientų ir yra „Teo“, o „Ekoinstituto“ vadovė Silvinija Simonaitytė yra buvusi (?) agentūros darbuotoja ar artima bendražygė.

Oficialiai „Teo“ atstovai kaltinimus sąsajomis su „Ekoinstitutu“ atmeta, tačiau galutinį atsakymą pateiktų tik vieši atsakymai į paprastą klausimą – kas užmokėjo už filmo „Grėsmingas signalas“ atvežimą ir pristatymą Lietuvoje? Paprasti klausimai, kuriuos labiausiai turėtų trokšti viešai atsakyti patys „Teo“ (o gal tik „TeliaSonera“) vadovai?

Korupcija lietuviškame versle – kasdienybė?

Dar galite pabandyti pasitikrinti – Laimas Naudužas buvo vienas iš „Rimi“ tinklo prekių vadybininkų. Jo atsakomybės sritis – elektros prekės, buitinė technika, telefonai ir telefono kortelės, laikrodžiai, foto prekės, maitinimo elementai, lizingo paslaugos pirkėjams. Jo darbo telefonas – 246 1097.

Dabar jis – iš darbo (ne maisto prekių grupės vadovo) savo noru išėjęs ir teismo sprendimo laukiantis įtariamasis (via lrytas.lt). Prekybos tinklui tai dar vienas komunikacijos košmaras. Savininkams – akivaizdus įrodymas, jog darbuotojai gali vogti akcininkų pinigus.

Tai ne pirmas panašus atvejis Lietuvoje dirbančių tarptautinių įmonių praktikoje. Skandalingai 2008-aisiais beveik visą televizijos kanalų TV3, TV6 vadovų komandą pakeitė „Modern Times Group“. Nors oficialiai niekas kyšininkų su antrankiais nesulaikė, tačiau puse lūpų buvo šnekama, jog esminė problema – finansų įsisavinimo tradicijos. Continue reading

Alkoholio reklamos draudimų klystkeliai

Kokias tiesiogines sporto, meno ar kultūros renginių transliacijas paskutiniu metu žiūrėjote per televizorių? Eurolygą, Čempionų lygą, futbolo ar krepšinio čempionatus, olimpiadą, Euroviziją, …? Visi jie – tarptautiniai, todėl nuo šiol per juos girdėsime ir matysime, kaip „Mus lydi alus ir pergalės“…

Deja, bet toks yra Antano Matulo ir Birutės Vėsaitės pataisos kompromisas… Aišku, gerai, jog reklamos nebus animacinių filmų, serialų ir žinių nuo 6 val. ryto iki 23 val. vakaro metu. Žymiai blogesnis buvo Virginijaus Domarko pasiūlymas.

Vakar specialiai tiesiogiai internetu stebėjau šios pataisos priėmimo spektaklį iš Seimo salės. Įdomiausia dalis – kaip Matulo ir Vėsaitės pataisų priešininkas Algimantas Salamakinas tarp savo pasisakymų nuo mikrofono skuba prie Zigmanto Balčyčio ir pasilenkęs klausosi tolesnių nurodymų (deja, neįrašinėjau, o kol kas Seimo bazė įrašų viešai neteikia). Buvo akivaizdu, kuris socdemas yra pagrindinis sprendimų priėmėjas ir alkoholio pramonės šalininkas 🙂 Apie Eligijaus Masiulio rolę komentarų apskritai nereikia…

Alkoholio ir televizijos pramonė įveiks Seimą?

Įrašas laikinai suspenduojamas – tiriu LRS duomenų bazės objektyvumą

Praėjusią savaitę gana tyliai nubangavo žinia, jog alkoholio reklama grįš į televizijų ekranus. Aurelijaus Verygos pasakojimai apie alkoholio ir televizijos pramonės lobistų poveikį Seimo nariams jau nieko nebestebina ir nebesulaukia paramos. Eilinį kartą (ypač, jeigu kas planuoja dalyvauti Seimo rinkimuose), verta panagrinėti balsavimo Seime rezultatus. Čia atrinkau, kurios frakcijos daugiausia narių balsavo prieš siūlomą įstatymo projektą (t.y. už dabartinės tvarkos – t.y. draudimų – tolesnį galiojimą). Visi kiti (už, susilaikę, nedalyvavę) prisidėjo prie tokio rezultato, todėl juos laikau pritariančiais.

  • 13,04% – Darbo partija;
  • 10,00% – Naujoji sąjunga;
  • 9,09% – Tvarka ir teisingumas;
  • 7,69% – valstiečiai liaudininkai;
  • 5,26% – socialdemokratai;
  • 0,00% – konservatoriai;
  • 0,00% – liberalų sąjūdis;
  • 0,00% – mišri grupė;
  • 0,00% – liberalų centro sąjunga.

Taigi, už alkoholio valdžią Lietuvoje iš esmės balsavo visa naujoji dešinė, bandanti kurti judėjimą „Vardan Lietuvos“… Labai nekokia pradžia… Dar liūdniau, jog konservatoriai beveik vienbalsiai palaikė įstatymo projektą – 17 balsų už, 8 nedalyvavo balsavime.

Ar Valinskas dirbo Marcinkevičiui, ar TV3?

„DievųŽiniasklaida“ nepraleido progos ir skėlė argumentais, kodėl Arūno Valinsko debiutas TV3 televizijoje nepasisekė. Ir iš tiesų – laidos vedėjas, kurio garbingiausio svečio kalibras siekia tik Eligijų Masiulį (kad ir vienos iš liberal+ partijų vadovą), negalėtų džiaugtis puikiu debiutu. Valinsko mėgėjai sako dar prisimeną „Frontą“, „Koridą“, tačiau kur dabar tų laidų šlovė?

Mindaugas Nastaravičius taip pat mestelėjo keletą kritikos strėlių, teisingos Indrės Makaraitytės mintys, įdomi Ryčio Juozapavičiaus pastaba komentaruose. Galite rasti ir mano citatą, kurioje vertinu laidą iš ryšių su visuomene technologijų pusės. Truputį plačiau: Continue reading

« Older posts Newer posts »